3 gruodžio, 2021
Birutė Nenėnienė | XXI amžius

Holokausto aidai: liudija atmintį, teisingumą ir draugystę

Ralfas Selindžeris šiemet rugsėjo 23 dienos renginyje Holokausto atminimo vietoje bendrauja su moksleiviais / Birutės Nenėnienės nuotr.

„Dievas sukūrė ne lietuvius, vokiečius ar žydus, o žmogų. Bet nenurodė vietos, kur žmogus be jokio ženklo ant krūtinės galėtų nesibaiminti dėl savo gyvybės ir kur niekas nežudo savo artimo vien už tai, kad jis meldžiasi Viešpačiui gimtąja kalba“, – ši žydų tautybės rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus mintis šiemet taikė į širdis ne viename Holokausto aukų atminimo minėjime. „Skaudina, kad tik per 30 metų laisvoje Lietuvoje subrendome tiek, jog suvokėme, kad mūsų svarbi mūsų miestelių dalis buvo žydų bendruomenė“, – sakė prof. Vytautas Šlapkauskas spalio pradžioje Kybartuose atidengiant stelą, įamžinančią 1941 metais sunaikintos šio miestelio žydų bendruomenės maldos namų – sinagogos – vietą.

„Neprisimindami nužudytume iš naujo“

Lietuvos žydų genocido aukų atminimo renginiai, minint 80 metų nuo Holokausto pradžios, Vilkaviškio savivaldybėje prasidėjo rugsėjį ir vyko daugelyje seniūnijų. Baigėsi lapkričio 15-ąją „Atminties kelio 1941–202l“ eisena. Ji nuvingiavo nuo miesto centro, Dr. J. Basanavičiaus aikštės (ten savo laiku aplinkinėse gatvėse gyveno žydų tautybės žmonės), į holokausto aukų žudynių atminimo vietą Vilkaviškio pakraštyje. Skaudžios istorijos atminimo renginiuose visada dalyvaujantis rajono meras Algirdas Neiberka pasidžiaugė, kad gausiai dalyvauja moksleiviai, tad jaunoji karta pamato, išgirsta ir ugdosi teisingą suvokimą apie žiaurius praeities įvykius.

Į šį renginį atvykęs Kauno žydų bendruomenės vadovas Gercas Žakas dėkojo visiems pagerbiantiems Vilkaviškio „litvakus“ ir pastebėjo, jog tai buvo vietiniai žmonės, kurie labai gerai sugyveno su kitų tautybių žmonėmis… Mes nežinome, kur nužudytųjų sielos, gal jos ten, aukštai, gali jausti mus. Ir be jokios abejonės, jiems tai geras ženklas, kad jie nėra pamiršti… Nobelio premijos laureato rašytojo Elio Vyzelio mintį „jei mes jų neprisiminsime, nužudysime iš naujo“ papildė įsitikinimu, jog „mes buvome broliai ir seserys, mes ir liksime tokie. Mes neskirstome žmonių pagal tautybes, gerbiame juos už žmoniškumą. (…) Vilkaviškio rajone daug yra žydų gelbėtojų, bet kad išgelbėtų vieną žydą vaiką ar suaugusįjį, rizikavo daugybė. Lenkiame galvas prieš nekaltai nužudytuosius ir gelbėtojų didvyriškumą“, – sakė G. Žakas.

Renginyje dalyvavo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdantysis direktorius Ronaldas Račinskas bei jo pavaduotoja, švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė. Po paminėjimo žudynių vietoje jie dalyvavo Vilkaviškio S. Nėries pagrindinėje mokykloje vykusiame renginyje, kur jautrią programą atliko mokiniai. Juos paruošė šioje mokykloje Tolerancijos ugdymo centrą įkūrusi mokytoja Vaida Kriščiūnienė. Svečiai pristatė dr. Arūno Bubnio knygą „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais“.

Jų gyvenimas baigėsi…

Paskutiniu Holokausto renginių akordu Vilkaviškyje lapkričio15-oji buvo pasirinkta todėl, kad paskutinės masinės žydų žudynės 1941 m. lapkričio 15 d. įvyko Vilkaviškyje.

Vilkaviškyje žydai apsigyveno XVI amžiuje. XIX amžiuje jie sudarė didesnę dalį Vilkaviškio gyventojų. 1923 metų surašymo duomenimis, Vilkaviškyje gyveno 45%

žydų (3166 žydai, 3228 lietuviai).

Vokiečių kariuomenė Vilkaviškį užėmė pirmąją karo dieną. Sunkioji artilerija miestą visiškai subombardavo. Sudegė viena seniausių Lietuvoje sinagogų (1623 m.), žydų bendruomenės pastatai. Mieste buvo įsteigta vokiečių komendantūra, policija, „baltaraiščių“ būrys. Žydams liepta ant krūtinės ir nugaros nešioti geltonas šešiakampes žvaigždes. Jau pirmosiomis karo dienomis suimtuosius žydus suvarė į triaukštį užimtos Vilkaviškio kunigų seminarijos pastatą, apjuostą spygliuota viela. Jį saugojo baltaraiščiai ir policininkai. 1941 m. liepos 14 d. žydai iš seminarijos perkelti į Vilkaviškyje buvusias kareivines. Sargyba iš jų tyčiojosi, mušė, pajėgius dirbti vedė į miestą valyti gatvių ir griuvėsių. Suimtieji žydai liepos pabaigoje netoli kareivinių esančiame poligone per tris dienas iškasė 25 metrų ilgio ir kelių metrų pločio griovį. Liepos 28-ąją į šią vietą buvo atvaryti žydai, įvyko pirmosios žudynės. Šaudė iš Tilžės atvykę vokiečių gestapininkai, lietuviai saugojo egzekucijos vietą ir kareivines. Tą dieną sušaudyta apie 700 žydų vyrų.

Rugsėjo 24 dieną ten pat buvo šaudomos Vilkaviškio žydės moterys ir vaikai.

Paskutiniai žmonės nužudyti lapkričio 15 dieną. Vokiečių saugumo policijos ir SD vado K. Jėgerio 1941 m. gruodžio 1 d. raporte pažymėta, kad tądien nužudyta 115 žydų (36 vyrai, 48 moterys, 31 vaikas). Šį kartą šaudė vietos policininkai.

Iš didelės prieškario Vilkaviškio žydų bendruomenės – pusketvirto tūkstančio – išsigelbėjo visai mažai žmonių. Žydų bendruomenės Vilkaviškyje neliko.

Įamžinti už pasiaukojimą

Miestui besiplečiant žiaurių įvykių vieta atsidūrė arti gyvenamųjų kvartalų ir ūkinės-komercinės paskirties pastatų. Tačiau ilgus metus dėl jos deramo sutvarkymo trūko geranoriško nusiteikimo, dažnai nusiaubdavo chuliganai. Žydų genocido vietos sutvarkymo projektą galutinai įgyvendinti pavyko 2017 metų rudenį. Dabar žydų Holokausto kapinės nusikaltimus žmoniškumui liudija akmens simboliais ir tekstais, nuolatiniais informaciniais stendais, iš kurių nuotraukų žvelgia prieš daug dešimtmečių gyvenusių linksmų ir laimingų vaikų, moterų, vyrų veidai.

2017 metais, minint žydų Holokausto dieną, rugsėjo 23-iąją buvo pradėta sodinti Atminimo giraitė. Čia įsitvirtinę medžiai ošia amžiną atminimą Pasaulio teisuolių vardu ir Žūvančiųjų kryžiumi pagerbtiems Vilkaviškio miesto bei rajono gyventojams, rizikavusiems ne tik savo, bet ir šeimos narių gyvybėmis. Daugiau nei 140 žydų gelbėtojų pavardžių įrašyta atskiroje lentoje trimis kalbomis. Tiksliai jų niekas neskaičiavo ir jau nesuskaičiuos. Dalis žmonių, gelbėjusių žydus, savo prisiminimus nusinešė į kapus.

Kad atsirastų viešai eksponuojama informacija apie Vilkaviškio žydų sunaikinimą, daug pastangų įdėjo Vilkaviškio žydų palikuonis ir jos istorijos tyrinėtojas Ralfas Selindžeris. Dabar Izraelyje gyvenantis Ralfas tautiečių likimu Vilkaviškyje pradėjo domėtis 2004 metais. Savais kanalais surinko daug unikalių istorijų ir vis tebeieško. Jis sukūrė interneto svetainę, ten talpino Vilkaviškio žydų kapinių paminklų įrašus ir juos pamatę atsiliepė po visą pasaulį išsisklaidę Vilkaviškio žydų palikuonys. Ralfas Selindžeris kasmet atvažiuoja į Vilkaviškį, čia susidraugavo su daugeliu žmonių, susitinka su mokiniais, dalyvauja įvairiuose renginiuose. Jam suteiktas Vilkaviškio rajono garbės piliečio vardas.

Rizikavo ne dėl apdovanojimų

Kiekvieną rugsėjį, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, prisimenami ir pagerbiami jų gelbėtojai. Jie apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o Jad Vašem institutas Jeruzalėje apdovanoja Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu. Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda 2021 m. rugsėjo 10 d. dekretu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo 37 asmenis (po mirties). Iš jų net aštuoni žydų gelbėtojai yra iš Vilkaviškio rajono. Apdovanojimų atsiimti buvo pakviesti gelbėtojų palikuonys. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimus už savo tėvus Oną Karužienę (1909–1981) ir Petrą Karužą (1906–1983) atsiėmė vienintelis giminės pavardės tęsėjas sūnus Zetas Karuža.

„Asmeniškai man šis įvertinimas be galo jautrus, nes tai – mano brangūs giminaičiai – tetos iš tėčio pusės šeima. Žydų gelbėjimo istorija buvo giminės istorijos dalis, ji buvo žinoma, prisimenama, vaišindavomės išgelbėtųjų atsiųstais macais, džiaugdavomės dovanėlėmis“, – sakė Z. Karuža.

Karužai gyveno Pagramdų kaime, prie vieškelio, šeši kilometrai nuo Vilkaviškio Pilviškių link… Tik už šešių kilometrų nuo tos vietos, kur 1941 metų liepos pabaigoje aidėjo pirmieji mirtini šūviai. Pasmerktieji žydai bandė gelbėtis, tad ne vienoje pakelės sodyboje jie gavo prieglobstį. Kiti gelbėtojai kur kas anksčiau buvo kreipęsi ir išsiviešinę, gavę apdovanojimus, apie juos ne kartą rašyta, jų palikuonys drąsiai kalbėdavo įvairiuose susitikimuose. Karužai laikėsi pozicijos „nesigirti“. Jų, kaip gelbėtojų, vardas pagarsintas daug vėliau, kai tuometis Kauno žydų bendruomenės vadovas Judelis Ronderis pradėjo ieškoti savo tautiečių gelbėtojų ir per užsienyje veikusią labdaros organizaciją juos pradžiugindavo dovanėlėmis, aplankydavo, kalbėdavosi. Per savo pažįstamus žydų gelbėtojus Vilkaviškyje susirado ir Karužų dukrą Genovaitę Girdauskienę (1935–2012). Ji Gaono žydų muziejui yra palikusi rašytinį liudijimą apie tėvų išgelbėtą žydą: „Mauša Kopas, rusų armijai išvadavus nuo vokiečių, išvyko į Kauną, vedė žydų tautybės moterį. Pas tėvus dažnai lankydavosi, buvo labai dėkingas. Po kurio laiko išvyko į Izraelį, turėjo du sūnus, rašydavo tėvams laiškus, sveikinimus. Kiekvienais metais prieš žydų Velykas atsiųsdavo mums macų“.

Tik artėjant Holokausto 80-mečio minėjimui, vilkaviškiečio kraštotyrininko istoriko Antano Žilinsko rūpesčiu į apdovanojamų žydų gelbėtojų sąrašą įtraukti Ona ir Petras Karužai. Artimiausias gelbėtojams žmogus – sūnus Zetas – rašytinį liudijimą pateikė tik iš tėvų pasakojimų, nes pats yra gimęs 1942 metų gegužę, kai žydus tėvai jau slėpė. Jų slėpimo istorija dabar telpa į kelis sakinius: nuo šaudymo pabėgę jauni vyrai broliai Mauša ir Mejeris Kopai gavo prieglaudą Karužų kluone įrengtoje slėptuvėje.

Bet tik reikia pajusti, kiek tuose žodžiuose telpa išgyvenamų jausmų, rūpesčio, kai jaunos šeimos likimas kabojo ant plauko dėl pačių gyvybės, ypač kai joje augo mergaitė, o pakely buvo nauja gyvybė… Po pusantrų metų slapstymosi nuo įsisenėjusios plaučių ligos mirė vienas iš brolių – Mejeris. Mirusiojo brolio Maušos patarimu, gelbėtojai kūną naktį nuvežė toli nuo namų, prie pamiškės kelio. Atsirado, kas jį palaidojo. Šieno šalinėje įrengtoje slėptuvėje Mauša Kopas išsislapstė iki karo pabaigos. Dukra Genovaitė jau buvo septynerių ar aštuonerių metų, tad mamos puolė klausinėti, kodėl kibire uždengusi vis nešanti maisto į kluoną… Tačiau jauna sutuoktinių Karužų šeima turėjo stiprybės ir apsukrumo, o svarbiausia – krikščioniško, žmogiško pasiaukojimo išsaugoti gyvybę visai nepažįstamam Vilkaviškio žydui.

Draugystės ir atminimo tąsa

Po karo Ona ir Petras Karužai pasistatė namus Vilkaviškyje. Šioje vietoje įsikūrė ir dabar gyvena sūnaus Zeto šeima.

Senųjų vilkaviškiečių atmintyje Petras Karuža išlikęs kaip verslus ir tvirtą savo nuomonę turintis bei teisingas žmogus. Tuo metu, kai kūrėsi Vilkaviškyje, grįžo 1940 metais į Sibirą ištremtas ir taip holokausto išvengęs vilkaviškietis Meiras Rutšteinas. Grįžo į per karą sugriautą miestą, apraudodamas čia 1941-aisiais sušaudytą žmoną, du vaikus. Sukūrė naują šeimą, įsigijo sunkvežimį kaip turėjo ir prieš karą. Susipažino su Petru Karuža, kuris turėjo arklį. Vyrai surado bendrų reikalų, o žiemomis prekiaudavo obuoliais Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje. Susidraugavo ir moterys, kartu eidavo į miesto pirtį, kalbėdavosi apie šeimininkavimo reikalus, įsitaisę karves parduodavo pieną ir jo produktus miesto žmonėms.

Pasak Z. Karužos, Rutšteinų sūnus Hillel (Elis) buvo jo bendraklasis (vadintas Ilkiu). Kai mokėsi aštuntoje klasėje, šeima gavo leidimą emigruoti į Izraelį. Skausmingas tai buvo atsisveikinimas, nes ne visi šeimos nariai norėjo palikti Lietuvą. Rutšteinai labai ilgėjosi Lietuvos ir Vilkaviškyje paliktų artimų bičiulių, susirašinėjo su Karužais.

Elis iš Izraelio persikėlė į Angliją, gyvena Londone. Jis turi savo verslą ir nuostabią šeimą – dvi dukras ir sūnų, jau susilaukė anūkų. Prieš savo 60-ąjį gimtadienį gavo iš vaikų netikėtą dovaną – kelionę į savo vaikystės miestą Vilkaviškį, kuriame nebuvo buvęs beveik 50 metų. Surado savo gimtąjį namą, susitiko mokytojų, o kitais metais atvažiavo su šeima, susitiko su bendraklasiais, kuriuos atpažino iš bendros paskutinės mokyklinės nuotraukos. Elis Rutšteinas dabar dažnas svečias Vilkaviškyje minint Žydų genocido dieną. Holokausto atminimo vietoje stende jis atkreipia dėmesį į nuotrauką, iš kurios žvelgia linksmi darželinukai. Jie čia nužudyti 1941-aisiais. Tarp jų ir Elio broliukas su sesute.

 

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


27 sausio, 2022

Tadas Vitkevičius su ZAZ 965 susidraugavo dar studijuodamas. Mažas, paprastas ir kartais kaprizingas automobilis, tapo nepamainomu pagalbininku kasdienėse kelionėse. Jaunystės […]

Vitas Valatka prie darbo stalo muziejaus dailės salėje. 1976 m. Fotografas A. Aleknavičius.
26 sausio, 2022

„Muziejus – tai lyg dalis manęs paties. Ir tikrai, kai manęs nebebus, po daugelio metų tos vertybės, kurias aš sukaupiau, […]

26 sausio, 2022

2022-uosius LR Seimas paskelbė Lietuvos karaimų metais. Šis įvykis svarbus ne tik karaimų bendruomenei, bet ir visam Trakų kraštui, nes […]

25 sausio, 2022

Lietuvos nacionalinis muziejus po daugiau nei 10 metų trukusių restauravimo šalų, kurie priklausė pirmiesiems tuomet dar pagoniško krašto krikščionims. Ši […]

25 sausio, 2022

2022 m. sausio 24 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje vyko […]

22 sausio, 2022

Lietuvos Respublikos Prezidento rūmų pastato fasadą šeštadienį vakare nušvietė simbolinė instaliacija, skirta paminėti 1863 – 1864 m. sukilimo 159-ąsias metines. […]

22 sausio, 2022

Marijampolė pagrįstai didžiuojasi savo nuostabiais parkais, svetingais gyventojais, besikuriančiomis jaunomis šeimomis ir sėkmingu verslu.  Vis dažniau žmonės renkasi laisvalaikį leisti […]

15 sausio, 2022

Sausio 13-ąją, Nepriklausomybės aikštėje įvykusiame Laisvės gynėjų dienos minėjime įteikta 2021 m. Laisvės premija. Šiemet ji skirta pogrindinės spaudos leidinio […]

LGGRTC darbuotojų nuotr.
14 sausio, 2022

2022 m. sausio 13 d., ketvirtadienį, 8 val. 1991 m. žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimas visoje Lietuvoje buvo pagerbtas visuotine […]

7 sausio, 2022

Po kelerius metus trukusių derinimo procedūrų, Aplinkos ministerija pritarė restorano ,,Strandhalle“ statyboms Smiltynėje. Jau anksčiau inicijavęs Smiltynės, kaip kurortinės teritorijos, […]

VU nuotr.
3 sausio, 2022

Pusantrų metų vykdyti Vilniaus universiteto (VU) centrinių rūmų ir Istorijos bei Filologijos fakultetų fasadų ir kiemų tvarkybos darbai pateikė reikšmingų […]

Lietuvos valstybės istorijos archyvo informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja, Archyvarų asociacijos valdybos pirmininkė Neringa Češkevičiūtė / asmeninio archyvo nuotr.
30 gruodžio, 2021

Baigiasi Lietuvos Seimo šiemet paskelbti Archyvų metai. „XXI amžiuje“ spausdinome kelis interviu su archyvų darbuotojais. Šiandien mūsų pašnekovė –  Lietuvos […]

G. Kartano nuotr.
29 gruodžio, 2021

Šiandien Ramygalos miestelio kapinėse palaidotas Lietuvos laisvės kovų dalyvis, atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyčio apygardos vadas, partizanas Bronislovas Juospaitis-Direktorius. […]

Pranas Ulozas, Ona Ulozienė, Stanislovas Ulinskas, Albina Blažytė - Baranauskienė, Artūras Melianas / Onos Ulozienės nuotr.
23 gruodžio, 2021

2021 m. gruodžio 20 d. Vilniuje specialiuose socialinės globos namuose ,,Tremtinių namai‘‘ vyko Albinos Blažytės–Baranauskienės knygos sutiktuvės. Knygą neseniai išleido […]

Išsaugotasis originalus Juozo Zikaro sukurtas bareljefas, 1952 metais nuimtas nuo tilto, kurį išsaugojo naumiestietis Juozas Šipaila, eksponuojamas V. Kudirkos muziejuje / Birutės Nenėnienės nuotr.
23 gruodžio, 2021

Šiemet įvairiais renginiais paminėtas vienas pirmųjų profesionaliųjų Lietuvos skulptorių – Juozas Zikaras (1881–1944). Į kūrėjo 140-ųjų gimimo metinių minėjimą lapkričio […]

Kan. Donatas Jasulaitis šventina šv. Antano koplytstulpį ir paminklą ant kun. Antano Urbanavičiaus kapo, Vido Venslovaičio nuotr.
21 gruodžio, 2021

Gruodžio 16 dieną Plokščių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje (Šakių r.) prisimintas prieš metus miręs ilgametis (1982 05 25–2017 08 […]

20 gruodžio, 2021

Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje surengtas Žemaičių muziejaus „Alka“ partnerių Biržų krašto muziejaus „Sėla“ naujausio leidinio – albumo […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
15 gruodžio, 2021

Gruodžio 12 d. Prienų raj. prie LGGRTC atminimo ženklo žuvusiems laisvės kovotojams 1951 m. vasario 16 d. Jaunionių kaime bei […]

10 gruodžio, 2021

Seimas, atsižvelgdamas į Laisvės premijų komisijos sprendimą, nutarė 2021 metų Laisvės premiją skirti pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ […]

8 gruodžio, 2021

Švaraus balto sniego, tarsi naujos pradžios, paženklintą pirmąjį gruodžio antradienį Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos durys svetingai atsivėrė visiems, besidomintiems žydų […]