12 balandžio, 2023
Saulius Sodonis

Kaip radosi naujas miestas senų gyvenviečių apsuptyje

Iš kitų išsiskiriantis pavadinimas

Dviejų svarbių kelių susidūrime bei trijų upių – Šusties, Lendros ir Šelmens – santakoje esantis miestelis, iš visų šalia ar kiek toliau šiame krašte esančių gyvenviečių, turi šiuolaikiškiausią vardą – Žemaičių Naumiestis. Pirmoji jo pavadinimo dalis – Žemaičių – prie pavadinimo prijungta palyginti nesenai – XX a. trečiajame dešimtmetyje, siekiant atskirti nuo kito – Šakių rajone esančio kito Naumiesčio. Taigi, pagrindinis pavadinimo dėmuo – Naumiestis. 

Tad labai įdomu pabandyti pasvarstyti, kaip radosi toks šios gyvenvietės vardas. O tuo pačiu yra įdomu atrasti, kada jis imtas minėt anksčiausiai – t.y. kada yra šio miestelio „gimimo“ data.  

Visiems aišku, kad pavadinimas sudurtinis – Naujas miestas. Įdomu, kad esančiuose dokumentuose jis buvo rašomas greičiausiai pagal lenkišką (slavišką) madą Nowe miasto (lietuviško, dabar vartojamojo pavadinimo kur užrašyta senuose dokumentuose neteko pamatyti). Albertas Juška savo atsiminimų knygoje „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“ pavadinimo klausimu mano, jog miestelis galėjęs stovėti kiek tolėliau į rytus. Jis, šio autoriaus nuomone, nudegęs ir žmonės naujus namus statę jau kitoje vietoje prie jau minėtų upelių santakos – t. y. dabartinėje vietoje. Jis taip pat mini, kad Naumiestin gyventi atsikėlę žydai vartojo maždaug tokios pat prasmės hebraišką Chadash Sugind pavadinimą, arba šnekamosios jidiš kalbos atitikmenį Neishtat Sugind. Čia gyvenę miestelio vokiečiai, tie savo gyvenamąją vietą įvardijo Neustadt Sugind. Šalia, kaip matome, figūruoja iki šių dienų išlikusio Sugintų kaimo pavadinimas. Tai lyg ir leistų manyti, kad senasis Naumiestis buvo šio kaimo ribose. Įdomu pastebėti, kad tik A. Juška mini radęs tokį pavadinimą Neustadt Sugind. Iki šiol kuriose nors kituose žiūrėtuose dokumentuose šio teksto autoriaus Sugintų dėmuo pavadinime neužtiktas.

Istorinis laikas žemėlapiuose

Ieškant atsakymo į Naumiesčio vardo kilmę, verta atkreipti dėmesį į istorinius žemėlapius. Rytų Prūsijos kartografai jau nuo XV a. laikų dirbo savo darbus – braižė žemėlapius. Tai buvo svarbu dėl daugybės priežasčių. Ir nors vietovė, kurios istoriją bandome čia aiškintis, ir buvo kitoje, Lietuvos valstybėje, tačiau žemėlapiuose vaizduojant Rytprūsių rytinę dalį, o ypač Kuršių marias, Nemuno deltą, neišvengiamai tekdavo rodyti, kas yra čia pat už Rytų Prūsijos ir Lietuvos sienos. Priminsime, kad ji buvo nubrėžtą Melno taikos metu 1422 m. O mūsų aptariama vieta – Žemaičių Naumiestis – vos trejeto kilometrų nuo šios sienos.  

Vienas įdomesnių žemėlapių – 1576 m. Kasparo Hennebergerio (Casparus Hennenberger) nubraižytas Nemuno deltos žemėlapis. Šis kartografas 15 metų sudarinėjo Nemuno deltos žemėlapį. Jis vaikščiojo, važinėjo, teiravosi žmonių upių pavadinimų, juos lygindavo, gretindavo. Neišvengiamai žymėjo ir gyvenvietes. Čia verta pastebėti, kad 1595 m. buvo išleistas dar labiau patikslintas šis jo žemėlapis, kuriame surašyti Nemuno deltos ir į ją įtekančių vandenų pavadinimai.

Naumiestis, kaip jau minėta, dabar yra trijų upių santakoje. Viena jų – Šustis – įteka į Šyšą, kuri nubėga į Atmatą, o su ja ir į Kuršių marias. Ar taip buvo ir K. Hennebergerio laikais – neaišku, nes žymėjimas jo žemėlapyje nėra labai tikslus. Iš kitos pusės žinant, kad upės srovės keičia vagas, o kartais ir tekėjimo kryptis, tiksliai pasakyti, kaip tuo metu atrodė Nemuno delta – negalime. Bet šis pasakojimas ne apie tai.

1595 m. žemėlapyje, kuris saugomas Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekoje, matyti pro Gardamą (pažymėta – Garden) tekanti Šustis. Žemėlapyje labai aiškiai pažymėta ši gyvenvietė. Toliau pavaizduota, kaip Šustis teka link dabartinio Naumiesčio. Dabartiniais laikais į ją įsilieja Šėlmuo, jau pasisotinęs Lendros upelio vandenimis. Šusties ir Šelmens santaka yra dėl šios vietovės reljefo ypatybių kone pačiame dabartinio Žemaičių Naumiesčio centre. Tačiau K. Hennebergeris XVI a. pabaigoje nepažymėjo (o gal nelaikė jų svarbiais) nei Lendros, nei Šėlmens upelių. Tačiau yra pavaizduotas Mirglono upelis, Šyša. Greta – Vainutas (Wonutten). Gal todėl, kad yra Rytų Prūsijos dalyje, žemėlapyje pavaizduoti šiandien vos randami Metirkviečiai. Tuo tarpu nei mūsiškai užrašyto Naumiestis, nei Nowe miasto, nei vėliau kituose žemėlapiuose minini greta esantys Venckai ar Sugintai, K. Hennebergerio nėra pažymėti. Ir vargiai ar gyvenvietės tuo metu jis nepastebėjo, nerado ar tiesiog nematė. Viena iš galimų versijų – tuo metu gausiau (o gal, dėl kokių nors priežasčių) čia tiesiog negyventa.  

Nėra mūsų gyvenvietės pažymėta ir kituose, vėlesniuose žemėlapiuose. 1690 m. kartografo Visscher Nicolaes buvo ne toks atidus, kaip Hennebergeris – jis ne deltos vandenis žymėjo. Tačiau jis matė Žvingius, Vainutą, Švėkšną… Panašiai 1714 m. žymėjo ir Pieter van der An. – Garden (Gardamas), Metriken (Metirkviečiai), Vonutten, Coadiuten (Katyčiai). Nowe miasto žemėlapyje nėra.

1728 m. Matthaeus‘o Seutter‘io žemėlapyje tas pat – tik jau šalia anksčiau minėtų gyvenviečių atsiranda Tauragen, o Katyčiai parašyti labiau aiškiau – Kotyca. Nowe miasto – nėra.

1775 m. Homann Johann žemėlapyje jau randame Wensken (Venckai), o netoliese – Zuginte (Sugintai). Tačiau Nowe miasto ir toliau nėra.  

1784 m. Paolo Robert de Vaugondy žemėlapyje taip pat pažymėti jau iki tol minėtų gyvenviečių pavadinimai. Tačiau jame – nors ir nėra jokio užrašo – maždaug Naumiesčio vietoje jau yra pažymėta kažkas panašaus į namelius, kai tuo tarpu Gardamas, Vainutas žymimi tiesiog rutuliukais. Ir tik 1788 m. kolektyviniame Schraembl, Franz Anton, Zannoni, Folin, Uz, Pfau žemėlapyje jau randame pažymėtą Nowomiasto.

1790 m. vėl nėra Nowomiasto. Priežasčių galėjo būti keletas – ne taip greitai kartografų pažymėti žemėlapiai išvysdavo dienos šviesą. O ir ne visi buvo atidūs žymėdami gyvenvietes.   

Ir pagaliau labai aiškiai, net gerokai išskiriant iš kitų vietovių – tiesiog „perlipant valstybinę sieną“ Fren Schroetter 1802 m. pavaizduotas Neustadt. Šis žemėlapis išimtinai skirtas žymėti Rytų Prūsijos žemėms, tačiau būdamas tikslus ir atidus Schroetter‘is negalėjo nepastebėti nemažo jau tuo metu Rusijos imperijos pakraštyje miestelio, tai, ką mes vadiname Naumiesčiu. Labai įdomu, kad šis kartografas net šių apylinkių reljefą pažymėjo.

Baigiant žemėlapių apžvalgą vertėtų pastebėti, kad interneto platybėse autoriaus pastebėti žemėlapiai jokiu būdu nebuvo pamatyti ir rasti visi. Tačiau nežiūrint to, peršasi išvada: Naumiestis – Nowe miasto, Neustadt pasimato palyginti labai vėlai – apie XVIII a. antrą pusę, kai tuo tarpu gretimos gyvenvietės – Vainutas, Katyčiai, Švėkšna ar Gardenu vadintas dabartinis Gardamas jau ir ankstyvuose žemėlapiuose vienaip ar kitaip buvo pažymėti. Viena iš galimų priežasčių – šios gyvenvietės ilgą laiką paprasčiausiai nebuvo. Žmonės dėl vienokių ar kitokių priežasčių čia ėmė keltis ir gyventi palyginti labai nesenai.  

Geografiniai ypatumai

Vertėtų pažiūrėti į Naumiesčio kilmės istoriją ir kitu aspektu. Be jau minėtų trijų upių santakos, gyvenvietė yra dviejų svarbių kelių sankirtoje. Pirmasis kelias Švėkšna – Naumiestis – Katyčiai,  toliau į Tilžę. Antrasis – Verdainė – Naumiestis – Žemaitijos miesteliai.    

Apie kaip labai seną kelią Švėkšna – Katyčiai pasakoja Zenonas Ivinskis knygoje „Lietuvos prekyba su Prūsais. Pirma dalis iki XVI amžiaus pabaigos“ (K., 1934 m.) Z. Ivinskis, išstudijavęs Kryžiuočių ordino, Prūsijos archyvus, teigia, kad vieškelis iš Katyčių į Švėkšną esąs labai senas, ir penketą šimtmečių turėjęs, kaip dabar sakoma, strateginę reikšmę: jungė Prūsiją su Livoniją. Nes nuo Nemuno ilgą laiką ėjo svarbūs keliai į Žemaičius, kurių vienas ėjo per Katyčius (Coadjuthen), Švėkšną, Klaipėdą, Nemmersatt‘ą, Palangą, Grabuvą, Liepoją į Kuršą.

Kokios aplinkybės paskatino nutiesti šitą kelią? Mūsų sąmonėje gyvas vaizdinys, kad po 1410 m. Žalgirio mūšio Kryžiuočių ordinas neteko savo galios ir neberodė noro užimti naujų teritorijų, pavyzdžiui, Žemaitijos. Istoriniai faktai rodo ką kitą – ordinas dar ilgai siekė užvaldyti ne tik ją, bet ir Baltijos pajūrį, žemę ties Palanga.

Vytautas, derėdamasis su kryžiuočiais su dėl būsimos sienos, padarė didelių nuolaidų. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui buvo aišku, jog Žemaitijos riba yra Nemuno žiotys, Kuršių marios, jūra. Tačiau dėl „geros taikos“ Vytautas sutiko atsisakyti Klaipėdos su ruožu per tris mylias nuo jūros.   

Tokia nuostata buvo įrašyta 1422 m. Melno taikos sutartyje: ordinas atsisakė Žemaitijos, bet Nemuno žemupys su Klaipėda liko kryžiuočių nuosavybe. Sienos riba nebuvo tiksliai nustatyta. Taigi išliko gerų santykių su Vokiečių ordinu prioritetas. Vadinasi, jau Vytauto laikais buvo sudarytos sąlygos laisvai keliauti pasienio zona. Taigi, taip ir radosi minėtas kelias: Švėkšna – Katyčiai.   

Šio kelio svarba ypač padidėjo XV – XVI a., ėmus prekes gabenti Nemunu. Tada ypač išaugo kelio Katyčiai – Švėkšna reikšmė, nes jis buvo įjungtas į vandens ir sausumos kelių sistemą. Tuo metu  išaugo keletas prekybinių centrų upės žemupyje: Ragainė, Tilžė, Viešvilė. Stambiausia jų buvo Tilžė. Iš vienos pusės šis miestas buvo per Labguvą sujungtas su Karaliaučiumi, iš kitos per Katyčius su Klaipėda. Šis kelias tarp prekeivių buvo ypač populiarus per potvynius, šąlant.

Dar iki XVI a. pradžios ėmė rastis dabartinis kelias iš Klaipėdos į Tilžę pro Šilutę (Šilokarčemą). Nes 1511 metais jau buvo suteikta privilegija „steigti karčemą šile“. Kas liudytų, kad jau būta keliautojų, kuriems šioje pusiaukelėje reikėjo pailsėti, atsipūsti – atsirado paklausa. O vėliau ir arklius, kaip tuomet buvo įprasta, pusiaukelėje pasikeisti. Suprantama, kelias Švėkšna – Katyčiai pradėjo nebetekti patrauklumo, tačiau iki šių dienų juo naudojamasi.   

Kitas svarbus mūsų temai kelias – Verdainė – Naumiestis. Jis galėjo rastis iš vienos iš Kryžiuočių žygiavimo krypčių. O jų būta tokių: iš Klaipėdos link Švėkšnos ir tolyn į Žemaitiją, iš Ventės rago link Veiviržo ir link Kvėdarnos, iš Šyšos pro Šilutę, per Mirglono upelį link Bikavos ir Jūros upių.

Dažnai kronikose rašoma, kad žygiuojant būtina krūmus praskinti, klampias vietas, upių perkėlas išgrįsti. Kai kur užrašyta, kad tuo maršrutu tink žygiuoti žiemą. Tai netiesioginis patvirtinimas, kad tada dabartinio Šilutės rajono vietose būta daug pelkių, klampių vietų.

Klausimai

Taigi. Dabartinis Žemaičių Naumiestis yra atsiradęs dviejų kelių sankryžoje. Ir vienas, ir kitas kelias labai svarbus: vienas ėjo palei valstybės sieną, kitas tą sieną kirto. Jais buvo galima vykti iš Rytų Prūsijos į Žemaitiją ir toliau. Jais keliavo prekijai su savo prekėmis, korespondencija, siuntiniai, keliavo žmonės. Ir tai būta jau gan senai – nuo XV a. Tad kyla natūralus klausimas: kodėl tokioje palankioje vietoje žmonės apsigyvena palyginti labai nesenai.

Tikrai yra žinoma aiški gyvenvietės įvardijimo data. Ar ji anksčiausia – neaišku. Taigi: 1750 m. rugpjūčio 31 d. „Dievo malone Lenkijos – Lietuvos karalius Augustas III pažymim…“ – „privilegija turgams ir jomarkams duotą Užšuščiams arba Naumiesčiui, esančiam žemaičių kunigaikštijoje“. Įdomu, kad spalio 15 d. dar kartą valdovas pakartoja šią privilegiją, tik ją suteikia „mūsų miesteliui Vanagiams arba Naumiesčiui, kuris priklauso Kvėdarnos seniūnijai ir yra žemaičių kunigaikštijoje, Pajūrio paviete…“. Šiuo kartu ji lyg patikslinama, nes buvo gautas „prašymas Juozapo ir Balbinos Pacų iš Valavičių, Kvėdarnos seniūno“. Tuo tarpu pirmojoje pageidaujančio asmens nėra nurodyta.

Kad privilegija buvo būtina, nes kilo būtinybė „reglamentuoti“ čia vykstančią prekybą, – aišku. Be jokios abejonės – pagrindiniai prekeiviai turėjo būti čia jau apsigyvenę žydai. Dėl jų veiklos ir išaugo poreikis tokiai privilegijai, arba leidimui, mūsiškai kalbant.

Šiose privilegijose įdomu kas kita: vienoje minimi Užšuščiai arba Naumiestis, kitoje Vanagiai arba Naumiestis. Vadinasi, buvo suprantama, kad tai ta pati vietovė su skirtingai pavadinimais. Vanagiai kai kuriuose ankstesniuose dokumentuose jau buvo minimi kaip Gardamo vaitystės centrui priklausęs vienas iš kaimų. Tuo tarpu Užšuščiai tokios „garbės“ neturėjo. Ir jei Vanagiai šiandien yra kone, vaizdžiai šnekant, vienas iš Žemaičių Naumiesčio „gyvenamųjų rajonų“, tai Užšuščiai yra per geroką atstumą nuo miestelio. Galbūt buvo susigriebta, kad jis tolokai, dėl to spalio 15 d. ir pasirodė „patikslinta“ privilegija. O gal tai būta dėl kokių kitų priežasčių. Bet tai jau kitų svarstymų objektas.

Belieka dar vienas – gal net esminis klausimas: kodėl pavadinimas Naujas miestas, arba, jei tiksliau  verčiant iš slavų kalbos – nauja vieta?   

Pavyko rastis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Humanitarinių mokslų daktaro Dainiaus Razausko tekstą viename iš 2006 m. leidinių, kuriame jis analizuoja lietuviško miestas kilmę. Jis, anot mokslininko, sutinkamas jau pačiuose ankstyviausiuose lietuviškuose rašytiniuose šaltiniuose XVI a. Ir jis paneigia įsigalėjusią nuomonę, kad lietuvių „miestas“ savo dabartine reikšme perimtas iš slavų. Mokslininkas sako, kad jo kilmė labiau indoeuropietiška „meit-“ su priesaga -to-, kurio bendra reikšmė yra „įtvirtinti; pagalys“. Pradinė vedinio „meit-to(s)“ reikšmė – nuo likusios teritorijos atitvertas plotas, aptvaras, paprastai atidalintas į žemę susmeigtais kuolais (plg. lietuvių „mietas“) – išsaugo ryšį su veiksmažodžiu *mieti. Kas čia Šusties, Šelmens bei Lendros upelių sankirtoje buvo „mietaliais“ aptverta, ir iš ko atsirado gyvenvietė – neaišku. 

Yra ir dar viena galima Nowe miasto pavadinimo kilmės hipotezė. Ji gali būti susijusi su į šią vietą  pradėjusiais keltis žydais. Tačiau ją dar ankstoka viešinti, nes reikia į ją pasigilinti, paanalizuoti. O tuo pačiu pasitarti su kalbininkais bei kitais specialistais.

Baigiant klausimas, kodėl taip vėlai atsirado šis miestas – Naumiestis, lieka atviras. Tęsiame paieškas…


25 gegužės, 2024

Šią savaitę posėdžiavusi vadinamoji desovietizacijos komisija rekomenduoja keisti poetų Salomėjos Nėries, Liudo Giros ir rašytojo Petro Cvirkos vardo gatvių pavadinimus […]

24 gegužės, 2024

Senosios areštinės kieme, Lietuvos nacionalinio muziejaus teritorijoje, šį pavasarį atrastas Vilniaus Kreivosios pilies papilys. Pasak tyrimo vadovo, archeologo Ato Žvirblio, […]

23 gegužės, 2024

Gegužės 22-ąją, trečiadienį, Radviliškio viešosios bibliotekos Konferencijų salėje vyko Valdo Babliausko dokumentinio filmo „Juozas Jakavonis-Tigras“ ir J. Jakavonio knygos „Šalia […]

23 gegužės, 2024

2024 m. gegužės 10 d. Klaipėdoje vyko Jono Polovinsko-Budrio 135- ųjų gimimo metinių minėjimo renginiai, kuriuose  dalyvavo ir 1923 m.  […]

23 gegužės, 2024

2022–2024 metais Kultūros ministerija finansavo Muziejų kolekcijų mobilumo regionuose programą: ja norėta regionų gyventojus susipažinti su aukštos meninės vertės nacionalinio […]

22 gegužės, 2024

Vytauto Didžiojo karo muziejus pristato „Sarmatų karvedžius“ – parodą, atskleidžiančią pripažintų ir gerbiamų XVI–XVII a. Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karo […]

22 gegužės, 2024

2024 m. gegužės 19 d. Varėnoje buvo pristatytas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Varėnos rajono savivaldybės inicijuotas […]

20 gegužės, 2024

Neįkvėpsi ir neiškvėpsi, Laisvės dvelksmo  Nepamatysi. Kaip lengvai Ji svajonėse sklando. Ir kaip sunkiai Gyvybėmis tiksi… Gegužės 19-ąją Ignalinoje vyko […]

Valdas Benkunskas. ELTA / Dainius Labutis
20 gegužės, 2024

Vilniuje, po Konstitucijos prospektu, atrastas slaptas tunelis. Apie tai pirmadienį savo „Facebook“ paskyroje pranešė Vilniaus meras Valdas Benkunskas. „Senuose žemėlapiuose […]

19 gegužės, 2024

2024 m. gegužės 17 d. Anykščių rajono Troškūnų kapinėse  pirmą kartą iškilmingai buvo pagerbtas Anykščių krašte žuvęs Lietuvos laisvės kovotojas, […]

19 gegužės, 2024

Sostinės taryba imasi Vilniaus muziejų tinklo pertvarkos – nutarta likviduoti Vilniaus memorialinių muziejų direkciją bei Markučių dvaro muziejų. Tuo metu […]

Virginijus Sinkevičius / asmeninio archyvo nuotr.
17 gegužės, 2024

Eurokomisaras Virginijus Sinkevičius sako, kad šiuo metu Baltijos jūra yra itin užteršta ir dėl šios priežasties Lietuva, kartu su kitomis […]

17 gegužės, 2024

Prieš 125 metus mirė Lietuvos himno autorius, rašytojas, varpininkas Vincas Kudirka (1858–1899), o prieš 115 m. pradėtas spausdinti pirmasis jo […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
16 gegužės, 2024

Vilniuje prie buvusio Lukiškių kalėjimo vartų (Lukiškių skg. 6) buvo atidengta atminimo lenta, skirta  Lietuvos generolui Pranui Liatukui (1876-1945). Atminimo […]

16 gegužės, 2024

Seimo posėdyje ilgametei Seimo narei, buvusiai Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei ir demokratijos gynėjai, disidentei, vienuolei Felicijai Nijolei Sadūnaitei (po mirties) […]

16 gegužės, 2024

Aplinkos apsaugos agentūros Hidrologinių tyrimų specialistų atlieka Baltijos jūros, Kuršių nerijos ir Kuršių marių krantų pokyčių monitoringą. Rezultatai rodo, kad […]

15 gegužės, 2024

Vilniaus miesto taryba pritarė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos vardo keitimui. Nuo šiol ji vadinsis Vyčio vardu. Buvo pateiktas ir alternatyvus […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
14 gegužės, 2024

Gegužės 14 d.  Kaune, Laisvės al. netoli Valstybinio muzikinio teatro prie Romo Kalantos paminklo visuomeninių organizacijų atstovai  paminėjo Pilietinio pasipriešinimo […]

14 gegužės, 2024

Balandžio 10 – ąją Telšių rajone, Biržuvėnuose, vėl duris atvėrė atsinaujinęs Biržuvėnų dvaras – itin vertinga XVIII–XIX a. stambios medinės […]

13 gegužės, 2024

Daliai Ukmergės gatvių bus suteikti nauji pavadinimai, kuriais siekiama įprasminti miesto burmistrų atminimą, praneša portalas „Ukmergės žinios“. Anot jo, Boleslovo […]