Kuriančiam gerų žodžių nebūna perdaug
Tarp įvairiaspalvių Vaikų gynimo ir Tėvo dienų renginių įvyko ir dar vienas, inicijuotas Utenos literatų klubo „Verdenė“.
Birželio 2 d. Miškinių sodyboje susitiko Utenos ir Ignalinos rajonų literatų klubai pagerbti naujai pasirodžiusios knygelės „Nežinomas kelias“ autoriaus Vytauto Petronio. Knygelė nedidukė, bet be galo nuoširdi, puošta paties autoriaus piešiniais ir ekslibriais. Ją redagavo Stepas Eitminavičius, leidybą rėmė Utenos r. savivaldybė ir meras Alvydas Katinas. Tikrai smagu žinoti, kad Lietuvoje yra kūrybinį žmogaus pradą vertinančių politikų, nes jų pagalba kūrėjų darbai pasaulį išvysta nepatirdami itin skausmingų, nemalonių „gimdymo“ kančių. Apie tai kalbėjo ir knygelės autorius dėkodamas pagalbininkams. Knygos leidėjas – UAB „Utenos Indra“ savininkas Antanas Kibickas padovanojo autoriui „sertifikatą“ leidžiantį visa, kas jam reikalinga, nemokamai kopijuoti leidyklos parduotuvėje.
Šiaurys visus tos dienos sodybos svečius suginė į namų šviesųjį kambarį. Šildė ne saulė, kurios šilumą vaikė vėjas, o žmonės. Autorius su senu prieteliumi Petru Panavu įsikūrė šeimininkų galustalėje šalia lango ir atsidūrė lyg paslaptingos renesansiškos šviesos apšviesto paveikslo rėmuose. Dvi baltos galvos, apšviestos popiečio spindulių, pasidabino aureolėmis lyg susiliejančiomis su Žemės motina Saule, tapdamos savotišku vieniu. Tą popietę labai apgailestavau, kad Lietuvoje nėra aktualizuotų šeimos senolių pagerbimo ritualų, nes šiedu draugai atrodė lyg išminčiai, rytuose sakytų – aksakalai – iš kurių lūpų tiesiog lauki darna ir šviesa, išmintimi ir patirtimi švytinčių žodžių. Šiedu draugai labai skirtingi. Ponas V. Petronis tiesiog spinduliuoja ramybę, lyg šventraščio išmintį skelbia jo žodžiai knygelės pradžioje „Kaip atėjai per tėvų meilę į šį pasaulį, taip išeini su praeinančiu gyvenimu į nežinomą kelią…“. Tiesiog švytinti inteligencija, tolerancija, kuklus asmeninių nuopelnų nutylėjimas, nors dėkingų jam – daugybė. Jis, esą ir ne mokytojas, ir ne poetas… O jeigu tai suvokta ne kaip darbas ar hobis, tai gal čia ir slypi garbiojo 95 – ečio V. Petronio esmė: jis tiesiog gyvenimo grožio kūrėjas? Energingasis, harizmatiškasis P. Panavas savo kalba, perpinta su jam būdinga ironijos ir saviironijos doze, tai patvirtino įvairiais „kampais“.
Nuo pirmo žingsnio, išlipus iš maloniai Ignalinos VB direktorės L. Aleknienės suteikto transporto nuvykimui į istorinę Utenos r. sodybą, jautėsi rūpestinga šventės organizatorės, Utenos literatų klubo pirmininkės Reginos Stakėnienės ranka. Nors ir vėluojančius, nes, pasirodo, pirmąkart vykstant pasigendama kelio nuorodų, mus pasitiko su šypsena, surikiavo bendrai nuotraukai, jaukiai susodino vis paklausdama – ar patogu? Kaip subtili dirigentė, ji savo batutos mostelėjimu „sudiriguodavo“ mūsų pasibuvimo posūkius. Jos paskatintas V. Petronis papasakojo ir tai, kad originalioji Aistė Lasytė – garsiųjų „Liūdnų slibinų“ ir TV konkursų laureatė – yra jo anūkė. Ponios Reginos organizacinius gebėjimus liudija dokumentuotas faktas – tai gausiausias Rašytojų sąjungos nariais literatų klubas apskrityje, o gal net šalyje. Jai paraginus prisistatė ignaliniečiai. Klubo kuratorė Virginija Mesropian kukliai pristatė klubo narių leidinius, juos detaliau analizavo, atsiradimo istorijas papasakojo dabar jau Ignalinoje gyvenanti rašytoja Gintarė Adomaitytė. Egzistencinio dramatizmo kupinus Lolitos Reifonaitės posmus keitė lyriškai, lyg upokšniai čiurlenančios Linos Kovalevskienės eilės, skaudūs Rimutės Skunčikienės išgyvenimai. Labai malonu, kad šiame renginyje nebuvo apsistota vien ties poezija – tai tikrai ne vienintelis literatūros žanras Lietuvos miesteliuose. Yra puikiai rašančių kraštotyrininkų, publicistų, scenaristų. Sąsajų su Miškinių sodyba ir ryčiausiais Lietuvos pakraščiais Ignalinos rajone paieškojo ne vienos istorinės krypties knygų autorius Antanas Karmonas, poreikiu įamžinti šiandieną, kuri labai greit taps istorija, pasidalijo ir šių eilučių autorė. Aš nuoširdžiai manau, kad reikia rašyti apie šalia esančius, nes dabar, kuomet moteriai nebepalikta laiko būti močiute ir perduoti šeimos istorijas ir tradicijas anūkams, reikia jiems sudaryti galimybę apie giminės artimuosius nors pasiskaityti knygose. Taip kuriama tapatybė, gimtinė mylima todėl, kad joje žmonės, reiškiniai yra atpažįstami ir asmeniškai jaudinantys. Uteniškių kalbėseną savo posmais reprezentavo Regina Katinaitė-Lumpickienė, apie nepelnytai užmirštą kraštietį Pulgį Andriušį kalbėjo garbusis muziejininkas Antanas Gasperaitis. Susirinkusieji vartė ir vertino ignaliniečių leidinius, išsakė pastabas ir pagyrimus. Stepo Eitminavičiaus „burtai“ maloniai priminė jaunystę: tuomet, dar studentės būdamos panašiai „burdavomės“ – kasryt prieš paskaitas versdavome poezijos knygą, o pirma perskaityta eilutė lemdavo dienos sėkmę… S. Eitminavičius pasiūlė išsitraukti posmą iš krūvelės dailyraščiu primargintų kortelių. Jose buvo po ketureilį iš vietos poetų kūrybos. O jau ką jos lėmė – beliko nutarti patiems. Santūrusis mokytojas kartu su klubo pirmininke vadovavo pokalbiui, arba kaip dabar sakoma – moderavo – diskusiją. Visiems labai smalsu kaip Regina ir Alvydas Katinai „atėjo“ į poeziją, ar profesionaliai rašytojai G. Adomaitytei neliūdna Ignalinoje…
Visą renginį ausyse skambėjo Okudžavos dainos. Lyg ir nieko bendro jo pietietiškas temperamentas neturi su lietuviško kaimo gyvenimo ritmu… Gal tiesiog tas ritmo buvimas tiek dainose, tiek gamtoje… Gal tekstų nuotaika?… Negalėčiau tiksliai apibūdinti emocinės būsenos, bet to dainininko raginimas sakyti vienas kitam komplimentus, raginimas žavėtis vienas kitu ir paslaptinga nuojauta, kad tikėjimas, viltis ir meilė gali keisti kasdienybę… Juk paprasti žmonės visuose kraštuose vienodi, visiems skauda tie patys dalykai. Kaip nesižavėti Lolita, besiblaškančia darbo paieškose, ar kavalierišką eleganciją gyvenimo keliuose besaugančiu Klemu Kupriūnu, 33 metų našlauti pradėjusia R. Skunčikiene, daugybe rankelių, kurių sąnarėlius pasukinėjo sunkūs kasdieniai darbai darbeliai, bet neatmušė noro paimti rašiklį į rankas ar po santūria vyriška elegancija besislepiančiais eilių kūrėjais… Visi stebinantys savimi.
Renginys maloniai nuteikė ir todėl, kad nebuvo tokio pobūdžio sambūriams būdingos savotiškos monotonijos. Rašantys eiles visuomet turi ką pasakyti, ką paskaityti iš savo kūrybos aruodų. Uteniškiai gal pasijuto kiek nuskriausti, nes savo kūrybą pristatė labai santūriai. Jie labai galantiškai, tądien leido pasireikšti svečiams, o tas galantiškumas atsipirko, nes renginys buvo lengvas ir skaidrus, kaip geros poezijos posmas. Manau, kad ignaliniečiai jiems skolingi neliks: priimdami pas save sudarys galimybes pasireikšti jiems ir į Ignalinos ežeryno vandenis įlies kažko naujo ir nepatirto. Eilių skaitymą keitė patirčių pristatymai, buvo aptarti įvairūs literatūros žanrai, o gal kada reiktų susiburti ir kuriančiųjų problemoms regione aptarti? Gal gali gimti regiono literatų almanachas? Gal kažkokia skėtinė asociacija gali palengvinti leidybos darbus? Gal kraštotyrininkai, publicistai, scenaristai „atrastų“ literatų organizacijas? Galimybių įvairovė didžiulė. Sambūriai skatina pažinimą ir pamėtėja įvairių renginių organizavimo ir leidinių leidimo finansavimo paieškų idėjų. Štai senas abiejų rajonų literatų pažįstamas Antanas Stundžia šiam sambūriui ekspromtu parašė eilėraštį…
