Muzikos festivaliai Lietuvoje: išliks tik geriausi

Pirmąjį šių metų savaitgalį – „Bliuzo naktys“ Varniuose, paskutinį liepos savaitgalį – „Galapagai“ Zaraso saloje, „Roko naktys“ čia pat, Zarasuose – pirmąjį rugpjūčio savaitgalį. Atrodo, kad šių festivalių organizatoriui, bendrovės „Overdraivas“ vadovui, roko muzikantui Algirdui Barniškiui-Blėkai šią vasarą nusimato bemiegės naktys. „Aš jau dabar nemiegu“, – juokauja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje garsėjančių festivalių organizatorius, gražiausias savo festivalių akimirkas ir didžiuosius planus sausio 23-25 dienomis pristatysiantis tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“.

Tūkstančius muzikos gerbėjų sutraukiantis festivalis „Bliuzo naktys“ Varniuose vyksta jau daugiau nei dvidešimt metų. Jūs žinote sėkmingo festivalio paslaptį?

„Bliuzo naktys“ turi keisčiausią aurą. Bliuzas juk nėra itin populiari muzika, ypač šiais laikais, bet į Varnius suvažiuoja daugybė žmonių, norinčių jo pasiklausyti. Vaikai su tėvais atvykdavę į Varnius užaugo, dabar jie vežasi savus vaikus. Esama šeimų, kur į festivalį išsiruošia net kelios kartos.

Kai pats pirmą kartą grojau Varniuose, prisimenu, buvo susirinkę gal 150 žmonių, dabar tokie skaičiai atrodo juokingi. Prieš dešimt metų nuolat kartojau, kad Lietuvoje nėra festivalių kultūros, dabar ji netgi šiek tiek išsikreipusi – tiek festivalių, kiek yra, mūsų mažai šaliai gal net per daug. Neabejoju, išliks tik geriausi, o kol kas daugelis jų ieško savo veido ir išskirtinumų.

Kiek muzikos gerbėjų „Bliuzo naktyse“ sulaukiate pastaraisiais metais?

Suvažiuoja trys, keturi tūkstančiai. Praėjusiais metais svečiuose turėjome JAV veiksmo filmų žvaigždę, aktorių, prodiuserį ir muzikantą Steveną Seagalą, žiūrovų susirinko dar daugiau. Buvo eilės, nepatogumai…

Tačiau važiuojantys į festivalius juk turėtų žinoti, kad ne į poilsio namus važiuoja?   

Lietuviai moka burbėti. Prieš keletą metų dalyvavau „Positivus“ festivalyje Latvijoje. Festivalio teritoriją skiria „Via Baltica“ magistralė. Vienoje jos pusėje – scena, kitoje – palapinių miestelis ir automobilių stovėjimo aikštelė. Tik įsivaizduoti galima, kokios grūstys susidarydavo tame kelyje. Bet nepyko netgi furų vairuotojai, kuriems teko stovėt kamščiuose. Latviai tik džiaugiasi, kad pas juos kas nors vyksta, organizatoriams ir vietos valdžia daug padeda.

Žinoma, kad festivalio sėkmė labai priklauso nuo oro. Visą gyvenimą prisiminsiu, kaip „Roko naktyse“ prie Platelių ežero maišėsi dangus su žeme, lijo visas festivalio dienas. Muzikantai prie scenos negalėdavo automobiliais privažiuoti, žmonės juos stumte pristumdavo, o mes purve paklodavome kilimą, kad jie į sceną švariais batais užliptų.

Šiais metais žinią apie savo organizuojamus festivalius nusprendėte plačiau paskleisti „Adventur“ parodoje. Tokia praktika pasiteisina?

Užsienyje – labai. Nuo rugsėjo pradžios prasideda mano kelionių turas po pasaulį. Mūsų festivaliai dalyvauja Rytų Europos jaunųjų talentų mainų programoje, taigi, esame kviečiami į parodas, seminarus ir konferencijas, kuriose keičiamasi patirtimi, žiniomis ir ieškoma naujų talentų. Kai kurie mūsų atradimai pasiekia Lietuvą. Praėjusiais metais „Galapaguose“ dalyvavo šiuolaikinės muzikos grupė iš Izraelio, nustebinusi ne tik mus, festivalio organizatorius, bet ir žiūrovus.

Visai neseniai dalyvavome muzikos parodoje-konferencijoje, joje ypatingai daug dėmesio buvo skirta festivalių saugumo klausimams, diskutuojama, kaip išvengti alkoholio ir narkotikų. Laimei, Lietuvoje tokios didelės problemos, kokią turi anglai, dar neturime. Anglijoje didieji festivaliai, pasirodo, jau privalo turėti narkotikų laboratoriją.

Į jūsų organizuojamus festivalius atvyksta ir garsių muzikantų. Kokių norų pareiškia garsenybės?

Kai kurie nori, kad juos sutiktų pats festivalio direktorius, taką jiems pašluotų, kur kavos aparatas stovi parodytų. Grupės „Guano Apes“ vokalistė, pavyzdžiui, su savo grupe neatskrido. Susipykusi su vyrukais, ji pasikeitė bilietus ir atskirdo kitą dieną, visai prieš pat koncertą. Lėkėm jos iš Rygos parsivežti. Vieno muzikanto pageidavimų lape buvo parašyta – dvylika juodų kojinių ir dvylika – baltų. Po koncerto klausiame: kam tau tiek? Tas tik pečiais trūkčioja, nieko nežino. Pasirodo, taip koncertų ir festivalių organizatorius tikrina prodiuseriai ir muzikos vadybininkai. Jei suras dvylika kojinių, vadinasi, ir visa kita bus puikiai atlikta.

Ką festivaliuose dalyvaujantys muzikos atlikėjai kalba apie lietuvišką publiką?

Visi jie mandagūs, nors esama ir labai nuoširdžių. Grupė „Breed 77“ iš Londono jau keletą kartų grojo mūsų festivaliuose. Ir dabar, kai susitikome parodoje, sakė, mielai atvažiuosim vėl – jūsų publika nuostabi ir merginos labai gražios.

Gal patartumėte toms gražioms merginoms, ką važiuojant į festivalį būtina pasiimti?

Šiais metais žadame išleisti specialią atmintinę, nes tai – dažnas klausimas. Nieko daug nereikia – ant ko ir kur miegoti, šiltų, neperšlampamų drabužių ir pinigų. Neimti pakabukų, žiedų, brangių smulkmenų, kurias lengva pamesti. Festivalio radinių biure – tokių daiktų dar kelios pilnos dėžės, nežinome, kur juos dėti.