27 birželio, 2023
Romas Bacevičius | XXI amžius

Paminėjo iš parapijos kilusį kunigą, kleboną, politinį kalinį

Plokščių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje paminėtos 20 metų čia dirbusio, iš šios parapijos Pašilių kaimo kilusio, kunigo Juozo Adomaičio (1901 10 26–1929 06 16–1983 05 03) 40-osios mirties metinės. Šv. Mišias aukojęs klebonas kun. Gediminas Marcinkevičius sakė iš parapijiečių apie jį girdėjęs kuo gražiausius prisiminimus.

Skaitinius skaitė kunigo giminaičiai: brolio Prano vaikaitė Violeta Murauskienė ir provaikaitis Tautvydas Šukys. Po šv. Mišių susirinkusiesiems keletą svarbiausių faktų iš kun. J. Adomaičio biografijos pateikė jo krikštytas, pas jį pirmąjį Atgailos sakramentą ir Komuniją priėmęs, vaikystėje jam šv. Mišiose patarnaudavęs šių eilučių autorius, „XXI amžiaus“ redaktorius.

Kun. Juozas Adomaitis gimė 1901 m. spalio 26 d., buvo jauniausias iš penkių brolių ir seserų šeimoje. Pradžios mokyklą lankė Plokščiuose. Dėl Pirmojo pasaulinio karo į Šakių „Žiburio“ gimnaziją atėjo turėdamas 17 metų, ją baigė 1921-aisias. Paskui vienerius metus mokėsi Kauno karo mokykloje, o po metų baigė Suaugusiųjų gimnaziją. 1923 metais įstojo į Kunigų seminariją Gižuose. 1929 m. birželio 16 d. įšventintas kunigu. Buvo Zitiečių ligoninės kapelionas, dėstė tikybą vienoje Kauno pradžios mokykloje. 1932 metais baigė Vytauto Didžiojo universitetą, įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1932–1933 metais buvo Alytaus Šv. Liudviko parapijos vikaru ir Žemės ūkio mokyklos kapelionu, 1933–1935 metais – Šakių „Žiburio“ gimnazijos kapelionu, 1935–1940 metais – Vilkaviškio vyskupijos kurijos viceoficiolu. 1941 metais Raudonajai armijai okupavus Lietuvą ir likvidavus katalikiškas organizacijas, paskirtas į Lukšius padėti sielovadoje klebonui kun. Vincentui Merkevičiui. Bet po poros mėnesių gavo paskyrimą į Alytų, Šv. Angelų Sargų bažnyčią, moksleiviams dėstyti tikybą, nes vietiniai kapelionai buvo pasitraukę. Kompartijos sekretorių Tamulevičių pavyko įtikinti, kad mokiniams bažnyčiose leistų aiškinti tikėjimo tiesas. Dalį gabesnių berniukų atrinko platesniam religijos mokymui. Keturi jų – Albinas Dumbliauskas SJ (1925 02 10–1950 09 24–1991 01 10), Romualdas Mizaras  (1923 04 01–1947 04 27–2009 08 19), Antanas Andriuškevičius-Andraitis (1923 06 11–1946 06 16–2006 12 16), Jonas Zubrus SJ (1924 05 06–1957 04 17–2020 08 03) – vėliau tapo kunigais. Bet tuoj prasidėjo karas. Kun. J. Adomaičiui teko laidoti vokiečių sušaudytus du Alytaus kunigus – dekaną Konstantiną Paulavičių ir vikarą Kazimierą Pivariūną. Klebonija buvo sudeginta, teko glaustis pas parapijiečius. Kunigas kasdien matydavo būrius žydų, varomų į Vidzgirį ir girdėdavo kulkosvaidžių tratėjimą. Po mėnesio nuvyko į Vilkaviškio kuriją (vyskupas Antanas Karosas ir kancleris kan. Vincentas Vizgirda tada gyveno Šunskų klebonijoje) sužinoti, ką jam toliau daryti. Gavo paskyrimą į Marijampolę, 1941–1945 metais buvo Mergaičių gimnazijos kapelionas, dvasios tėvas ir lotynų kalbos mokytojas, Kunigų seminarijos nuodėmklausys. Sugrįžus Raudonajai armijai, tikybos mokymas mokyklose panaikintas, bet dar kurį laiką leido dėstyti Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje, paskui – Šv. arkangelo Mykolo parapijos špitolės salėje. Vėliau kun. J. Adomaitis Vilkaviškio vyskupo pasiprašė paskiriamas į parapiją. 1945 m. gegužės 29 d. paskirtas Griškabūdžio parapijos administratoriumi. Tuo metu ji klebono neturėjo, nes per bombardavimą buvo užmuštas jos klebonas kun. Pranas Riauba. Klebonija buvo pusiau nugriauta po bombos sprogimo. Atvykęs į Griškabūdį apsigyveno pas altaristą kun. Juozapą Vaičaitį, jo nuosavame namelyje netoli bažnyčios. Nors Griškabūdžio parapijos tikintieji buvę nuoširdūs, gausiai šelpdavę maistu, nors kun. J. Vaičaitis buvo tėviškai malonus ir, kiek leisdavo jo silpna sveikata, visur padėdavo, patardavo, užstodavo, bet Griškabūdyje įvairūs vietinės administracijos pareigūnai, enkavėdistai, stribai, finansininkai nuolat pas kunigą landžiojo su įvairiais įsakymais, reikalavimais, pasiaiškinimais. Griškabūdyje teko patirti nemaža pavojų ir žiaurumų. Labai įkyrūs būdavo ir valstybinių paskolų rinkimai. 1951 metų pradžioje griškabūdietis Staugaitis kunigui pranešė, kad iš pas jį gyvenusio Kosto Gliko girdėjęs, esą kaime apie kleboną renkamos žinios. Kunigas jautė, kad ir jam ateina eilė, nes kaimyninių parapijų klebonai – Sintautų – kun. Jonas Damijonaitis, Barzdų – kun. Juozas Juškaitis – jau buvo areštuoti ir išvežti. Kunigo nuojauta pasitvirtino, kai vieną dieną užėjęs į ambulatoriją, rado ten Klimaitienę. Jų šeima, bijodama partizanų, buvo atsikėlusi gyventi į Griškabūdį. Ta moteris nedrąsiai, lyg atsiprašydama, kunigui Adomaičiui pasakė: „Klebonėli, aš pasirašiau prieš tave raštą“. Esą nežinanti, kas tai per raštas, nes buvęs rusiškai surašytas, o ji rusiškai nemokanti. Ji nenorėjusi pasirašyti, bet aukštas valdininkas, atvykęs iš Vilniaus ar Kauno, reikalavęs pasirašyti, kad klebonas per pamokslus agituoja prieš valdžią, kad draudžiąs jaunimui rašytis į komjaunimą. Ji sakiusi, kad tai yra netiesa, kad apie tokius dalykus klebonas nekalbėjęs. Tuomet tas valdininkas ėmęs jai grasinti ištrėmimu į Sibirą. Ji baisiai persigandusi, ėmusi verkti ir… pasirašiusi. Kunigui pasidarė aišku, kas jo laukia. 1951 metų gegužės mėnesį vėl pradėjo rinkti valstybines paskolas. Kaip įprasta, jis pasirašė apie 300 rublių paskolai. Bet apskrities pirmininkas Baukus griežtai pasakė, kad reikia pasirašyti 10000 rublių. Iš kur tiek paimti? Todėl gegužės 15-osios rytą pradėjo belstis į duris. Įsiveržė būrys kareivių, ir, neįteikę arešto ar kratos orderio, pradėjo daryti „ablavą“. Paėmė turimas knygas ir prieškarinius laikraščius, visus pamokslus, pinigus, o surašė tik pinigus, labai tiksliai – su kapeikomis. Pareiškė, jog yra areštuotas, tik žodžiu, be areštavimo orderio. Neleido nei su kun. J. Vaičaičiu atsisveikinti. Čia per jėgą įsiveržė kun. J. Vaičaitis ir bent pabučiavimu paguodė ir išvežamą užjautė. Kun. J. Adomaitis du mėnesius tardytas Lukiškėse. Kaltintas, esą pamoksluose agitavęs žmones prieš tarybinę santvarką ir tarybinius pareigūnus bei juos kritikuodavęs, liepęs tėvams neleisti vaikams stoti į komjaunimą ir saugoti nuo komunistinės įtakos, mokiniams platinęs nelegalią spaudą, literatūrą, raginęs žmones nestoti į kolchozus, organizavęs mokinius nelegaliems veiksmams prieš tarybinę tvarką, turėjęs ryšių ir palaikęs santykius su „banditais“, atseit, partizanais, Marijampolės gimnazijoje vokiečių okupacijos metais ruošęs mokinių prieštarybines nuotaikas, susitikinėjęs su partizanais ir juos rėmęs. Blogai, kad nepasirašęs po raštu, smerkiančiu popiežių Pijų XII. Pagal Baudžiamojo kodekso 52 str. II d. už nepadarytas kaltes buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio. Paskui – kelionė maršrutu Vladimiras–Gorkis–Kirovas. „Burepolam“, „Dalny“, „Šertski“ lageriuose dirbo prie medžio apdirbimo, skaldė malkas, skuto medžių žievę, buvo barako budinčiuoju, o paskui kaip mokantį lotyniškai perskaityti vaistų pavadinimus paskyrė sanitaru-felčeriu. „Suchoje bezvodnoje“ lageryje pavyko įsikurti sanitarinėje dalyje medstatistu. 1956 metų pavasarį, jau Stalinui mirus, pradėjus peržiūrėti politinių kalinių bylas, iškviestas už zonos apklausinėti, tačiau jo vis nepaleido. Stačiatikių šventiko Kirilo padedamas parašė pareiškimą, išdėstydamas, ką galbūt nesugebėjo aiškiai pasakyti per apklausinėjimą, ir per vietos gydytoją jį įteikė tai komisijai, o birželio pradžioje pagaliau amnestuotas. Grįžęs į Lietuvą vieną mėnesį praleido Griškabūdyje (ten buvo areštuotas), bet iš čia į kunigystę išleido tris Juozus – būsimuosius vyskupus Žemaitį  (1926 08 30–1949 09 25–1989 03 18–2021 10 05) ir Preikšą (1926 11 22–1951 09 23–1984 12 02–2018 02 11) bei monsinjorą Užupį (1929 01 23–1952 09 21–2021 04 17). 1956–1958 metais vikaravo Marijampolėje, vėliau buvo Alytaus klebonu ir dekanu. Okupantų valdžios verčiamas keltis toliau nuo centro, 1960 m. rugsėjo 7 d. nukeltas Kauno arkivyskupijos Bazilionų (Šiaulių r.) klebonu. 1963 metais pagaliau vėl grįžo į Vilkaviškio vyskupiją ir iki 1972 metų vasaros buvo gimtosios Plokščių parapijos klebonu, paskui, klebonaujant kun. Juozui Frainui SDB (1911 04 25–1939 07 02–1987 02 14) ir kun. Antanui Urbanavičiui (1947 02 18–1973 04 17–2020 12 18), – altaristu. 1979 m. gegužės 20 d., šventė kunigystės 50 metų jubiliejų. Tose iškilmėse dalyvavo vysk. Liudvikas Povilonis MIC. Plokščiuose kun. J. Adomaitis baigė savo amžių 1983 m. gegužės 3 d., klebonaujant kun. A. Urbanavičiui. Jo laidotuvės sukėlė nemažai panikos vietinei valdžiai: kolūkio, mokyklos, įstaigų vadovai, galbūt verčiami iš aukščiau, draudė eiti į laidotuves. Norintieji ir nieko nebijantys žmonės lankė bažnyčioje pašarvotą kunigą, dalyvavo jo laidotuvėse. Kai kurie tėvai neleido mokinių į mokyklą, o vedėsi į kunigo laidotuves, kai kurie mokiniai laidotuvių metu iš pamokų pabėgo, atsirado mokytojų, ėjusių tikrinti ir vaikų ieškoti į namus, priekaištaujančių, kad jie ne ten nuėję… Kitą dieną „nusikaltusieji“ buvo registruojami. Tačiau tuo viskas ir baigėsi. Kunigas buvo palaidotas šalia savo 1944 metais mirusių tėvų, Plokščių kapinėse, vadovaujant vysk. L. Poviloniui MIC, dalyvaujant maždaug šimtui kunigų. Beje, prie kapo kalbėjęs kun. Vaclovas Stakėnas išdrįso pranešti, kad Vilniuje suimtas kun. Sigitas Tamkevičius.

Kun. J. Adomaitis 1974 metais parašė „Atsiminimus“, kurie liko rankraštyje („XXI amžius“ juos spausdino 2016 m. nr. 39–40; https://www.xxiamzius.lt/numeriai/2016/10/21/atmi_01.html ir https://www.xxiamzius.lt/numeriai/2016/10/28/likim_02.html).

Jis nepabūgo surašyti visos tiesos apie okupantų padarytas piktadarybes, o pabaigoje įdėjo įkalintų, nukankintų, nužudytų ir ištremtų Vilkaviškio vyskupijos kunigų bei Plokščių, Griškabūdžio ir Paluobių parapijų žmonių sąrašą. „Atsiminimus“ apžvelgusi parapijietė mokytoja Gražina Kazarian stebėjosi, kad kunigas juose savo skriaudėjų nevadina pelnytais epitetais, o apie juos rašo ramiu tonu. Ji stebėjosi, kaip kun. J. Adomaitis sugebėjo Alytaus valdininkams argumentuotai ir įtikinamai paaiškinti, kad tikybą dėstyti bažnyčiose sovietų įgaliotinis Dekanozovas vyskupui Vincentui Brizgiui leidęs, todėl galima. Karo audrų sūkuryje kunigas galėjo pasitraukti į Vakarus, tačiau apsisprendimą likti Lietuvoje turbūt nulėmė vaizdai, kai pamatė varomus rusų belaisvius, o nepajėgusius eiti nušaudavo. „Geriau likti čia ir savam krašte būti palaidotam negu bėgti, būti varomam, o nepajėgiant eiti, būti lyg šuniui nudėtam ir pakelėje kur nors užkastam“, – rašė kunigas. Mokytoja sakė, jog turime didžiuotis, kad būdamas Griškabūdžio klebonu, kunigas nesutiko bendradarbiauti su saugumu. Nors jį viliojo, sakydami, kad vyskupas, apie tai nieko nežinosiąs, o jei sutiksiąs, būsiąs viršesnis ir už vyskupą, bet jei nesutiksiąs, būsiąs sunaikintas, jis tvirtai atsakęs: „Jokiu būdu NE!“ Pasak mokytojos, retas atvejis yra, kad prieš kunigą pasirašęs asmuo tuoj apie tai jam praneštų, kaip tai Griškabūdyje padarė toji Klimaitienė.

Paskui susirinkusieji galėjo apžiūrėti fotografijų parodėlę iš kun. J. Adomaičio gyvenimo. Ji parengta iš nuotraukų archyvo, kurį išsaugojo kunigo brolio Prano dukra Salomėja Černevičienė ir vaikaitė Rimanta Šukienė. Tose nuotraukose – kunigo jaunystės akimirkos, pirmieji kunigystės metai, lagerininko dalia, sielovada ir kasdienybės vaizdai Plokščiuose. Beje, kun. J. Adomaitis pats domėjosi fotografija, jaunystėje daug fotografavęs. O Plokščiuose kunigą ir įvairius bažnytinius renginius daug fotografavo ilgamečio zakristijono Jono Žemaičio sūnus Sigitas. Renginys baigtas malda prie jo ir tėvų kapo parapijos kapinėse.

 

 


15 balandžio, 2024

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį, tęsdamas tradicines darbo dienas regionuose, su komanda dirbo Šakių rajone. Šalies vadovas susitiko su […]

15 balandžio, 2024

Vizitus po regionus tęsiantis prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad šalies savivaldybės vis dar nėra pakankamai savarankiškos, jog galėtų pačios spręsti […]

11 balandžio, 2024

Balandžio 9 d. vykusios parodos ,,Senosios vaistinės” atidarymo metu parodos autorė Asta Bartkevičiūtė papasakojo apie senųjų vaistinių interjerą ir įdomiausius […]

Telšių gimnazijos III laida. 1924 m.
10 balandžio, 2024

Prieš keletą metų, tvarkant kraštotyrininko ir muziejininko Juozo Mickevičiaus archyvą, saugomą Žemaičių muziejuje „Alka“, muziejininkė-rinkinio saugotoja Irma Kontautienė rado gimnazisto, […]

Lietuvos heraldikos tradicija / Organizatorių nuotr.
9 balandžio, 2024

Sukurtas naujas herbas šių metų balandžio 8 d. patvirtintas ir įregistruotas Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos instituto Asmeninių herbų registre. Žaliame lauke, […]

8 balandžio, 2024

Vasarį Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo užsakymu atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje maisto stokoja kas septintas žmogus (praėjusiais metais buvo […]

3 balandžio, 2024

Trečiadienį Kazlų Rūdoje penkios Suvalkijos savivaldybės patvirtino susitarimą dėl 2023-2029 metų Marijampolės regiono funkcinės zonos strategijos įgyvendinimo. Mero Manto Varaškos […]

3 balandžio, 2024

Trečiadienį vadinamosios desovietizacijos komisijos posėdyje bus nagrinėjamas Nacionalinio susivienijimo kreipimasis dėl „Vėliavnešių“ skulptūros Ukmergėje. Taip pat bus sprendžiama dėl paminklų […]

2 balandžio, 2024

Anksčiau Šv. Kotrynos vardu atsisakiusi persivadinti Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija siūlys mokyklai suteikti Vyčio vardą. Šis klausimas bus svarstomas trečiadienį […]

1 balandžio, 2024

Ilgiausią istoriją iš visų žiniasklaidos priemonių Lietuvoje skaičiuojanti ELTA šiandien, balandžio 1-ąją, švenčia 104-ąjį gimtadienį. Tarpukariu veiklą pradėjusi organizacija, kurios […]

31 kovo, 2024

Eidama 86 metus mirė disidentė, vienuolė Nijolė Sadūnaitė, sekmadienį pranešė portalas „Bernardinai.lt“. N. Sadūnaitė gimė Kaune 1938 m. Anykščiuose ji […]

29 kovo, 2024

Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Kleboniškių kaimo buities muziejuje (Radviliškio r.) iki balandžio 14 dienos eksponuojama šventinė paroda „Sveiki sulaukę Šv. […]

LGGRTC darbuotojų nuotr.
28 kovo, 2024

 2024 m. kovo 27 d. Vilniuje, prie paminklo sovietinės okupacinės aukoms atminti, vyko vienos masiškiausios 1949 m. kovo 25-28 d.  […]

28 kovo, 2024

Jau septintus metus iš eilės Lietuvos visuomenei, atskiroms bendruomenėms svarbūs tradicinės kultūros reiškiniai įtraukiami į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių […]

27 kovo, 2024

Kovo 27 d. Gedimino kalno papėdėje atidarytas Pilininko namas. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, kuriame atveriama Lietuvos istoriją šiuolaikiškai […]

27 kovo, 2024

Kovo 26 d. Lietuvos Respublikos Seime pristatyta paroda ,,Nuo amato iki meno“, kurioje savo vilnos vėlimo, drožybos, kalvystės ir žvejybos […]

LGGRTC darbuotojų nuotr.
27 kovo, 2024

2024 m. kovo 24 d. Utenos Šaulių namuose buvo minimos Lietuvos partizano Vinco Kaulinio Miškinio ir jo bendražygių 75-osios žūties […]

26 kovo, 2024

Pranciškonų vienuolyno kieme Vilniuje iškilęs paminklas „Sausio sukilimo įamžinimas Vilniuje“ pastatytas neteisėtai, sako sostinės tarybos Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė […]

Rasa Budbergytė. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
26 kovo, 2024

Seimo socialdemokratai nepritars antradienį parlamente planuojamam įstatymo pateikimui dėl Lietuvos komunistų partijos vertinimo, sako frakcijos seniūnė Rasa Budbergytė. Pasak Lietuvos […]

25 kovo, 2024

Pirmadienį po sunkios ligos mirė buvusi Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, operetės primadona Danutė Dirginčiūtė Tamulienė, savo „Facebook“ paskyroje pranešė […]