Pokalbis tik apie mažą gyvenimo dalelytę

Vieną pavasarėjančią dieną Vištytyje, jaukiuose, tvarkinguose namuose su gausybe žydinčių gėlių ant palangių, pasitinka žvali šeimininkė Onutė Griškaitienė. Iškart pasijunti apdovanojamas nuoširdžia šypsena ir, regis, iš pačios širdies, besiveržiančia meile išskirtinai tik tau, būsimam pašnekovui. O į pasišnekėjimus su šia moterimi galima leistis įvairiausiomis temomis. Galima sakyti, jog pusę savo gyvenimo (nuo 1958 iki 2001 metų) kūrė Kybartuose, o ir dabar pasitaikius progai save tebelaiko kybartiete. Kiekvieną ketvirtadienį Onutė važiuoja į Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčią adoruoti Švč. Sakramento, aplanko vyro ir sūnaus kapus…

Beje, ji yra ilgametė „XXI amžiaus“ ir „Kataliko“ laikraščių skaitytoja.

Dar septyniolikmetė mergina Onutė Kybartuose pradėjo sunkų savarankišką gyvenimą, dirbo plytinėje, mokėsi. Nuo 1961 metų gavo darbą susikūrusioje Prekybos įrengimų gamykloje ir čia dirbdama iki 2001 metų užsitarnavo pensiją.

Žinau, kad jei per ilgai užsisėdėsiu, pavogsiu jos laiką, kuriame kiekviena diena į priekį, kiekviena valanda suplanuota kokiai nors veiklai. Nepaisant abiejų vienodų norų taupyti laiką, pasišnekėjimas tvyrant supratimo dvasiai užsitęsė ilgokai. Pro mus žodžiais ir vaizdiniais ėjo laikas, kuris buvo užpildytas ypatingu turiniu – drąsa liudyti savo tikėjimą, tiesą ir rizikuoti. Tad pokalbio pauzėse vis rikiavosi klausimai: kaip reikia gyventi, kad išlaikytum dvasinę giedrą, nepamestum optimizmo, meilės gyvenimui, atleistum įžeidusiam artimui ir net sau, ne visada tobulam… Ir tai pakalbėjome tik apie mažą gyvenimo dalelytę, o sovietiniais laikais pogrindinėje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ paskelbta ir dar „Vatikano radijo“ bangomis pagarsinta to gyvenimo dalelė žadino ir stiprino viltį sulaukti kitokių laikų…

Tačiau mudviejų pokalbis prasidėjo ir baigėsi maisto tema. (Ir po ilgoko laiko jaučiu Onutės firminio migdolo miltų pyrago skonį!)

Pirmiausia aptarėme ant sienos įrėmintą nuotrauką, kurioje su popiežiumi Jonu Pauliumi II įamžintos kelios moterys. Tai 1993 metų rugsėjo 6 diena, kai kybartietės Ona Griškaitienė ir Ona Mitrikevičienė istorinio vizito svečiams ir Šventajam Tėvui Kauno arkivyskupijos kurijoje ruošė pietus. Jas kaip jam gerai žinomas, patikimas  šeimininkes pakvietė buvęs Kybartų klebonas, tada jau ėjęs vyskupo pareigas Sigitas Tamkevičius. Šeimininkauti mėgstanti Onutė mena, tai kaip išskirtinį gyvenimo įvykį.

Bet ir didžioji jos praeito gyvenimo dalis susideda iš išskirtinių įvykių. Kai 1975 metais į Kybartus klebonu buvo atkeltas kunigas Sigitas Tamkevičius, parapijos gyvenimas labai atgijo, įvairių tarnysčių ėmėsi seselės vienuolės, įsitraukė parapijiečiai, vieni kitus suprato, pasitikėjo, gerbė ir vadinosi vardais, lig šiol net ir kardinolą Sigitą Tamkevičių neoficialioje aplinkoje įvardina vardu. Anot pašnekovės, į Kybartus atvažiuodavo pavyzdiniai kunigai ir iš jų kybartiečiai pasisėmė gilaus tikėjimo ir stiprybės, atkakliai priešinosi prieš sovietinės valdžios varžymus, išpuolius prieš Bažnyčią ir tikėjimą.

Dėl to taip vadinamais Tamkevičiaus laikais Kybartų parapija buvo ypač akylai stebima saugumiečių, kontroliuojama milicijos pareigūnų ir kompartijos atstovų, pasitelkta įvairių visuomenininkų, mokytojų.

Onai Griškaitienei dėl jos pasisakymų, ginančių tikėjimo tiesą ir laisvę, teko patirti įvairius tardymus, pažeminimus. „Tiek visko būta… – atsidūsta moteris. – Bet aš niekad nesibijojau, ir ta drąsa – ne mano nuopelnas, o Dievo duota.“ Ir pasidalina atmosfera to meto, kai suėmė kunigą Sigitą Tamkevičių: „Mes nuolatos meldėmės bažnyčioje ir juokavom, net nepastebėję, kad obelys pražydo. O koks jaunimas buvo nuostabus – kryžiaus kelius klupsčiomis ėjo, ir meldėsi…“

Kybartuose prasidėjo ne tik suaugusių, bet ir vaikų tardymai. Kai tardyti kvietė ir jos sūnų, moteris priešinosi ir jo neleido. Nujausdama, kad ir ją kvies tardyti, vengė  savam kely susitikti su saugumiečiais. „Tada jie atvažiavo į gamyklą, ir žinot kada – liepos 26 dieną, per mano vardines. Bendradarbiai mane apdovanoję puokštėmis gėlių, o čia ir  milicija su šaukimu! Nepaėmiau, nes pamačiau, kad šaukime užrašyta, kad prisistatyti reikia 01. 00 val. Aš greitai susiorientavau ir pasakiau, kad naktį negaliu, nes jei būtų dieną, tai ir būtų įrašyta 13 valanda.  Milicininkas susinervino ir išėjo. Vis dėlto po poros dienų suėmė. Buvau apklausiama, po protokolu nepasirašiau, nes nebuvau niekuo prasikaltusi. Paskui sužinojau, kad gamykloje buvo bandoma rinkti darbuotojų parašus, siekiant mane neteisingai apkaltinti. Tačiau nė vienas iš 700 darbuotojų nepasirašė…“, – pasakojo moteris apie 1983 metų liepos mėnesio įvykį. Vis dėlto saugumiečiai prievarta išgavo viršininko ir profsąjungos atstovės parašus, tad teismas moteriai skyrė 50 rublių nuobaudą.

Po teismo grįžusią į gamyklą moterį pasikvietė direktorius ir apgailestavo, jog ji savo poelgiu prarado galimybę būti paaukštinta pareigose, kad turi sumokėti baudą… O ji čia pat sufantazavo, kad jos poziciją palaikantys žmonės perlaidomis siunčia pinigus, o ji už bedievius ir tikėjimo persekiotojus užprašysianti Mišias. Tada į gamyklos sienlaikraštį įdėjo išpaišytą pajuokiančią karikatūrą, paniekinantį tekstą. Kai apie šį įvykį paskelbė „Vatikano radijas“, dailininkas susigėdo, norėjo išimti, bet ir direktorius, matyt, bijojo saugumo. Tad karikatūra iškabojo iki naujo numerio.

O. Griškaitienė pasakojo, kad tik atėjus Atgimimui su direktoriumi atvirai pasikalbėjo apie tai, kas ir kaip ją skundė, kiek jis pats už jos drąsą ir tiesą gaudavo pylos rajone. Nors į akis jai rėždavo: „Tau ne vieta gamykloje, tavo vieta Sibire su Tamkevičium“.

Dėl savo pasisakymų ne kartą tardyta moteris prašydavo Dievo patarimo, ką sakyti, kaip gintis: „Ir man taip gerai sekėsi, aš taip gražiai jiems įstatymiškai įrodinėjau“.

Po Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus suėmimo nemažai Kybartų įstaigų, kolūkių, įmonių žmonėms turėjo būti paskaitos, jose aiškinta, kokie baisūs kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius. Tikino, kad juos teisingai patraukė baudžiamojon atsakomybėn, gąsdino, kad Kybartams duos tokį kleboną, kuris sutvarkys visas davatkas, tikinčiuosius ir padarys „tvarką”.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 58 numeryje (1983 m.) buvo rašoma apie tokį susirinkimą, vykusį Kybartų Prekybos įrengimų gamykloje ir drąsiai pasisakiusią Oną Griškaitienę. Dabar mano pašnekovė mena: „Taip, taip ir sakiau, tai kas geriau žinome apie kunigus, ar aš, kuri kasdien lankau bažnyčią, ar jūs, tie, kurie šmeižiate kunigus. Ir dabar liudiju, kad kai mano vaikai augo, aš kiekvieną vakarą atsidėjusi eidavau su jais į bažnyčią. Todėl, kad aš žinojau, kokį rodysiu pavyzdį, taip ir bus. Dažnai tėvai nuveda Pirmos Komunijos ir sako: „Sutvarkiau.“ O  aš sakau, kad tu eik su jais, kartu melskis, tada tikėjimas įauga į visą jų gyvenimą… Aš dabar galiu džiaugtis, kad vaikai, anūkai ir proanūkiai praktikuoja tikėjimą.“

Moteris sakė, kad savo vaikams aiškindavo, jog mokykloje mokytojų reikia klausyti, o jeigu bus reikalas, ji ateis ir juos apgins. Nors net mokyklos direktorius jai rėžė, kad per bažnyčią ji „savo gabiai dukrai uždėjusi juodą tašką ant galvos…“

Per O. Griškaitienės pasakojimą supranti, kokiais sunkiai suvokiamais būdais buvo bandoma palaužti, sumenkinti tikėjimo vertybes liudijančius žmones.
Skaudus kirtis Griškaičių šeimą palietė 1987 metais, kai spalio 29 dieną pasiekė žinia apie Vidurinėje Azijoje tarnavusio sovietinėje kariuomenėje sūnaus Ričardo žūtį. Patriotiško, parapijoje aktyvaus jaunuolio mirties priežastimi buvo nurodyta savižudybė. Tačiau realybėje Ričardas buvo žiauriai nužudytas. Į jo laidotuves gausiai susirinko draugai, jaunimas iš kitų Lietuvos vietovių. Laidotuvės tapo savotiška manifestacija, laisvės pranašu. Nors ir stebint saugumiečiams, kapinėse buvo sugiedotas Lietuvos himnas. 

Griškaičių šeimai ir panašiomis vertybėmis gyvenančioms  šeimoms nebuvo lengva ir toliau.

Klausiu, kaip dabar besijaučianti Onutė Griškaitienė, kai dukros toli, kai viena gyvena jau amžiną atilsį vyro išsvajotuose namuose, kur  išėjęs į kiemą matai besiplaikstančias Vištyčio ežero bangas…

„Labai gerai, džiaugiuosi gyvenimu, ir, ačiū Dievui, gera sveikata. Esu laiminga. Anais metais, būdama aštuoniasdešimties, pirmąkart pasigavau plaučių uždegimą. Po šiai dienai naudoju tik vieną tabletę nuo kraujo spaudimo“, – tikina moteris.

Kai atsikėlė į Vištytį, jautė nostalgiją Kybartams, bet pamažu pajautė, kad Dievas kviečia savanoriauti ir Vištyčio Švč. Trejybės parapijos bažnyčioje. Dabar ne tik suburtoje maldos grupelėje meldžiasi, bet su kitais parapijiečiais rūpinasi bažnyčios švara ir tvarka, o pastaruoju metu, susiklosčius aplinkybėms, sutiko ir šventovę atrakinti ir užrakinti.

Pasak O. Griškaitienės, parapijos bendruomenę sukviesti kad ir būtiniausiems  darbams nėra taip paprasta, reikia žmones kalbinti, prašyti, su jais bendrauti, nes visi mes prieš Dievą lygūs. Kai užklausiu, ko Onutė prašo Dievo savo maldose, entuziastingai atsako: „O ko aš galiu prašyti, juk tu, Dieve, geriausiai žinai, ko man reikia. Juk visko aš turiu! Maldose prašau pasauliui taikos, jaunimui išminties, doros. O dėkoju už viską, net negalėčiau visko išvardinti, nes visas gyvenimas – Jo dovana.“

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ rašė…

1983 m. gegužės 18 d. Kybartų Prekybos įrengimų gamykloje skaitė paskaitą Vilkaviškio raj. KGB viršininkas Vaišvila. Jis aiškino, kad kun. S. Tamkevičius šmeižė mokytojus, kaltindamas juos tikinčiųjų vaikų persekiojimu. Po paskaitos iš salės pakilo Ona Griškaitienė. Ji pareiškė, kad yra tikinti, turi tris vaikus, kurie dėl religinių įsitikinimų mokykloje buvo nuolat diskriminuojami, nors mokėsi gerai. Pateikė eilę konkrečių diskriminacijos faktų ir paklausė: „Tai kas šmeižia – klebonas ar jūs?”
Lektorius bandė pertraukti O. Griškaitienę ir neleisti jai kalbėti, tačiau moteris pareiškė: „Jei aš turėjau kantrybės išklausyti jūsų kalbą, – turėkite ir jūs!“ Tada pasiūlė Griškaitienei viską išaiškinti dviese, bet ir čia moteris nesutiko: „Jei jūs kleboną šmeižiate, girdint visai salei, tai ir tiesą tegul girdi visi“.
Pagaliau saugumietis, neturėdamas ką daryti, ėmė raminti: „Neužilgo gausite naują kleboną ir padėtis susinormalizuos.“
„Tai išeina, kad net klebonus jūs skirstote?!“ – pasipiktino Griškaitienė. – Mes, tikintieji, dar nežinome, kas bus mūsų klebonas, o jūs jau žinote?“

Susinervinęs, neturėdamas ką atsakyti, KGB viršininkas Vaišvila pakėlė nuo stalo tarybinių įstatymų knygelę ir pradėjo aiškinti „Čia yra įstatymai ir jų reikia laikytis!“
Moteris atkirto:
„Įstatymus aš žinau neblogiau kaip jūs, ir šią knygutę mačiau jau ne vieną kartą, bet jūs jų nesilaikote! Geriau parodykite man „apstatymų“ knygutę, kuria vadovaujatės!“

1983 m., nr. 58.

* * *

Aktyvesni Kybartų parapijos tikintieji, kurie bando užstoti suimtąjį savo kleboną Sigitą Tamkevičių, yra vietinių valdžios atstovų terorizuojami, gąsdinami, vadinami ekstremistais. Ypatingai šios akcijos sustiprėjo po to, kai bažnytinis komitetas parašė valdžios atstovams pareiškimą, o taip pat kai rugpjūčio mėn. grupė Kybartų parapijos bažnytinio komiteto narių nuvyko pas RRT įgaliotinį Petrą Anilionį su prašymu paleisti suimtą kleboną kun. S. Tamkevičių ar bent nepasielgti taip žiauriai, kaip kun. A. Svarinsko teismo metu, kai į salę neįleido nė vieno tikinčiojo, o gatvėje suiminėjo ir vežė į miškus, sodino paroms, baudė piniginėmis baudomis atvykusius į teismą kun. Svarinsko gimines, bičiulius bei pažįstamus. P. Anilionis į rimtesnes kalbas nesileido ir nesiteikė atidžiai išklausyti tikinčiųjų prašymų. Jis šaukė ant atvykusiųjų, juos kaltino, kodėl neišsirinko naujo komiteto pirmininko (bažnytinio komiteto pirmininkas S. Tamkevičius). Baigdamas pokalbį, pareiškė, kad, jei net ir labai norėtų, padėti negalėtų, nes viską tvarko saugumas. Kybartiečiams paklausus, kaip patekti į saugumo rūmus. P. Anilionis atsakė, jog tiksliai nežinąs.
Nieko geresnio negalėjo patarti ir Lietuvos Teisingumo ministras. Jis taip pat patvirtino, kad visi esą bejėgiai, nes šią bylą savo rankose turi saugumas.

Rugsėjo mėn. 1 d. Prekybos įrengimų gamyklos direktorius Baltutis valdžios pavedimu auklėjo bažnytinio komiteto narę Birutę Siaurusaitytę. Pasitikslino, ar tikrai ji pasirašė po komiteto pareiškimu, tvirtino, kad tikintieji gali melstis už savo kleboną, bet nėra jokio reikalo važinėti po valdžios įstaigas ir ieškoti tiesos, nes už tokią veiklą jie gali būti baudžiami.
Tą pačią dieną pas gamyklos direktorių buvo iškviesta kita šios įstaigos darbuotoja – Ona Griškaitienė. Ją direktorius vadino ekstremiste, tokia pat kaip ir kun. S. Tamkevičius. Teigė, kad jai jau yra užvesta baudžiamoji byla, kad blogai auklėja savo vaikus (lanko bažnyčią), kad daro gėdą gamyklai, nes lanko bažnyčią ir net gina kunigus. O Griškaitienė nepabūgo gąsdinimų ir pasakė, kad ir ateityje užstos bei gins kenčiančius už savo religinius įsitikinimus, nepriklausomai ar tai bus eilinis žmogus, ar kunigas.

1984 m., nr. 61.
* * *

Iš Romo Žemaičio pareiškimo  TSRS gynybos ministrui Jazovui. 2. Sovietinėje armijoje yra įsivyravusi betvarkė, kuriose pasėkoje dažnai beprasmiškai žūsta nekalti žmonės. 1987 m. lapkričio mėn. iš Alma Atos buvo metaliniame karste pargabentas geras mano bičiulis Ričardas Griškaitis. Šį gyvo būdo, giliai tikintį jaunuolį, neaiškiom aplinkybėm žuvusį tarnaujant Sovietinėje armijoje, apkaltino pasikorimu. Visos su šiuo atveju susijusios aplinkybės aiškiai liudija, jog tai absurdas. Negana to, aš buvau iškviestas į Vilkaviškio m. karinį komisariatą, kur majoras Spricinas mane perspėjo, jog nesakyčiau prakalbos nei prie mirusiojo Ričardo Griškaičio kapo, nei bažnyčioje, nes turėsiu nemalonumų ir aš, ir R. Griškaičio artimieji. Ar tai ne tikinčiųjų persekiojimas?
Protestuodamas prieš šiuos negatyvius reiškinius, kategoriškai atsisakau tarnauti sovietinėje armijoje tol, kol persitvarkymo ir demokratizacijos procesas nepasieks ir Lietuvos tikinčiųjų. Reikalauju, jog viešai, per spaudą, būtų reabilituoti visi sąžinės kaliniai. Ir ne kada nors po 60 metų, t.y. po mirties, kaip tai daroma su kai kuriomis Stalino kulto aukomis, bet dabar pat, šiandien.

1988 m., nr. 77.