„Žmogus, nepažįstantis savo tautos namų – Tėvynės žemės, kurioje nuo seno tėvai ir protėviai gyveno, nėra savo krašto pilietis! Įsisąmoninkime – pilietis. Pilies žmogus. Statęs ją, turintis ją, ginantis ją, savo pilį… Mes save laikome lietuviais. Latviai mus vadina lietuviečiais. Taigi, iš kur kilo šis pavadinimas“ – taip sakė Česlovas Kudaba, Lietuvos geografas, politinis veikėjas, signataras.
Visą laiką skiepijame vertybes, akcentuodami savo krašto praeities svarbą. Todėl parodyti savo šalies pilis – buvo sena svajonė. Kelionė į Panemunės pilis ir dvarus – mokiniams dovanojo ne tik nuostabius kelionės įspūdžius, bet ir puikią pilietiškumo pamoką, suteikusią ir žinių, ir patirties. Nors už lango gruodis, tačiau tądien oras mums buvo labai ypatingai palankus
Kauno pilis – pirmoji mūsų aplankyta. Tai didelė įspūdinga restauruota mūrinė pilis, aplink kurią dideli gynybiniai grioviai, o pilį patekti – medinis tiltas. Pilies skyriaus edukatoriaus Giedriaus Karpinsko lydimi, leidomės į jos požemius, vėliau – stačiais siauriais laiptukais kilome į viršų. Mokiniai ne tik sužinojo daug įdomių faktų, bet patys noriai išbandė Gėdos stulpą, kuris anuomet sukaustydavo nusikaltusius miestelėnus, priešus, labai susidomėjo interaktyviu LDK kariu, demonstravusiu kardą, arbaletą, lazdą. Vaikai turėjo puikią galimybę paliesti ir palyginti sviedinius, naudojamus kariaujant su kryžiuočiais.
Atsisveikinę su Kaunu, pasukome Raudondvario pilies dvaro link. Čia mūsų jau laukė pats muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas, plačiai papasakojęs ne tik apie dvaro savininkus grafus Tiškevičius – jų kasdienybę, keliones ir pramogas, bet ir apie kompozitorių Juozą Naujalį (pažiūrėjome trumputį filmuką, skirtą kompozitoriui, kadangi 2019-ieji – Juozo Naujalio metai). Pastebėję neeilinius vaiko gebėjimus – grafai išsiuntė mokytis jį į Varšuvą, mokėjo jam stipendiją. Yra išsaugoti autentiški dvaro indai, apdovanojimai, eksponuojamos nuotraukos supirktos Prancūzijos aukcionuose.
Didelį įspūdį paliko įrengtas Kalėdų kambarys ir stikliniai baldai.
Vaikai galėjo apžiūrėti visą dvaro pilies kompleksą, kurį sudaro keletas pastatų.
Pakeliui į Velioną dar sustojome Belvederio dvare, kadaise spindėjęs savo grožiu, nes išvertus (it. belvedere – „gražu žiūrėti“). Šiandien jis labiausiai apleistų dvarų sąraše: didingi pastatai, laiko niokojami, į juos veda tik išlikusi didžiulių tujų alėja.
Veliuonos dvaras – pirmasis mūsų aplankytas medinis klasicizmo stiliaus dvaras, pasipuošęs baltomis kolonomis ir trikampio formos frontonais. Šiuo metu jis neveikiantis. Jo savininkė, gyvenanti Kanadoje, jau garbingo amžiaus.
Su Veliuonos garbinga praeitimi supažindino Veliuonos krašto istorijos muziejaus muziejininkas Gediminas Klangauskas, kuris ne tik organizavo ekskursiją po Veliuoną, bet ir puikią edukacinę veiklą „Daraktorinė ir tarpukario mokykla“. Mokiniai skaitė iš autentiškų vadovėlių, mokėsi dailyraščiu plunksna vedžioti raideles, sėdėjo to meto suoluose, rašė grafitinėse lentelėse, jie ne tik išvydo daug mokyklinių reikmenų, bet ir sužinojo daug senovinių žodžių.
Grožėjomės nuostabiu kraštovaizdžiu, kunigaikščiui Vytautui skirtu paminklu, ir net lietėme akmenį, kuriame yra likusi Švč. Mergelės Marijos pėda.
Iš tolo švietė Raudonės pilis – didingas raudonų plytų kompleksas, kurio ramybę saugo didelis nuostabus parkas. Nustebino originali architektūra, ypatingai dantyti bokštai.
Renesanso stiliaus Panemunės pilis pasitiko mus savo dviem išskirtiniais tamsios spalvos gynybiniais bokštais. Ji turi didelį erdvų uždarą kiemą. Šalia pilies didžiuliai tvenkiniai. Tai išskirtinė pilis – jos nesupainiosi su kita.
Jurbarko dvare zanavykų tautiniais drabužiais pasitiko dvaro prižiūrėtoja – ji ne tik plačiai papasakojo apie Jurbarko senovę, bet ir pažiūrėjome trumpą animuotą filmuką. Ypatingai įdomu buvo sužinoti apie čia iki 1918 metų gyvenusius kunigaikščius Vasilčikovus, kuriems buvo padovanotas dvaras. Mokiniai analizavo kryžiuočio ir lietuvio karių aprangos skirtumus, apžiūrėjo arbaletą, durtuvą, buvo apsirengę žiedeliniais marškiniais, užsidėję sunkų karžio šalmą. Ne tik pamatėme, kokie produktai buvo ant kunigaikščio stalo, bet galėjome net paliesti to meto virtuvėje naudojamus prieskonius. Antrajame muziejaus aukšte fotografavomės su kunigaikščiais Vasilčikovais, apžiūrėjome dvaro rūmų drabužių, skrybėlių kolekciją.
Įspūdį paliko Prakartėlių paroda ir nuoširdus dzūkų svetingumas.
Kadangi kelionė buvo ilga, pakeliui žavėjomės nuostabiai papuoštomis šventinėmis eglutėmis. O laiką, nors jį ir labai taupėme, jis labai greit tirpo…
Mūsų sena svajonė išsipildė. Už tai dėkojame mokyklos direktorei Ninai Domackienei, UAB „Zarasų autobusai“ vairuotojui Tautvilui Mičiūnui už saugią kelionę.
