Šiauliuose atveriamas Antano Martinaičio(1939–1986) tapybos lobynas

2026 m. vasario 12 d. Šiaulių kultūros centro galerijoje „Laiptai“ atidaryta žinomo Lietuvos dailininko, poeto ir pedagogo Antano Martinaičio (1939–1986) tapybos darbų paroda, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai. Ekspozicijoje pristatomas autoriaus kūrybos lobynas iš privačių kolekcijų – lankytojai gali išvysti tiek gerai žinomus, tiek retai eksponuojamus kūrinius.

Parodos atidarymo metu kalbą sakė kolekcininkas Algimantas Jankauskas, pabrėžęs, kad A. Martinaičio kūryba išlieka gyva ne tik muziejuose, bet ir žmonių namuose, kur saugoma kaip asmeninė ir kultūrinė vertybė. Parodą pristatė menotyrininkė Algė Gudaitytė, atkreipusi dėmesį į menininko savitą tapybinę kalbą ir jo kūrybos vietą Lietuvos dailės kontekste.

Ypatingą vakaro atmosferą kūrė literatūrinė dalis: niekur nepublikuotą autoriaus poeziją jautriai pristatė jo žmona Adelija Martinaitienė, o visiems pažįstamas eiles skaitė Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas.

Parodoje eksponuojami kūriniai, kuriuos galerijai laikinai paskolino tapytojo žmona Adelija Martinaitienė bei kolekcininkai Dainora ir Valdas Gaureliai, Jolanta ir Algimantas Jankauskai, Vytautas Jankauskas, Violeta ir Darius Jurgaičiai, Ieva ir Tadas Ožinskai, Julija ir Evaldas Rimšeliai, Ramunė ir Antanas Zabuliai, UAB „Baltagra“ bei Gražina Merkienė.

Antanas Martinaitis – viena savičiausių Lietuvos dailės asmenybių, kurios kūryboje susilieja ekspresionizmo, postimpresionizmo ir magiškojo realizmo bruožai. Jo paveiksluose atsiskleidžia lietuvių liaudies meno, mitologijos, pasakų ir vaikystės prisiminimų įkvėpti vaizdiniai, kuriuose realybė nepastebimai pereina į simbolinę, poetinę erdvę.

Menininko tapyba pasižymi daugiasluoksne struktūra, sodria faktūra ir aktyvia, gyva tapybine plastika. Figūros ir daiktai drobėse susilieja į vientisą, pulsuojančią visumą, kurioje spalva tampa pagrindine formų kūrimo priemone. Po regimu paveikslų margumu slypi tvirtas piešinys, aiški kompozicija ir apgalvota tapybinė tvarka.

Peizažuose dailininkas vaizduoja ne tiek konkretų gamtos vaizdą, kiek jos patyrimo ir atminties pojūtį – drobių erdvę užpildo tankūs augalijos sluoksniai, ritmiškos linijos ir spalviniai sąskambiai, kviečiantys žvilgsnį klaidžioti paveikslo paviršiumi. Figūrinėse kompozicijose personažai atrodo sustingę paslaptingų ceremonijų akimirkoje, kur kasdienybė persipina su pasaka, o šventės nuotaiką neretai lydi trapus būties laikinumo pojūtis.

Kaip ir savo literatūrinėje kūryboje, A. Martinaitis išlieka pasakotojas – spalva ir forma kuriantis vizualias istorijas, kuriose slypi ir šviesa, ir nerimas, ir gili žmogiškoji patirtis.

Paroda veiks iki 2026 m. kovo 15 d.