4 birželio, 2021
Birutė Nenėnienė | XXI amžius

Suvalkijoje gyvenusius totorius primena kapinės ir dvaras

Birutės Nenėnienės nuotr.

Lietuvos Respublikos Seimas 2021-uosius paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais todėl, kad atkreiptume žvilgsnį, pasidomėtume unikalia šios tautinės mažumos Lietuvoje praeitimi, taip paminėdami Lietuvos totorių istorijos ir kultūros 700 metų jubiliejų, bendrą lietuvių ir totorių kovą su Kryžiuočių ordinu. Pažvelkime į vieną totorių praeitį menančią vietovę Vilkaviškio rajone.

Pirmoji pažintis – talkoje

Įprasminant šią istorinę sukaktį balandžio pabaigoje Kultūros paveldo departamento atstovai sukvietė nemažą būrį krašto istorijai neabejingų savanorių – muziejininkų, šaulių iš Vilkaviškio, Marijampolės, Alytaus rajonų – į Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų pirmąjį renginį. Talkininkai ne tik patvarkė, pagražino Vinšknupių senųjų totorių kapinių (Bartninkų seniūnija, Vilkaviškio r.) teritoriją, bet ir išgirdo daug įdomių faktų apie totorių Lietuvoje ir Vinkšnupiuose įsikūrimo istoriją ir gyvenimą. Beje, tokios talkos pastaruoju laiku rengiamos kasmet, atvyksta talkininkų ir iš gyvuojančių totorių bendruomenių.

Palyginti dar ne taip seniai (2005 metais) Vinkšnupių totorių senosios kapinės įtrauktos į Kultūros vertybių registrą kaip valstybės saugomas objektas. Ant nedidelės 0,95 ha ploto aukštumos išlikusių kapinių istorinę (memorialinę) reikšmę lemia įvairūs mažosios kraštovaizdžio architektūros statiniai ir vaizduojamojo meno formos – akmeniniai antkapių paminklai. Ant jų yra įrašai ir epitafijos lenkų, arabų, rusų kalbomis apie čia palaidotų totorių amžių, šeimyninę padėtį, tarnybos pareigas. Įrašai iškalti rašytinėmis arba spausdintinėmis raidėmis, gausi šriftų įvairovė. Yra antkapių paminklų, paženklintų tik pusmėnulio pjautuvu. Seniausias išlikęs antkapio paminklas pastatytas 1810 metais.

Senosiose Vinkšnupių totorių kapinėse palaidotas garsus T. Kosciuškos sukilimo dalyvis generolas majoras Mustafa Baranovskis, miręs 1800 metais. Jo protėvis Tuhanas Baranovskis į Lietuvą atvyko Vytauto Didžiojo laikais iš Dagestano. Vienas giminės atstovas už tarnybą gavo Vinkšnupius ir aplinkinius kaimus, vedė lietuvaitę, po to plačiai pasklido plati karinga Baranovskių giminė.

Čia palaidota daug totorių ir lietuvių tautos istorijon įvairia veikla įsirašiusių žmonių: pasienio apsaugos generolo Vilčinsko sūnus J. Vilčinskas (mirė 1907 metais), Josifas Chasanovičius –Vinkšnupių imamo sūnus, 1863 metų sukilimo dalyvis kapitonas Aleksandras Bučackis (mirė 1864 metais) ir kiti.

Kapinių priežiūra rūpinasi Bartninkų seniūnija. 2008 metų pavasarį tuometinio seniūno (a. a. Petro Čirvinsko) rūpesčiu lig tol gerokai apleistos senosios totorių kapinės buvo išvaduotos iš brūzgynų, prikelti ir patvarkyti kritiškos būklės paminklai, kapinių prieigose pastatytas šio objekto svarbą žymintis paminklinis atminimo akmuo.

Vinkšnupių totorių senosios kapinės įtrauktos ir į turistinius maršrutus. Po rajoną lydinti ekskursijas Suvalkijos (Sūduvos ) kultūros centro-muziejaus muziejininkė Elena Rupeikienė pastebi, kad ne tik rajono svečiai, bet ir vietiniai gyventojai vis dažniau nori išgirsti apie totorių gyvenimą būtent Suvalkijos krašte.

Iš gretimos Piliakalnių gyvenvietės į kapines vedančiai gatvei jau senokai suteiktas pavadinimas – Totorių gatvė.

Atnaujinti  įrašai

Jeigu kas ilgiau nebuvęs užsuka į Vinkšnupių kaimo totorių kapines pastaruoju metu net nusistebi, kad kur kas daugiau paminklinių akmenų įrašų puikiausiai matomi, atnaujinti, įskaitomi. Jei ir nesuprantami rašmenys (arabų kalba), tačiau aiškios datos, simboliai nukelia mintis ir apmąstymus į laiką, kai šiame krašte gyveno totorių šeimos.

Vėjuotą antrąjį gegužės sekmadienį užsukusi į šias kapines pastebėjau su kažkokiais dokumentais prie paminklų vis priklaupiantį žmogų, kažką rašantį ar brėžiantį ant jų, fotografuojantį. Trumpa atsitiktinė pažintis – Andžejus Drozdas (Andrzej Drozd) iš Lenkijos leido sužinoti, kad jis kelioms valandoms atvykęs iš Varšuvos, atnaujina įrašus ir renka medžiagą kitais metais ruošiamam išleisti katalogui apie Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos teritorijose išlikusias ar buvusias totorių kapines bei mečetes. 1999 metais jis su bendraminčiais yra išleidęs Lietuvos ir Lenkijos totorių kapinių katalogą lenkų kalba. Telefonu mano pakalbintas Lietuvos totorių bendruomenių pirmininkas Adas Jakubauskas nudžiugo išgirdęs apie A. Drozdo atvykimą į Vinkšnupius, nes dėl šio darbo buvo tartasi, tik pandemijos karantinas trukdė.

A. Akubauskas informavo, kad jis ėmėsi versti į lietuvių kalbą minėto katalogo tekstus, kad rūpinasi naujo, papildyto katalogo leidyba lietuvių kalba. Negailėjo pagyrimo A. Drozdo adresu: „Tai – nuoširdus mūsų talkininkas, daugiau nei trisdešimt metų tyrinėjantis totorių paveldą, raštiją, išmokęs skaityti arabiškus rašmenis. Pagal profesiją jis yra advokatas, bet domėjimasis totoriais – didysis jo gyvenimo hobis“.

Beje, su A. Drozdu sutarėme palaikyti ryšį ir jis jau pažadėjo papasakoti apie savo veiklą tiriant totorių paveldą.

Tyrėjas ir metraštininkas

Už rašytinį palikimą apie Vinkšnupius turime būti dėkingi kukliam kruopštuoliui, kraštotyrininkui, istorijos mokytojui Sigitui Šileikai (1939–2019). Tačiau šis šviesus žmogus lyg ir lieka nuošalėje. Būtent jo tyrinėjimų užfiksuota medžiaga pasklido per daugelį tekstų, nenurodant nei autoriaus, nei šaltinio.

Vilkaviškio krašto muziejus pastaruoju metu iš našlės gavo dalį mokytojo archyvo, knygų. Muziejininkų paprašyta apie kuklų žmogų parašė ir žmona: „Sigitas Šileika, Teofiliaus, gimė 1939 m. sausio 1 d. Vilkaviškyje, mirė 2019 m. spalio 29 d. Studijavo Vilniaus universitete Istorijos-filologijos fakultete istorijos specialybę, po trijų kursų grįžo Sūduvon ir dirbo mokyklose istorijos mokytoju, mokslus baigė neakivaizdiniame skyriuje. Diplominio darbo tema – Piliakalnių apylinkėse, Vinkšnupiuose, gyvenusių totorių bendruomenės istorinė praeitis. Dirbo su jaunaisiais kraštotyrininkais, dalyvaudavo kraštotyrinėse ekspedicijose. Tyrinėdamas Sūduvos istoriją parašė monografijas „Vilkaviškio rajono Piliakalnių apylinkės. Istoriniai-etnografiniai bruožai“, „Tarpuraisčių sodžius“ I ir II tomai, taip pat mažesnės apimties rašinių. Kolūkiai prašydavo, kad parašytų jų istoriją, nesutiko dėl komunizmo aukštinimo. Nepriklausomybės metais monografijas perrašė pagal savo įsitikinimus“.

Reikšminga tai, kad dukra Aldona tėvelio monografiją perrašė kompiuteriu, įrašė į diskelį. Pats S. Šileika nuo 1967 metų rinktos istorijos – monografijos „Piliakalnių sodžiaus istoriniai-etnografiniai bruožai“ – turinį 2008 metais koregavo, papildė ir įrašytą į diskelį padovanojo muziejui. Atspausdintą tekstą (apie 300 mašinraščio puslapių su bent 60 išnašų kaip nuorodomis į naudotus istorinius šaltinius) įrišo kaip knygą; tai dabar saugoma muziejaus fonduose.

Bet dar prieš tai pats S. Šileika savo straipsniais rajoninėje spaudoje bei nuo 1995 metų pradėtame leisti laikraštyje „Lietuvos totoriai“ atradimais ir įžvalgomis dalijosi plačiai, tad daug kas nutekėjo be atradėjo autorystės. Dirbdamas tuomet Piliakalnių gyvenvietėje buvusioje Rasių aštuonmetėje mokykloje apklausinėjo senuosius gyventojus, ką prisimena per šeimos atmintis apie totorius, atskirus monografijos skyrius paskyrė totorių temai. Rašydamas monografiją užmezgė plačius ryšius su istorikais, kitų sričių mokslininkais, totorių bendruomenių atstovais. Aišku, jis rinko faktus ne tam, kad dūlėtų lentynose, o kad skleistųsi, būtų žinoma ir nepamirštama.

Tauri bendrystė siejo mokytoją su Lietuvos totorių bendruomenės sąjungos pirmininku dr. Adu Jakubausku. Jie papildydavo ir patikslindavo vienas kito atradimus bei žinias. A. Jakubauskas ne kartą lankėsi Vinkšnupiuose, S. Šileikos šeimoje Vilkaviškyje. Ypač daug kalbėdavosi telefonu, o ligos prie lovos prikaustytam Sigitui tie pokalbiai būdavo kaip atgaiva, kaip vaistas.

Mokytojas paruošė medžiagą stendui apie Vinšnupių totorių kapines, dr. A. Jakubauskas jį koregavo, tikslino, taip pat konsultavo rašant monografiją.

Beje, apie 1970 metus sovietų valdžia buvo nutarusi tas totorių kapinaites likviduoti (jos daug vėliau įtrauktos į valstybės saugomų objektų registrą). Jas išgelbėjo S. Šileika, atėjęs su mokiniais ir neleidęs buldozeriu sulyginti jų su žeme. „Istorinė praeitis ir dabartis yra mano gyvenimo credo“, – yra sakęs mokytojas S. Šileika. Ilgus metus vadovavo jaunųjų kraštotyrininkų būreliui prie dar tik besikuriančio Vilkaviškio krašto muziejaus, rajono garbę gynė respublikinėse kraštotyros darbų apžiūrose.

Dr. A. Jakubauskas sakė, kad neapleidžia mintis, jog S. Šileikos monografiją reikėtų išleisti, bet pritariančių balsų nesulaukia, abejojama jos komercine sėkme. A. Jakubausko matymu, kur kas svarbiau, kad tokia knyga išliktų kaip reikšmingas šaltinis ateinančioms kartoms.

Vinkšnupių bendruomenė

Vinkšnupiai – senas Bartninkų seniūnijos kaimas, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimas 1626 metais, XVIII–XIX amžiuje tapo svarbiausiu totorių centru Užnemunėje. XIV amžiuje, Vytauto Didžiojo laikais, totoriai, iš Pavolgio stepių ir Krymo atvykę į Lietuvą, buvo apgyvendinti Vilniaus, Trakų apylinkėse ir LDK pasienyje, kad sulaikytų kryžiuočių bei kalavijuočių antpuolius. Už tarnybą Lietuvos kariuomenėje jie gavo privilegijų ir žemės valdų.

Istorikas kun. Jonas Totoraitis MIC (1872 12 24–1895 12 25–1941 06 21) Užnemunėje gyvenusių totorių ieškojo tarp totoriškos kilmės vietovardžių. XVII aamžiaus viduryje Lietuvos valdovams įsivėlus į ilgalaikius išorės ir vidaus karus, nukentėjo gyventojai, ištuštėjo valstybės iždas. Kariai buvo nepatenkinti, kad neišmokamos algos, kunigaikščiai ir didikai totorių kariams už tarnybą dalijo žemes savo valdose.

Užnemunėje didelės žemių valdos priklausė didikams Pacams, XVII amžiuje konfliktavusiems su Sapiegomis ir Radvilomis. Totoriai, didikų valdose rėmę Pacų priešus, Užnemunėje negalėjo gauti žemės. Pagal kraštotyrininko S. Šileikos analizę, 1709–1711 metų maras, į amžinybę palydėjęs tūkstančius Prūsijos gyventojų, neaplenkė ir Lietuvos. Dėl to sklandantis gandas, kad totoriai apie 1663 metus karaliaus Jono Kazimiero privilegija už karo tarnybą gavę sklypus keliuose Sūduvos kaimuose ir bendruomenę įkūrę Vinkšnupiuose, prasilenkia su tikrove.

Dėl maro nunykusios vetovės pradėtos apgyvendinti XVIII amžiaus viduryje ir tai tęsėsi antroje to amžiaus pusėje. Tuo metu turėjo vykti ir totorių bendruomenės kūrimasis Vinkšnupių kaime.

XIX amžiuje Vinkšnupių totorių bendruomenės parapija prie mečetės turėjo 16 ha žemės. Viename hektare buvo mečetės pastatas ir kapinės, likusi žemė buvo nuomojama ir buvo kilę tam tikrų nesutarimų, į kuriuos šiuo atveju neverta nukrypti.

Nepriklausomoje Lietuvoje 1924 metų Žemės reformos valdybos nutarimu Vinkšnupių  totorių bendruomenės žemė pripažinta bendruomenės nuosavybe, grąžinta parapijai valdyti.

Po Pirmojo pasaulinio karo daug totorių pasitraukė į Rusijos gilumą. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, liko tik trys tikinčiųjų parapijos: Kaune, Raižiuose ir Vinkšnupiuose.

Mečetė ir jos likimas

Pirmoji Vinkšnupių mečetė pastatyta už Baranovskių giminės pinigus, ne iš pareigos, bet dėl religinių paskatų. Bet XIX amžiuje ji taip apgriuvo, kad Lenkijos Kongreso karalystės tikybų ir visuotinio švietimo valstybės komisija 1819 metais svarsrtė galimybę ją restauruoti. Lėšas aukojo totorių šeimos. Vaivadijos valdžia paskyrė medienos. Administracijos taryba skyrė 2000 auksinų mečetei restauruoti. 1821 metais – papildomai 3604 auksinus iš katalikų bažnyčios restauravimo fondo. 1859 metais bendruomenė nutarė pastatyti naują mūrinę mečetę, užsakė jos projektą. Lėšų gavimu iš valstybės iždo rūpinosi Kalvarijos apskrities taryba, kurios narys buvo totorius Juozapas Ulanas. 1863 metais buvo gautas vyriausybės sutikimas dengti pusę išlaidų. Tačiau sprendimui nepritarė Lenkijos Karalystės vietininkas ir įsakė pasitenkinti parapijos lėšomis. Aukos pradėtos rinkti 1872 metais, o 1904 metais Varšuvos generalgubernatorius vidaus reikalų ministrui pranešė, kad Vinkšnupių bendruomenė ketina remontuoti medinę mečetę, statyti parapijos namus, tiltą, išplėsti kapines ir tuo tikslu prašo leidimo rinkti aukas Kaune, Vilniuje, Minske, Kazanės gubernijoje, Maskvoje ir Smolenske. Apie parapijos dydį, narių skaičių duomenų nėra išlikę.

Kaip savo magistro darbe „Lietuvos totorių medinių mečečių architektūra“ pastebi Eglė Ročkaitė (VDU), XIX amžiuje Lietuvos totorių kulto pastatų statybos pobūdį lėmė įvairūs Rusijos valdžios reglamentai. Mečetes buvo galima statyti esant pakankamam parapijiečių vyrų skaičiui. Statyti musulmonų šventyklas leista tose vietose (parapijose), dar kitaip vadintose džemiatais, kuriuose gyveno daugiau kaip 200 vyrų. Kurį laiką nepakankamas tikinčiųjų skaičius dažnai tapdavo pretekstu valdžiai neleisti statyti ar atstatyti mečetės.

Žinoma, kad caro laikais Vinkšnupių mečetė aptarnaudavo ne tik Vilkaviškio, bet ir Seinų kraštą. Carinėje imperijoje Seinai priklausė Vinkšnupių totorių parapijai. Kai Lietuvą ir Lenkiją atskyrė siena, mečetė aptarnaudavo tik Vilkaviškio ir Šakių krašto tikinčiuosius.

XIX amžiuje atnaujintą mečetę nupiešė lenkų tautybės dailininkas K. Guralskis. Piešinyje matomas kapinių pakraštys, kiemas, šoninis įėjimas į mečetę, keturkampis bokštelis, svogūninio kupolo viršūnėje kybantis pusmėnulis ir altoriaus išlinkimas galinėje sienoje. Trišlaičio stogo, uždengto čerpėmis, galuose styro miniatiūriniai bokšteliai.

Medinė, stačiakampio formos, 9×7 metrų ploto mečetė stovėjo ant bevardžio upelio kranto.

Vinkšnupiuose tegul ir negausi totorių bendruomenė gyvavo visą tarpukarį, stovėjo ir mečetė, tyrėjų nuomone, ne visai tokia kaip paplitusiame lenkų dailinko piešinyje. Tačiau ji, kaip ir pati bendruomenė, negrįžtamai iš šio krašto pradanginta.

Karo pabaigoje,1944 metais, besitraukdami vokiečiai ją išardė, rąstus, medieną suklojo į apkasų įtvirtinimams. Neliko bendruomenės dvasinio susibūrimo centro, neliko ir totorių. Neliko pro šalį tekėjusio bevardžio upelio – jo vaga ištiesinta melioracijos grioviu.

Mokytojas S. Šileika savo ekspedicijų metu (apie 1970 metus) įamžino nuotraukose prie pat Vinkšnupių kapinių buvusius mečetės akmeninius pamatų kontūrus. Dabar galima tik įsižiūrint įvaizduoti, kad jie tebėra šioje vietoje.

Vinkšnupių dvaro šlovės aidas

XVIII amžiuje Vinkšnupiai, gretimos Vilkabalių, Margų ir Alksninės vietovės priklausė Vilniaus vaivadijos totorių chorunžai generolui majorui Mustafai Baranovskiui Murzai Tuhanskiui (1740–1800), ištarnavusiam kariuomenėje daugiau nei 50 metų. Po tarnybos generolas iki mirties gyveno Vinkšnupiuose, čia ir palaidotas. Jis buvo vedęs Sofiją Ulan, užaugino keturis sūnus, tris pasižymėjusius karybos srityje, ketvirtasis buvo Kalvarijos pavieto taikos teisėjas. Ulanai ir Tuhanai Baranovskiai buvo įtakingiausios šio krašto giminės. Mustafa Tuhanas Baranovskis Vinkšnupiuose įkūrė dvarą, rūpinosi mečetės statyba.

Dvarui tuo metu priklausė apie puspenkto šimto hektarų žemės, jame buvo daugiau nei dešimt pastatų, kuriuose gyveno 80 dvariškių. Kaime gyveno apie pusantro šimto valstiečių. XIX amžiaus pradžioje dvarą valdė imanas (musulmonų šventikas) Mustafa Baranovskis, vėliau – jo sūnus Salikas Tuhanas Baranovskis. Jis dalyvavo 1863 metų sukilime prieš Rusijos imperiją, todėl iš totorių žemės buvo atimtos, palikta tik 16 ha.

Vinkšnupiai atiteko Tomui Volskiui, vėliau šeimininkai dar keitėsi. XX amžiiuje, tarpukaryje, iš totorių dvarą perėmė Rasių dvaro savininkas Gavrilkevičius. Paskutinis Vinkšnupių imanas Jonas Chaleckis bendruomenės žemę išnuomojo vietiniams valstiečiams, sau pasilikdamas tik hektarą, kuriame buvo jo namas, mečetė ir kapinės. Tarpukary Gavrilkevičiai pasistatė naujus, neoklasicistinio stiliaus raudonų plytų rūmus, papuoštus arkadiniu portiku ir balkonu, apšildomusuošniomis koklių krosnimis. Sovietams okupavus Lenkiją, kirto sieną. Šiame dvare nuo 1939 m. rugsėjo 24 d. prisiglaudė būsimas generolas ir Lenkijos valstybės vadovas Voicechas Jaruzelskis (1923–2014) su šeima. 1941 metų birželį Jaruzelskių šeima, „kaip socialiai pavojingi elementas“, buvo suimta ir birželio 14 d. iš Lietuvos ištremta į Sibirą. Tremties neišvengė ir šeimininkai Gavrilkevičiai. Kolūkių laikais čia buvo įkurdintos kolūkiečių šeimos.

Stovi Vinkšnupių dvaras kiek tolėliau nuo totorių kapinių, ant vienos šio krašto kalvelės. Stovi benykstantis, tuščias, griūnantis, bet viliojantis pakeleivius ir turistus raudonų plytų sienomis, puošniu balkonu ir čia buvusio gyvenimo įvairove.

 

 

Komentarai (1)

Komentavimas išjungtas.


Forumą Baltica-Web vainikuos meninis projektas Protėvių audos / LNKC nuotr
20 rugsėjo, 2021

Šiandien prasideda Lietuvos, Latvijos ir Estijos forumas „Baltica-Web“, skirtas Baltijos šalių tradicinės kultūros reiškiniams bei istoriniams kultūriniams ryšiams pristatyti. Tris […]

20 rugsėjo, 2021

Įgyvendinant migrantų apgyvendinimo planą uždaromi Kybartų pataisos namai tampa Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) padaliniu – Kybartų užsieniečių registracijos centru. […]

P. Cvirkos paminklas
16 rugsėjo, 2021

Vilniaus miesto savivaldybės Taryba šiandien priėmė rezoliuciją, kuria pritarė, kad Petro Cvirkos paminklas turi būti nukeltas ir teisės aktų nustatyta […]

Lauros Prascevičiūtės nuotr.
15 rugsėjo, 2021

Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Kleboniškių kaimo buities skyriuje (Radviliškio r.) atgijo sena kaimo tradicija – vyko linarovio talka „Ir nuroviau […]

Vilniaus Gaono žydų paroda
15 rugsėjo, 2021

Lentvario miesto bibliotekoje eksponuojama Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus kilnojamoji paroda „Lietuvos žydai už geležinės uždangos“. 2014 m. atidaryta paroda […]

Arvydas Juozaitis
15 rugsėjo, 2021

20-oji Vaižganto premija skirta filosofui, prozininkui, dramaturgui Arvydui Juozaičiui. Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
14 rugsėjo, 2021

Vilniuje Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse vyko tarptautinės parodos po atviru dangumi „Po Didžiojo karo. Naujoji Europa 1918–1923″ atidarymas. Parodos atidaryme […]

A. Vizbaro nuotr.
13 rugsėjo, 2021

Rugsėjo pradžioje prie įvažiavimo į Panevėžio rajone esančią Dembavą buvo įrengtas Dembavos kaimo riboženklis bei suoliukas šalia pėsčiųjų-dviračių tako. Bendruomenės […]

13 rugsėjo, 2021

Mažai kam žinoma, tačiau 2015 metais LR Prezidentui Kaziui Griniui buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas už tai, jog Antrojo […]

Medalis I laipsnio auksinis
13 rugsėjo, 2021

Rugsėjo 14 d. Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje Kauno žydų religinė bendruomenė kartu su Kauno rajono savivaldybe organizuoja padėkos renginį „Už […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
13 rugsėjo, 2021

Rugsėjo 10 d. Vilniuje  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su partneriais organizavo tarptautinę konferenciją „Ginkluotas antikomunistinis pasipriešinimas […]

13 rugsėjo, 2021

Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje – Lietuvos talentų sėkmė. Rugsėjo 11 d. vykusiuose festivalio apdovanojimuose geriausiu filmu „Orizzonti“ (liet. „Horizontai“) programoje […]

13 rugsėjo, 2021

Rugsėjo 11 d. Seulo fotografijos muziejuje (Pietų Korėja) atidaryta lig šiol didžiausia originalius Lietuvos fotografų kūrinius pristatanti paroda Azijoje „Uncoverings. […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
10 rugsėjo, 2021

Rugpjūčio 27 d. Klaipėdoje Liepų gatvėje, ant 10-ojo namo  buvo atidengta memorialinė lenta, skirta Tilžės Akto signataro, teisininko, diplomato, politikos […]

Giedrės Mičiūnienės nuotr.
9 rugsėjo, 2021

„Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią „sielą“, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ar […]

7 rugsėjo, 2021

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologų komanda, vadovaujama dr. Raimondos Nabažaitės, nuo rugpjūčio mėn. vykdo tęstinius archeologinius […]

Prezidentūros nuotr.
6 rugsėjo, 2021

Šeštadienį Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo iškilmingame Juozo Lukšos-Daumanto 70-ųjų žūties metinių minėjime. „Žinome, kad už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą […]

Antanas Andrijonas prie Gelgaudiškio bažnyčios. 2021 metai
3 rugsėjo, 2021

Lankas užtvindė pienių ižasIr nežinau, ir nežinau, kuo čia tikėt –Pavasaris į Gelgaudiškį grįžoAr ant palangės saulėn stiebiasi gėlė. Tai […]

Grzegorz Mehring nuotr.
3 rugsėjo, 2021

Vilniaus ir Gdansko miestus siejančią draugystę kasmet stiprina ypatinga, jau aštuonioliktus metus skaičiuojanti tradicija – kasmet rudenį abiejuose miestuose vykstantis […]

Šv. Mišių koncelebracijai vadovauja arkivyskupas Kęstutis Kėvalas / Vidmantos Ambrizienės nuotr.
3 rugsėjo, 2021

VELIUONA. Mažoji kultūros sostinė Tauragės apskrityje per Žolinę iškilmingai šventė ne tik titulinius atlaidus, bet ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo […]