Ukmergiškės pasirinkimas nustebino daugelį: beveik dešimtį metų gyvena ir dirba kelyje

Ukmergiškę Giedrę ŠUMINSKAITĘ daugelis pažįsta ir prisimena kaip naujienų portalo Vilkmerge.lt bendradarbę. Kadaise ją nuolat regėdavome įvairiuose rajono renginiuose su filmavimo įranga rankose. Drauge su kolegomis Albinu Jukniu, šviesios atminties Arvydu Pėšina ir kitais jie lankydavosi šventėse, susitikimuose, įdomių projektų pristatymuose, informuodami rajono bendruomenę apie svarbiausius mūsų krašto įvykius.

Šiandieną Giedrę nedažnai sutiksi Ukmergėje. Beveik dešimtį metų ji keliauja po Europą vairuodama krovininį automobilį.  Todėl buvo labai įdomu pabendrauti, išgirsti, sužinoti. Drauge prisiminti praeitį, paklausti, ar nesunku jai ten, visą dieną ir naktį gyvenančiai automobilio kabinoje?

Giedre, kur prabėgo Jūsų vaikystė? Kokie gražiausi, linksmiausi to meto prisiminimai ir nuotykiai?

Gimiau Ukmergėje, tačiau iki 10-ties metų gyvenau Klaipėdoje. Vėliau dėl šeimyninių aplinkybių teko grįžti į Ukmergę, kur gyvenu iki šiol. Jaunystė čia nebuvo kažkuo labai ypatinga – buvau tylus, ramus vaikas, nors savo rate prisigalvodavome įvairių nuotykių, kurie dabar, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, atrodo net šiek tiek pavojingi. Klaipėdoje buvau šiokia tokia kiemo chuliganė.

Ryškiausiai iš vaikystės prisimenu vieną nutikimą mokykloje – iki šiol pagalvojus darosi gaila mokytojos, nes įsivaizduoju, kiek ji patyrė streso. Vyko ekskursija prie jūros: miškas, jūra ir būrys ketvirtokų. Ekskursijos pabaigoje, einant dviračių taku per mišką, su bendraklase sugalvojome, kad galime greičiau grįžti namo. Tiesiog sėdome į autobusą ir išvažiavome. Tais laikais buvome gana savarankiški, todėl mums tai nepasirodė kažkas ypatingo – pažinojome miestą, žinojome autobusų maršrutus. Dabar pagalvojus, darosi baisu: mokytoja miške pasigenda dviejų vaikų – kur jų ieškoti? Laimė, kad mūsų „nuotykį“ matė kiti vaikai ir pasakė, kur mes dingome. Visgi pasekmės buvo – maždaug pusę metų mūsų neleido į jokias ekskursijas. Labiausiai iki šiol gaila, kad praleidau išvyką į laikrodžių muziejų.

Nuo mažens mėgau žaisti ne tik su lėlėmis – kur kas labiau traukė įvairios mašinytės. Iš specialių knygelių išsikarpydavau kelio ženklus, susidėliodavau juos ant kilimo ir „organizuodavau“ eismą. Atsiradus kompiuteriams, žaidžiau „Need for Speed“, „Rally“ ir panašius žaidimus. Tėvai kartais leisdavo pavairuoti ir tikrą automobilį. Todėl iki šiol manau, kad kelių eismo taisyklių ir bent minimalaus praktinio vairavimo reikėtų mokyti dar vidurinėje mokykloje – tuomet vairuotojų paruošimo lygis būtų visai kitoks. Greičiausiai dėl to niekada neturėjau problemų su vairavimu: egzaminus (dar pagal seną tvarką – be aikštelių) išsilaikiau lengvai, o visko išmokau realiame eisme.

Kaip susiklostė Jūsų studijų reikalai? Kas lėmė pasirinkti būsimąją specialybę?

Kalbant apie studijas – taip ir neatradau savo kelio, o dabar, sakyčiau, jau kiek per vėlu, nes ir pati jau nebežinau, ko noriu, atrodo, išbandžiau viską. Baigusi mokyklą įstojau į tuometinę Ukmergės aukštesniąją žemės ūkio mokyklą. Kadangi pasirinkimo beveik nebuvo, teko studijuoti buhalteriją – sritį, kuri visiškai ne man, nes niekada nedraugavau su tiksliaisiais mokslais.

Vėliau tęsiau mokslus Lietuvos žemės ūkio akademijoje, pasirinkusi agronomijos specialybę. Ir čia stojau labiau „kad įstočiau“, nes vidurinės pažymiai (vidurkį gadino tikslieji mokslai) ribojo pasirinkimus. Visgi ši specialybė man visai patiko – gamta visada buvo artima. Baigiau ir magistrantūrą, nes atrodė, kad vien bakalauro neužtenka. Nors mokiausi labai gerai (buvau viena iš pažangiausių studenčių), pagal specialybę taip ir nedirbau.

Apie vairavimą kaip apie savo gyvenimo kelią tuo metu net negalvojau. Kažkodėl niekada apie tai nesusimąstydavau.

Nieko keisto, kad krovininio automobilio vairuotojos – moterys susilaukia ypatingo dėmesio, o mažesniuose miesteliuose jos tiesiog apipintos legendomis. Ir tai natūralu. Vairuoti moteriai tokią „mašinytę“! Kaip užgimė Jūsų galvoje tokia mintis?

Apie šią profesiją susimąsčiau dirbdama profesinėje mokykloje Ukmergėje, kur dėsčiau aplinkos apsaugą tarptautinių reisų vairuotojų specialybės studentams. Išėjusi iš darbo pagalvojau, kad reikėtų pasinaudoti proga ir įgyti dar vieną specialybę. Taip įstojau mokytis tarptautinių reisų vairuotojos specialybės. Studijos truko dvejus metus, tačiau realiai daugiausia išmokau jau dirbdama – ne studijų metu. Vis dėlto jos buvo naudingos tuo, kad suteikė galimybę pigiau (ar net nemokamai) įgyti C, CE kategorijas ir 95 kodą.

CE kategorijos išsilaikyti nepavyko – jaudulys darė savo. Kelis kartus bandžiau, bet pagaliau sustojau, nes trūko ir pinigų. Vienas bandymas (egzaminai, nuvažiavimas į kitą miestą ir pan.) kainuodavo apie 70 eurų, o tuo metu dirbau prekybos centre, pinigų daug neuždirbdavau.

Išsilaikiau tik C kategoriją ir 95 kodą, tuo metu to pakako. Dabar, padirbusi šiame darbe, galvoju, kad gal labiau būtų pravertusi D kategorija. Ir nors pinigų jau lyg ir turiu, kad išsilaikyčiau ir CE kategorijos teises, deja, aš jau nebenoriu dirbti su „fūra“ ir su ja sieti gyvenimo.

Pradėjau dairytis darbo. Su C kategorija pasirinkimas buvo ribotas, ypač neturint patirties ir dar moteriai. Ilgainiui sudomino darbas su B kategorija (iki 3,5 t) po Europą. Išsiunčiau CV – be didelių lūkesčių. Po mėnesio man paskambino.

Iki šiol nesuprantu, kodėl mane priėmė – aš turbūt pati savęs būčiau nepriėmusi, nes nieko nemelavau, nesigyriau, sakiau, kad nieko šioje srityje nemoku, nieko nežinau, užsienyje nebuvusi. Tik nepasakiau, kad ilgiausia mano kelionė tukdavo iki Klaipėdos du kartus per metus, nes pamaniau, dar pagalvos, kad ir vairuoti nemoku. Pokalbio metu davė pavairuoti – matyt, pamatė, kad su vairavimu susitvarkau, pasirodžiau jiems rimtas žmogus. Taip gavau darbą.

Ir štai jau 8-eri metai dirbu toje pačioje įmonėje Kaune. Galima sakyti, dėl darbo „išėjau“ iš Ukmergės, nors realiai dirbu visoje Europoje.

Ar kelionių kasdienybėje krovininis automobilis – visada Jūsų draugas? Ar niekada nepasigailėjote dėl to, kad pasirinkote „važnyčioti“ būtent tokį automobilį?

Ne veltui sakoma: svajok atsargiai – svajonės pildosi. Dabar dažnai atkalbinėju tuos, kurie tikina, kad labai mėgsta vairuoti ir nori tokio darbo. Jei nori išsaugoti malonumą vairuoti, geriau to nedaryti.

Kol vairuoji tik savo reikmėms, atrodo smagu. Bet kai tai tampa darbu ir kasdien vairuoji po 12–16 valandų (ir dieną, ir naktį, ir bet kokiu oru) viskas pasikeičia. Nesvarbu, kad bus slidu, pūga, ar pūs stiprus vėjas, tu vis tiek privalai važiuoti, nors įprastai tokiu oru iš namų kojos nekeltum. Privalai važiuoti, kad ir kaip baisu būtų. Bet, kita vertus, įgyji visapusiškos patirties. Jei anksčiau užsienis atrodė kažkas tokio, net Lenkija atrodė „vau“, dabar man ten nieko ypatingo, o Lenkija apskritai jau nebe užsienis, praktiškai jau esu viena koja namuose. Niekas nebaisu, gali mane „išmesti“ bet kuriame Europos mieste, nepasimesiu, žinosiu, kur važiuoti, ką daryti, nieko neįprasto. Lietuva, galima sakyti, tapo labiau svetima valstybe, nes mažiau po ją važinėju. Bet po 8-erių metų jau jaučiu, kad pavargau – kelias (ne pats darbas) ištampė nervus.

Didžiausia problema – kiti vairuotojai. Tik nedidelė dalis yra tikrai geri vairuotojai, o likusieji labai vargina. Vairavimas malonus tik tada, kai kelyje esu viena.

Per laiką išmokau „skaityti“ vairuotojus – iš jų važiavimo manieros galiu suprasti, kas sėdi prie vairo: moteris ar senyvo amžiaus žmogus, kas „sėdi“ telefone, kas dar „klevo lapas“ ir panašiai, net automobilio markė, kad ir kaip būtų keista, turi įtakos. Tai neišvengiama, kai nuolat esi kelyje. Kai tavo kelias trunka tik nuo darbo iki namų, tu daug ko nepastebi ir net požiūris į patį vairavimą yra šiek tiek kitoks. Po tų 8-erių darbo metų, prabėgusių Europos keliuose, jau galėčiau knygą parašyti apie vairavimo subtilybes ir kitus vairuotojus. Manau, daugeliui tokia knyga nepatiktų.

Neabejoju, kad Jūsų keliuose po Europą užtenka visko – ir romantikos, ir egzotikos, ir nuotykių. Sunkaus darbo, nuovargio, nemalonių ar nemandagių kolegų vairuotojų ir… muzikos. Ko vis dėlto būna daugiau? 

Šiame darbe ta romantika, apie kurią daugelis galvoja, trunka maždaug dvejus metus, ne daugiau. Pirmaisiais metais viskas nauja ir įdomu, vėliau ateina monotonija – tie patys maršrutai, tie patys vaizdai. Tada pamatai tikrą realybę: ilgi, nuobodūs keliai, nešvarūs parkingai, prastos sąlygos, įvairūs pavojai, nuovargis. Ir pradedi galvoti – ar verta? Todėl dažnai galiu atspėti iš sutikto vairuotojo kalbos, kiek jis maždaug laiko dirba: visi naujokai, dirbantys iki 2 metų, paprastai būna pakilios nuotaikos, džiaugiasi darbu ir galvoja, kad pagaliau atrado svajonių darbą, deja, kaip ir visiems, dveji metai netrunka prabėgti. Ir matai, kaip akys pamažu užgęsta.

Šis darbas tarsi „sekta“ – ateiti labai lengva, išeiti labai sunku. Ypač, jei mėgsti keliauti. Vis tikiesi, kad dar kažką pamatysi, nors realybė nesikeičia, tik laikas bėga, praleistas vienatvėje kabinoje. 

Šis darbas sunkiausias ne fiziškai, bet psichologiškai. Dažniausiai iš darbo išeinama ne todėl, kad pavargstama fiziškai, bet tiesiog neatlaikoma psichologiškai, o ypač sunku tiems, kurie atėjo į darbą su motyvacija – tik pinigai ir nieko daugiau. Kad nors kažkiek motyvuotų šis darbas ir jį atlaikytum, tu turi mėgti vairuoti, mėgti keliauti, įprasti gyventi ne komfortiškomis sąlygomis, kitaip bus labai sunku. Ypač sunku bus ištverti vienatvę. Esu pratusi būti viena, bet net aš po 8 metų jaučiu, kad pradeda pulti depresija. Esu bendraujantis žmogus, o šiame darbe tu esi visiškai viena, uždaryta kabinoje. Tu neturi su kuo pasikalbėti. Užsienyje juo labiau. Kol gyvenau ir dirbau Ukmergėje, jei ne draugai, bendraudavau su kolegomis darbe, pagaliau būdavo pirkėjai. O čia tu išvis neturi su kuo bendrauti. Laisvai nekalbu kitomis kalbomis, todėl net su sutiktais žmonėmis negaliu išsikalbėti. Tas labai vargina. Todėl visi norintys dirbti tokį darbą, turi būti pasiruošę psichologiškai. Man dar lengviau, kadangi esu viena ir niekas manęs nelaukia. Tačiau turintiems šeimas, ypač mažų vaikų, tikrai gali būti sunku. Gelbėja tik šiuolaikinės technologijos – telefonas, internetas. 

Kaip Jūsų tėvai, šeima vertina tokį Jūsų pasirinkimą? Ką sako išlydėdami į tolimą kelią namiškiai?

Į šį darbą atėjau būdama 39-erių. Savo šeimos neturiu, tik tėvus, todėl nei didelio pasipriešinimo, nei nustebimo nebuvo. Mama iki šiol nelabai džiaugiasi – jai gaila mano sveikatos ir tokio gyvenimo būdo, nes praktiškai 8 metus gyvenu automašinoje ir dar be jokių patogumų, miegu ant sėdynių. Bet aš to nesureikšminu. Nors visiems atrodo, kad toks miegojimas – didžiausia problema, man tai jokių nepatogumų nekelia. Didesnė problema – ilgi ir varginantys atstumai, trunkantys net iki 2 tūkstančių kilometrų, kuriuos, būna, nuvažiuoji be sustojimo.

Ar visada ir visur kelyje Jus pasitinka draugiški, suprantantys žmonės – pareigūnai, vietiniai gyventojai, kolegos vairuotojai?

Piktų žmonių kelyje sutikti neteko. Manau, daug lemia požiūris – kaip elgiesi su kitais, taip elgiasi ir su tavimi. Kaip moteris dažnai sulaukiu daugiau supratingumo. Nors užsienyje tokį automobilį vairuojanti moteris nekelia didelės nuostabos, bet yra ir tokių, kurie nustemba. Na, ir dirbant su mikroautobusu, tokios nuostabos mažiau.

Su kolegomis bendrauju retai, nes tiesiog nėra galimybių, bet kiek tenka – paprastai visi būna draugiški.

O kokius krovinius gabenate? Į kokias šalis dažniausiai keliaujate ir kiek tų šalių savo kelionės maršrutuose jau esate aplankiusi?

Vežioju įvairius rinktinius krovinius – daugiausia rūbus, automobilių detales, baldus, bet būna visko. Dažniausiai tai kroviniai tarp įmonių, bet pasitaiko ir privačių klientų. Daugelis galvoja, kad esu kurjeris, bet mano darbas ne kurjerio. Kaip sakau, aš tas pats, kas „fūra“, tik vežioju mažesniais kiekiais ir greičiau. Per 8 metus aplankiau 21 šalį. Dažniausi mano maršrutai: Vokietija, Nyderlandai, Belgija, Prancūzija, Italija, Austrija. Tačiau tenka pabuvoti ir Anglijoje, Danijoje, Airijoje, Šveicarijoje, Liuksemburge, Slovakijoje, Slovėnijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Estijoje.

Užsienyje teko sutikti ir savo 40 metų jubiliejų. Nežinau, ar taip netyčia gavosi, ar įmonė tyčia paieškojo tokio maršruto, bet savo jubiliejų sutikau Kroatijoje, Pulos mieste. Tris dienas savaitgalį, vasarą, praleidau ant jūros kranto. Aišku, savo sąskaita, bet nors kelionė nekainavo, o ir įspūdžių buvo nemažai.

Vairuoju krovininį mikroautobusą „Mercedes-Benz Sprinter“.

Ko palinkėtumėte moterims, kurios norėtų sekti Jūsų pėdomis – tapti vilkikų, krovininių automobilių vairuotojomis?

Visiems, kurie nori rinktis šį kelią, siūlyčiau gerai pagalvoti, ar jūsų gyvenimo laikas ir sveikata verti tokių pinigų, kuriuos gausite už darbą. Skaičiuokite ne tik tai, ką uždirbsite, bet ir galutinį rezultatą, nes dažnai, atmetus išlaidas, pasirodo, kad dirbant vietoje liktų daugiau. Siūlyčiau pasižiūrėti įvairių vaizdo įrašų jutubo socialiniame tinkle apie tokį darbą, kad galėtumėte susidaryti teisingą įspūdį, bet noriu atkreipti dėmesį į tai, kad tuose įrašuose visada viskas atrodo žymiai gražiau, paprasčiau ir romantiškiau. Net man žiūrint savo „video“, viskas atrodo puikiai, bet kai žinai užkulisius, iš tikrųjų yra ne visai taip. Eidami į šį darbą nusiteikite, kad jis palauš jus ne fiziškai, o psichologiškai. Turėkite omenyje ir tai, kad darbas yra vienas iš pavojingiausių: jūs visada kelyje, kur būna visko: ir avarijų, ir gedimų. Saugotis reikia ne tik kelyje, bet ir parkinguose: jus gali „medžioti“ ir sukčiai, ir plėšikai. Stresas taip pat taps jūsų kasdienybe: vairavimas, policijos, muitinės patikros ir t. t. 

Na, kad nebaigtume tokia niūria gaidele, reikia paminėti ir šiek tiek pozityvo. Visgi kas traukia į tokius darbus? Padirbėti tikrai galima, bet ne ilgiau kaip 5-erius metus. Kuo ilgiau dirbsite, tuo sunkiau bus išeiti.

Šio darbo pliusai: plečiasi akiratis, pamatai daugiau pasaulio – ne tik turistinius objektus, bet ir tos šalies užkulisius, tai, ko kaip turistas gal net nepamatytum, įgyji drąsos svetimose šalyse, pramoksti užsienio kalbų, tampi profesionaliu vairuotoju, kuriam jau niekas nebaisu, išmoksti savarankiškumo. Nes būnant užsienio šalyje, tau niekas nepadės, tik tu pats.

Dėkoju Jums už pokalbį.

Kalbėjosi Rasa GRIŠKEVIČIENĖ