Žmones jungia malda ir praeities paslaptys

Vėsoką gegužės pavakarę, horizonte telkiantis lietaus debesims, per žydinčių rapsų ir bekylančių žiemkenčių laukus prie Žynių kaimo kryžiaus nuskambėjo Didvyžių parapijos choro giesmininkų Kęstučio Nikliauzos, Reginos Vansevičienės, vargonininkės Ritos Jakevičienės ir kitų parapijiečių giedama Marijos litanija, Dievo Motiną Mariją šlovinanti giesmė…
Žmonės, vardydami buvusių gyventojų savininkus, rankų mostais rodė kryptis, kuriose jie buvo įsikūrę, bet jų jau nežymi net vieniši medžiai. Žynių kaimo kryžius išliko nuo seniausių laikų, jo atnaujinimu protėvių Valaičių sodyboje pasirūpino šios giminės palikuonys.
Grupelė Didvyžių parapijiečių susitiko maldai prie koplytstulpio, kuris stovi parapijos pakrašty. Jis žymi, jog tolėliau, jau dirbamame lauke, buvo Žynių kaimo kapinaitės, kad ten amžinoje karalystėje įsikūrė šimtai seniausių šio Paprūsės krašto gyventojų. Jų sodybų neženklina joks užsilikęs medis. Plyno lauko pakraštyje mirusiųjų kraštiečių atminimas buvo įamžintas dar 2006 metais Žynių kaimo gyventojos Julijos Kuleševičienės iniciatyva. Tuomet koplytstulpį pašventino parapijos klebonas kun. Paulius Marčiulionis. Bėgant laikui koplytstulpis apšepo, tad buvusio Sūduvos seniūnaitijos seniūnaičio Kęstučio Nikliauzos iniciatyva pasirūpinta naujo žymeklio pastatymu. Lėšas suaukojo Žynių kaimo gyventojai, parėmė Sūdaviečių etnokultūros draugija, Klausučių seniūnija. Meistras Povilas Penkaitis atkūrė senajame koplytstulpyje buvusius ąžuolo lapų motyvus. Šv. popiežiaus Leono II parapijos klebonas kun. Mindaugas Martinaitis jį pašventino 2023-ųjų rudenį, per mirusiųjų pagerbimo oktavą. Tada Sūdaviečių etnokultūros asociacijos pirmininkė Regina Vansevičienė paliudijo, kokią didžiulę reikšmę dabarčiai ir ateities kartoms turi atminimas tų, kurie nuo amžių čia gyveno, dirbo, kūrė… Palaidojimo vietoje neliko nei kryžiaus, nei paprastai senąsias kapines žymėjusių alyvų.
Tarp Žynių kaime senąjį Valaičių vienkiemį menančio kryžiaus ir koplytstulpio senosioms kaimo kapinaitėms atminti yra kita skausmingą istoriją ženklinanti vieta.
Antrojo pasaulinio karo metais Žynių kaime buvo šaudomi žydai. Ir ne taip seniai tyrimais patvirtinta, jog tai vieta, kurioje žydai ir rusų karo belaisviai buvo šaudomi kartu. Žynių kaime tarpukariu gyveno keliolika lietuvių ūkininkų šeimų. Žydai čia užsukdavo tik siūlydami prekių, įvairiais verslo reikalais. Tačiau holokaustas palietė ir šį ramų Paprūsės kampelį.
Pasienyje, Žyniuose, sovietų okupacijos metu buvo iškastas 150 m ilgio prieštankinis griovys. Naciai pasinaudojo tuo grioviu žudydami žmones. Žudynės vyko 1941-1942 metais. Buvo atvaromi ar atvežami žydai ir rusų karo belaisviai iš Kudirkos Naumiesčio lagerio. Dvejus metus šiuos baisumus matė vietiniai žmonės ir į Žynių kaime veikusį malūną atvažiuojantys žmonės. Kraštotyrininkė mokytoja Regina Naujokaitienė (jau mirusi) surinko žmonių liudijimus apie šią tragediją. Daug duomenų apie tai dokumentiniame filme yra pateikęs režisierius Saulius Beržinis. Teigimai, kiek žmonių čia nužudyta – apie tūkstantis ar du tūkstančiai – tebėra prieštaringi, skatinantys papildomus tyrimus.
Vis dėlto liudijimas apie tragediją perduodamas naujoms žmonių kartoms. Šioje vietoje pastatytas paminklas su užrašu lietuvių ir jidiš kalbomis, žuvusiųjų atminimas kasmet pagerbiamas rugsėjo 23- ąją minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną.