Atlaidų malonė ir jubiliejų džiaugsmas Didvyžiuose
Ruošimasis bet kokiai šventei sutelkia geranoriškai nusiteikusius žmones. Tai buvo akivaizdu, kai prieš beveik metus Evaldas Radišauskas savo paties sukurtame Didvyžių Šv. Popiežiaus Leono II parapijos feisbuko puslapyje įdėjo pranešimą-kvietimą žmonėms susiplanuoti gyvenimą taip, kad 2025 m. liepos 6 d. galėtų atvykti į Didvyžius švęsti bažnyčios 140 metų sukaktį. Jaunuolis jau iš seniau su entuziazmu domisi parapijos istorija, tad uoliai iš įvairių šaltinių rinko ir teberenka duomenis apie parapijoje tarnavusius kunigus, pas vyresniuosius gyventojus rado senų nuotraukų. Šventę praturtino ir papuošė pats parengęs jubiliejui skirtos parodos stendus. Saulėtas liepos 6-osios sekmadienis leido juos eksponuoti šventoriuje. Kaip ir daugelį kartų anksčiau, vaikinas rūpinosi Eucharistinės procesijos iškilmingu grožiu. Šį kartą net pasirūpino menine programa. Evaldas dirba paprastą darbą Alytuje, bet per pažintis suorganizavo visą autobusą saviveiklininkų. Tad po šv. Mišių šventoriuje gausiai susirinkusiems vietiniams žmonėms ir svečiams koncertavo Alytaus kapelos „Bočiai“, „Gudeliai“ ir vyrų ansamblis „Cik vyrai“, kuriame dainuoja ir pats Evaldas. Negana to, pasirūpino, kad visa sakralioji ir meninė dalys būtų filmuojamos ir plačiajam pamatymui įkeltos į Yuotube kanalą.
Po šventinio koncerto už šventoriaus ribų toli nuvilnijo visų bendrai sugiedota „Tautiška giesmė“. Svečius bendruomenės moterys apdalijo saldžiomis dovanomis, o visus susirinkusius pakvietė prie vaišių stalo čia pat, po atviru dangumi.
Rengiantis šventei bažnyčioje susirinkusios moterys pripynė žalumynų girliandų. Klausučių seniūnė Judita Skystimienė šventoriaus, aplinkos tvarkymo darbams nukreipė talkininkus. Šventorius buvo išravėtas, nušienautas, nudažyti suoliukai, atnaujinti šventoriuje palaidotų kunigų kapų paminklai. Savo ūkiškomis rankomis ir žvilgsniu viską patikrinęs parapijoje aktyvus žmogus Kęstutis Nikliauza ir prasidėjus meninei daliai nenurimo – nepraleido progos šventėje dalyvavusį Vilkaviškio dekaną kan. Virginijų Gražulevičių vedėsi parodyti skylančią bažnyčios sieną ir norėjo pasitarti, išgirsti, kokios pagalbos tikėtina sulaukti.
Šv. Mišioms vadovavęs dekanas kan. V. Gražulevičius kvietė melsti pasauliui taikos ir ramybės, maldas siųsti už bažnyčios statytojus, čia tarnavusius kunigus ir dabartinį kleboną Mindaugą Martinaitį. Pasidžiaugė, kad dabartiniai žmonės, išlaikę senosios kartos tradicijas, išpuošė bažnyčią, susitelkė procesijai, yra didelis džiaugsmas švęsti kartu su tokia bendruomene. Homilijoje kanauninkas keliais štrichais priminė bažnyčios istoriją.
Dvarininkas Leonas Geištaras 1885 metais pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią vietoje čia veikusios dvaro koplyčios. 1919 metais įkurta Didvyžių Šv. popiežiaus Leono parapija. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia buvo nuniokota, paversta arklidėmis, visas inventorius sudegintas. Išliko tik didysis altorius. Po karo suremontuota, bet karo žaizdos iki šių dienų ženklios ant bažnyčios sienų. Kalbėdamas apie gana skaudžią istoriją, dekanas akcentavo: „Tikroji istorija esate jūs. Kas būtų bažnyčia be žmonių? Tik pastatas! Kiek dabar parduodama bažnyčių užsienyje ir jose įrengiami įvairūs klubai!? Todėl, kad žmogus išstumia Dievą iš savo šeimos, iš savo bendruomenės ir sako, kad jo nereikia… Kai žmogus iš savo širdies, iš bendruomenės išstumia Dievą, prasideda visos didžiosios nelaimės, dvasinė degradacija. Dar 313 metais imperatorius Konstantinas pasirašė dokumentą, pripažįstantį krikščionių tikėjimą ir liepė statyti bažnyčias aukštai ant kalvų, kad keliaujantis žmogus iš tolo pamatytų tą dvasinės šviesos žiburį, juk ten ypatinga Dievo vieta, kur tarsi uždedama maldos karūna.“ Dekanas dar pasigėrėjo, kad Didvyžių bažnyčioje mato daug vaikų su tėveliais, kurie savo pavyzdžiu jiems perduoda tikėjimo paslaptis.
Titulinių atlaidų proga kan. V. Gražulevičius priminė ir popiežiaus Leono II trumpą pontifikatą (1682–1683 m.), per jį atliktus darbus, įtvirtintas naujoves. Ir tokias, kurias išlaikome ir šiandien, po pusantro tūkstančio metų! Leonas II žinomas kaip švelnios sielos ir iškalbingas pamokslininkas, garsėjęs gailestingumo darbais, muzikalus. Šis Popiežius suteikė daug iškilmingumo religinėms ceremonijoms. Net nepagalvojame, kad būtent jis įvedė šventinto vandens naudojimą tam tikrų ceremonijų metu, pašlakstymą šventuoju vandeniu bei taikos ir ramybės palinkėjimą šv. Mišių metu.
Bažnyčios istoriją dar pagarsino bendruomenės atstovė. Ji priminė, kad pirmoji dvaro koplyčia buvo pastatyta XIX amžiaus viduryje. Nuo koplyčios pastatymo iki dabar šio krašto žmonėms patarnavo 28 kunigai. Žmonių atmintyje dar išlikę, kai pirmasis pokaryje dirbęs kun. Liudvikas Zdančius (1907 03 24–1935 06 16–1948 04 02) pats ėjęs lyginti apkasų. Deja, jo gyvenimas greitai baigėsi. 1948 metais pakirstas ligos mirė Kaune. Buvęs ilgametis zakristijonas Justinas Rinkevičius, palikęs liudijimą apie sudėtingą mirusiojo palaikų pargabenimą traukiniu iš Kauno iki Alksnėnų, o po to – lentkeliu iki Didvyžių, kad palaidotų šios bažnyčios šventoriuje.
Didvyžiuose bent septynerius metus klebonavo buvęs Lietuvos karo aviacijos vicekapelionas kun. Antanas Keblaitis (1900 10 25–1923 10 28–1965 07 31). Didvyžiuose darbavosi antisovietinio pasipriešinimo dalyvis kun. Lionginas Kunevičius (1932 01 28–1958 03 23–1994 02 28). Sovietų valdžia bandė iš jo atimti kulto tarnautojo pažymėjimą, paėmė atlikti karinės tarnybos sovietų armijoje, bet sekmadieniais jis vis vien motociklu atvykdavo aukoti šv. Mišių… Po to parapiją pakaitomis aptarnavo keli kunigai.
Nuo 2015 metų Didvyžių parapijai priskirtas kun. Mindaugas Martinaitis. Visi, kam tenka bendrauti su šiuo kunigu, per dešimtį metų jį vertina su didele pagarba už jo švelnų, gilų žodį, pasakomą kiekvienam. Per dešimtį metų parapijos labui padaryta labai daug ūkinių darbų. Akivaizdžiausi: išlygintas šventorius, teritorija apsodinta tujomis, pastatyti nauji vartai, nutiestas takas į bažnyčią, padaryti nauji laiptai, įstatyti nauji langai, durys, įrengti garsiakalbiai, šventoriuje pastatyti du nauji kryžiai, dviejuose kaimuose kryžiai atnaujinti, virš pagrindinio altoriaus įmontuotas vitražas ir t. t. Visus darbus atlikti padeda Kęstutis Nikliauza ir kiti iniciatyvūs parapijiečiai.
Klebonas Mindaugas, visada kukliai nutylintis apie savo atliekamus darbus, ir dabar su susirinkusiais dalijosi tuo gėriu, kuriuo praturtėja būdamas šalia žmonių ir iš jų mokydamasis. Dėkojo svečiams ir saviesiems, prisipažindamas, kad šiuose atlaiduose pasijuto kaip vaikystėje – tiek daug pamaldumo ir šilumos, rūpesčio ir tarnavimo patyrė ruošdamasis ir švęsdamas šiuos atlaidus! Pastebėjo, kad parapijai kurį laiką kunigo neturėjimas būna kaip geroji patirtis – žmonės išmoksta patys tvarkytis. „Ir dabar jūs padarėte viską patys, klebonui nereikėjo nei piršto pajudinti, – džiaugėsi kunigas Mindaugas. – Ir kaip gera, kad gražiausius dalykus paaukojame Dievui.“
Be Didvyžių dar dvi parapijas aptarnaujantis klebonas sakė, kad miela į Didvyžius atvažiuoti, šiems žmonėms tarnauti, bet širdyje norisi, kad ir eiliniais sekmadieniais į šv. Mišias tikintieji rinktųsi kaip į atlaidus.
Didvyžių parapijai visą dešimtmetį tarnaujantį kleboną ir atlaidų vedėją dekaną sveikino seniūnė, bendruomenės atstovai.
