Kai aukštesnės jėgos rašo tavo gyvenimo scenarijų
Deja, ne kiekvienam žinomas
Pilviškiuose gyvena žmogus. Pačiam miestelio pakrašty (o ir miestelis įsikūręs Sūduvos pakrašty)… Jis, Antanas Mykolaitis, savo mažą namelį paženklinęs išsidrožtu užrašu „Galerija Logos“, bet retas kas tokią galeriją žino. Retai šis žmogus matomas miestelio centre, ne kiekvienam vietiniam pažįstamas. Tad ne kiekvienam žinoma, jog nuo 1999 metų centre stovintis Pilviškių herbo ženklas – Šventasis Jonas Nepomukas – Antano Mykolaičio medžio drožinys. Ne kiekvienoj atminty išlikę, kad Pilviškių Sąjūdžio iniciatyva 1990 m. vasario 16 d. prie buvusios „stribelnyčios“ pašventintas kryžius su įrašu „Sustok, žmogau, ir pamąstyk apie Lietuvos vaikų kančią.1940-1958“, – Antano kūrinys. Kad prie Pilviškių geležinkelio stoties 2001 metais iškilęs meniškai apipavidalintas lauko riedulys tremtiniams atminti – irgi Antano Mykolaičio minties ir rankų darbas. Kaip ir koplytstulpis Žiūrių-Gudelių kaime rašytojui Vincui Pietariui atminti, 2000 metais minint jo 150-ąsias gimimo metines.
Per savo gyvenimą Antanas Mykolaitis padaręs daug monumentalių eksterjerui ir interjerui skirtų darbų. Tai pakelių kryžiai, koplytstulpiai, vėtrungės, akmens apipavidalinimo darbai. Taip pat – kapinių paminklai, tarp jų – ir tėvams su iškaltu Aušros Vartų Marijos atvaizdu Nemirų kapinėse.
Paroda – verta „platesnių vandenų“
Lapkričio 7-ąją Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre – muziejuje atidaryta Antano Mykolaičio drožtų skulptūrų paroda „Laikas ir žmogus“, pristatytas albumas „Sužeistas paukštis“ su 39-ių eksponuojamų skulptūrų nuotraukomis ir jų esmę nusakančiais paties autoriaus sukurtais trumpais posmais. Pamačiusieji darbus ir išgirdusieji autoriaus mintis pasijuto tarsi pakylėti virš kasdienybės. Autorius dėkojo už nuostabiai parengtą knygą leidėjui marijampoliečiui Robertui Dumšai („Saulės žmonės“) ir muziejininkams (kūrinius puikiai nufotografavo Milda Dubauskienė). Jį sveikino ir darbais stebėjosi rajono vicemeras Joris Juškauskas, Pilviškių seniūnas Vytautas Judickas, atstovai nuo gimtojo Jankų krašto, muziejininkai. Renginio įžangoje Suvalkijos (Sūduvos ) kultūros centro muziejaus direktorė Odeta Riklienė pasidžiaugė, kad ir pirmoji šio kūrėjo paroda buvo eksponuojama irgi šiame muziejuje 2008 metais: „Dabar žiūrint į tas 39 skulptūras susidaro įspūdis, kad dažnai neįvertiname to, ką turime šalia. Tos skulptūros yra daug vertingesnės nei būtų keletas parodų. Tai netradicinis skulptorius. Tematika: meilė, kančia, absurdas, gyvenimo prasmė, filosofija. Visos temos šiandien labai aktualios. Antano Mykolaičio įspūdingi ir gilūs kūriniai verti pamatyti ne tik regione, bet ir Kauno, Vilniaus galerijose.“
Ilgi metai iki viešinimo
Antanas Mykolaitis gimė 1941-aisiais, Tamošbūdžio kaime, netoli Kazlų Rūdos. Vaikystė praėjo gana dramatišku karo ir pokario laikotarpiu. Miškai dar kvepėjo paraku, vyko partizanų kovos, liejosi kraujas ir ašaros… 1957 metais jis baigė Jankų septynmetę mokyklą. Toliau mokytis sąlygų nebuvo. 1961-1964 metais tarnavo sovietų armijoje. Atsidūręs karo ligoninėje pradėjo piešti. Tai ir buvo pradžia į kitokį gyvenimą. Čia pasėtas meno virusas kėlė sumaištį galvoje.
1965 metais išvyko į Kauną, dirbo Kauno zoninėje mechanizacijos valdyboje aukščiausios kategorijos šaltkalviu, o vakarais pradėjo mokytis dailės mokykloje. 1967 metais, esant dideliam konkursui į tada populiarią dailininko-apipavidalintojo specialybę, lengvai įstojo į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo vakarinį skyrių. Mokymasis dirbančiam buvo didelis išbandymas, atėmė dalį gražiausių jaunystės metų, ugdė valią siekiant užsibrėžto tikslo. Tose pačiose auditorijose mokėsi ir Dailės instituto (Vilniaus filialo) vakarinio skyriaus studentai, su kuriais Antanas kūrybiškai bendravo.
1972 metais labai gerai apsigynė diplominį darbą ir gavo dailininko-apipavidalintojo diplomą. Penkerius metus dirbo Kauno gazifikacijos valdyboje dailininku-apipavidalintoju ir fotografu. 1977-aisiais paliko Kauną ir porą metų dirbo Vilkaviškio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato meno dirbtuvėse. 1979 metais atvyko į Pilviškius – įsidarbino Kauno susivienijimo „Granitas“ filiale, naujai pastatytoje kelio ženklų gamykloje šilkografijos laborantu, dailininku. Aktyviai dalyvavo kuriant naujas kelio ženklų gamybos technologijas, surengė savo fotodarbų parodą. 1992 metais sunkiai susirgo, penkiasdešimtmečiui teko pratintis prie kitokio gyvenimo. „Ir dabar gyvenu kaip ekvilibristas – prisitaikau prie kintančio krausjospūdžio, širdies ritmo“, – sako pilviškietis.
Pirmąją Antano Mykolaičio skulptūrų parodą 2008-aisiais mačiusieji teigė, jog „tai antrasis Krasauskas, kuris bando savo jėgas plastikoje“, „Antano darbai šoktelėję iš mėgėjiškumo ir yra labai profesionalūs. Ne kiekvieno baigusio Dailės akademiją skulptoriaus rasi tokių (…). Kūriniuose sudėta gili mintis, daug idėjų“. Stebėjosi, kad pašonėje gyvenantis kūrėjas nebuvo žinomas – „jo kuklumas neišpasakytas, nesireklamavo.“ („Santaka“, 2008 m.).
2011 metais televizijos žurnalistės Nijolės Baužytės sukurtos „Mūsų miesteliai“ serijos pirmojoje dalyje apie Pilviškių miestelį, jo istoriją, žmones nufilmuotas ir Antanas Mykolaitis – čia jis pats kalba apie savo kūrybą, pristato savo namuose saugomas skulptūras.
Kaip išauga toks meno sodas
Parodos atidarymo iškilmėje dalyviai prie skulptūrų dalijosi įspūdžiu, įvardijo kūrinius kaip tarptautinio lygio. Giminaitė Eglė Kančienė pacitavo rašytoją Joną Mačiukevičių: „Pasodinau pupą. Laisčiau, prižiūrėjau. Ir ta pupa augo. Augo dieną, savaitę, mėnesį, metus, dar metus, kol pasiekė dangų. Sakysit, dangaus nebuvo? Sakykit. Bet nesakykit, kad tokios pupos neauga…“ Antanas – tas žmogus, kuris tiki, kad tokios pupos auga ir pats išaugino tokį puikų kultūrinį meno sodą. Jo kūriniai tokie išjausti, tokie nuglostyti žmogaus rankų, kupini tikėjimo…
„Buvau susipažinęs su įvairiomis dailės kryptimis, pradėjau ieškoti savo kelio. Pabandžiau kurti konceptualius kūrinius, – prisistatė Antanas Mykolaitis. – Iš pradžių buvo ir nusivylimo, kol atradau savo kūrybos stilių. Taip pradėjo vienas po kito gimti kūriniai.“
Pagrindinė parodos ir temos vizualioji skulptūra – sužeisto paukščio motyvas (eksponuojama centre) su žodžiais „Sužeistą paukštį / Pakelkim į aukštį– / Kaip angelą – ar vaiką, / Kad neštų ramybę ir TAIKĄ…“
Yra kūrinių įvairia tematika: skirtų motinai, moteriai, karo ir taikos temai, pokario partizanų kovoms, okupacijai, tremtiniams, kariui, jaunystei, senoliams, minties galiai, muzikai, ekologijai. Tai ir žmogaus gyvenimo ciklas, ir filosofija. Pagrindinis variklis yra idėja, kompozicija, skulptūros architektonika. Smulkiausios detalės ir mažiausios kiaurymės ne šiaip sau, bet išreiškia ir skausmą, ir ašaras, ir liepsną ar mintį, pavaizduotą paukščio motyvu.
Paroda ir knyga patraukia meile kūrybai, menui ir tai labai svarbu, kai nuolatos esame apsupami triukšmingo, tuščią garbę mylinčio ir šlovinančio šiandieninio pasaulio.
Koks tas kūrėjo pasaulis
Antanas Mykolaitis maloniai atveria savo namus, leidžia pabūti toje aplinkoje, kur jo širdimi ir rankomis nuglostomi ne visiems iš pirmo žvilgsnio suprantami kūriniai. Lentynos, ant kurių jie daug metų stovėjo, aptuštėjusios, kūriniai „išleisti pasižmonėti“.
Kaip ir kodėl dabar kilo sumanymas rengti parodą, išleisti albumą? Skulptorius atsiveria kartu su savo ligos istorija: patirta sudėtinga širdies operacija, o po jos profesoriaus išvada, kad procedūra nesėkminga…
Ir po reabilitacijos savijauta nepradėjo gerėti, o sparčiai blogėjo. Artimiausių savųjų jau neturiu. Žmonės man pradėjo sakyti: „Tu, Antanuk, iškeliausi, o tavo darbai išsimėtys, juos išgraibstys. Juk daugumas tavo darbų nesupranta.“ Aš jau galvojau, kad reikia kažką išleist, – albumą ar katalogą, – mintimis dalijosi Antanas Mykolaitis, pripažindamas, kad gyveno ir gyvena uždarą gyvenimą. Kaimynė kaip tik paskambino į muziejų ir taip patarpininkavo susitariant dėl albumo ir dėl parodos. Paruošiamąjį etapą kuravo muziejininkė Aušra Mickevičienė.
Tai nuo 2008 metų jokios kitos parodos nebuvo? O kada ir iš kur atėjo mintis sukurti eiliuotus tekstus prie kiekvienos skulptūros?
Taip, nebuvo… Ta pirmoji paroda sutapo su Poezijos pavasario renginiais. Tuometinis Krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas (būtent jis ir paskatino pirmą parodą surengti, o kuravo muziejininkė Vida Matusevičienė – B. N.) sakė, jog muziejuje lankęsi poetai mano kūriniuose įžvelgė artimumą poezijai ir perdavė jų pasiūlymą savus žodžius pritaikyti prie skulptūrų. Tada gal kokiems dviem kūriniam parašiau ir sustojau.
O dabar pagalvojau, kad trumpi tekstukai kaip tik paaiškintų mano konceptualų kūrinėlį, padėtų suprasti.
Ar anksčiau, jaunystėje, eilėraščių nerašėte?
Mano paties jaunystėje rašyti ir prisirinkti iš skaitytų kūrinių tekstai buvo sudegę su visais mano namais ir daiktais… Tai įvyko 1982 metais.
Muziejuje, pristatydamas kūrinėlius, prie kiekvieno savo poetinius gabalėlius skaitėte raiškiai, žmonės pastebėjo, kad kaip aktorius. Gal buvote skaitovas?
Ne. Droviuosi kalbėti viešumoje. Kai gyvenau Kaune, lankiau parodas, kultūrinius renginius. Negastroliavau bet kur. Draugavau su Eugenijum Katkevičium, kuris, kaip ir aš, buvo „apsėstas“ knygų, domėjosi lingvistiniais dalykais, bendradarbiavo Lenkijos radijuje, vertino draugystę, kūrė grafiką, suruošė nemažai parodėlių, miręs 1998 metais.
Iš kur jumyse polinkis į meną, kūrybiškumą? Ar čia prigimtinis pradas, pareinąs iš giminės?
Iš giminės galbūt. Pasirodo, giminystės ryšiai sieja su rašytoju Vincu Mykolaičiu- Putinu. Kadangi giminė buvo labai plati, tai apie giminystę sužinojau daug vėliau. Jis mano tėvuko brolio vaikas. Man labai priimtina jo poezija, labai artimi tie jo posmai. Pavyzdžiui, jau brandaus amžiaus rašė taip giliai apie meilę… Jis irgi buvo drovus, jautrus, pasimesdavo savo užrašuose, jaudindavosi prieš auditoriją.
Kaip savo kūrybai pasirinkote tapybą, paskui skulptūrą?
Grįžęs iš armijos susiradau dailės vidurinę mokyklą. Buvo panašus rudens laikas kaip dabar, kai dairiausi ten į kitų darbus. Prie manęs priėjo dailininkė Sofija Juknienė, užsimezgė kalba. Ir ji įžvelgė, kad gal man patiktų tapyti. Davė specialų egzaminėlį, ir įstojau. Ten buvo dėstoma piešimas, skulptūra, tapyba, dailės istorija. Dėstė skulptorius Henrikas Rudzinskas, teko susitikti su dailininku Kaziu Šimoniu, kitais kūrėjais.
O mokykloje dar nepasireiškė jūsų meniniai gebėjimai? Gal šiaip kas įsimintino iš to laiko?
Mano polinkį kurti pastebėjo ir Jankų mokyklos mokytojai. Bet aš iš prigimties buvau labai jautrus, gyvenome labai sunkiai. Mokyklą pradėjau lankyti tik devynerių metų, sunkiai sekėsi skaityti, raidės „lakstydavo“. O vienas mokytojas dėl to mane, vaiką, kankindavo. Kaip koks mazochistas. Kaip? Palieka po pamokų. Atsineša kažką karšto atsigerti, valgo, o aš alkanas prieš jį sėdžiu ilgiausiai… Klasėje ant sienos dar Stalino portretas… Bet septynias klases baigiau penketais. Po kažkiek metų su tuo mokytoju susitikau traukinyje pakeliui iš Kauno. Pradėjome kalbėtis, jis nustebo, kad aš žiniomis literatūroje jį esu aplenkęs… Po dar kažkiek metų atvažiavo pas mane paprašyti, kad iškalčiau akmenyje ženklą jo direktorystei atminti. Įsivaizduokit, koks buvo mano jausmas…
Muziejuje pristatydamas savo albumą „Sužeistas paukštis“ sakėte, kad skiriate žmonėms su negalia. Kodėl jums svarbi ši grupė žmonių?
Toks noras, kad galėtų pasigilinti, ką vizualiai ir dvasiškai jaučia. Nors iš tikro mes kiekvienas esame savotiškai neįgalus, esame sužeisti įvairių gyvenimo vingių. Bet šitie sužeidimai būna trumpalaikiai. Pavyzdžiui, aš fizinį skausmą kenčiu nuolat ir nežinau, kaip dar iki šiol nepalūžau.
Labiausiai žeidžia dvasinis skausmas. Visame gyvenime susidėlioja tokie epizodai, kad galvoji, jog aukštesnės jėgos scenarijų tau rašo… Todėl ir mano tikėjimas toks – atrodo, kad viskas to Aukščiausiojo scenarijuje. Ir, rodos, kiek dedi pastangų, kad pakreiptum likimą! Jau susidraugauji su žmogumi, o įvyksta tokie dalykai, kad paprasčiausiai Dievo pirštas sukuria priežastį, situaciją, jog viskas sugriūva kaip kortų namelis. Bet juk viskas Aukščiausiojo valioj.
Poroje tekstų, ankstesniais metais apie jus skelbtų respublikinėje spaudoje, jūs akcentavote savo vienišumą. O dabar parodos pristatyme apie tai neišgirdome. Gal ta būsena praeityje ir eidamas per gyvenimą sutvirtėjote, atėjo pilnatvė?
Vienišumas kaip kirminas įsirėžęs manyje visą laiką. Dievulis apdovanojo jautrumu, kartais nei iš šio, nei iš to ištrykšta ašara… Paprasčiausiai negaliu būti minioje. Ir bažnyčioje galiu klausytis Mišių ar vargonų koncerto, kai gale prieinu prie sienos, kai nejaučiu žmonių už nugaros.
Dabar nesu vienišas. Turiu katiną Kisą. Jis, toks baukštus laukinukas, buvo pamestinukas. Bet kaip Dievo siųstas man tapo pagrindinis daktaras: ant skaudamos vietos priglunda kaip gydomasis kompresas.
Sakėte, kad paskutinis jūsų darbas yra „Laiko liepsna“ su tokiu tekstu: „Dega laiko liepsna, / Lyg meilė kaip saulė, / Naktį keičia diena, / Kuria naują pasaulį.“ Sakėte nekursite, bet dar toliau kuriate?…
Tarsi pro rūką išgirdau balsą: „Jei nekursit – išeisit…“ Širdelė sutiksėjo… Bet juk kažkieno yra planas, kad dar turėčiau dirbti. Taip, sumanymų dar yra. Dar noriu šiek tiek padirbėti. Galvoju optimistiškai, nors buitis sunki. Ir sveikata kritinės būklės.
Paroda „Laikas ir žmogus“ veiks iki vasario mėnesio.
