Kaune paminėtas Klemenso Bruniaus 120-asis gimtadienis: inžinierius, rezistentas ir žmogus, gyvenimą paskyręs Lietuvai

2026 m. rugpjūčio 19 d. Kaune paminėtas Lietuvos laisvės kovotojo, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvio, inžinieriaus Klemenso Bruniaus (1906–1976) 120-asis gimtadienis. Jo atminimui skirtas renginys sujungė istoriją, architektūrą, rezistenciją ir diskusiją apie tai, kaip šiandien turėtume saugoti sudėtingų XX amžiaus istorijos laikotarpių atmintį.

Minėjimas prasidėjo Petrašiūnų kapinėse prie K. Bruniaus ir jo artimųjų kapo. Čia Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Saulius Juozaitis aukojo maldą, buvo padėta gėlių, uždegtos žvakutės ir sugiedotas Lietuvos himnas. Istorinės atminties žodžius tarė Tautinės lietuvių studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ filisteris, buvęs Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkas dr. Linas Maknavičius bei gydytojas chirurgas, istorijos tyrinėtojas Viktoras Jencius-Butautas.

Klemenso Bruniaus kelias prasidėjo Šeduvos krašte

Klemensas Brunius gimė 1906 m. rugpjūčio 19 d. Margių kaime, tuometiniame Šeduvos valsčiuje, Panevėžio apskrityje, Petro ir Anėlės Pranytės Brunų daugiavaikėje šeimoje. Šeimoje augo vienuolika vaikų.

Brunių šeima buvo ne tik darbšti, bet ir muzikalinė. 1924 m. pirmojoje Lietuvos dainų šventėje Kaune dalyvavo Klemensas, jo sesuo Salomėja ir brolis Petras.

1928 m. K. Brunius baigė gimnaziją Šiauliuose ir įstojo į Lietuvos universitetą Kaune. Nuo 1929 m. jis aktyviai dalyvavo Studentų technikos draugijos veikloje, o 1933–1934 m. buvo Tautinės lietuvių studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ valdybos pirmininkas.

Dar būdamas studentas K. Brunius vadovavo Parodos gatvės rekonstrukcijai bei „Neo-Lithuania“ rūmų baigiamiesiems darbams Kaune. Amžininkų atsiminimuose jis apibūdinamas kaip žmogus, gebėjęs net įsisiūbavusias diskusijas nukreipti konstruktyvia linkme, vadovaudamasis principu „Pro Patria“ – Tėvynės gerove.

1935 m. spalio 23 d. K. Brunius įgijo diplomuoto statybos inžinieriaus vardą VDU Technikos fakulteto Statybos skyriuje. Jo diplominio darbo tema buvo Klaipėdos krašto seimelio ir direktorijos rūmai Klaipėdoje. Vėliau jis dirbo įvairiose statybos įmonėse, o nuo 1940 m. – inžinieriumi bendrovėje „Statyba“.

K. Brunius kartu su inžinieriumi Povilu Dėdele prisidėjo prie Taupomųjų kasų rūmų, kuriuose šiandien įsikūrusi Kauno miesto savivaldybė, bei Kauno sporto halės statybos.

Karas pakeitė inžinieriaus gyvenimą

1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, K. Brunius tuo metu buvo komandiruotėje Karaliaučiuje. Jis ten dirbo prie Kauno „Maisto“ skerdyklos statybos. Komandiruotė turėjo baigtis tų pačių metų liepą, tačiau, Lietuvai tapus okupuotai, K. Brunius nusprendė į šalį negrįžti.

1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Kazio Škirpos iniciatyva, buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). K. Brunius kartu su kitais steigėjais pasirašė LAF steigimo aktą. Jis buvo paskirtas organizacinio komiteto pirmininku, o planuojamoje Lietuvos laikinojoje vyriausybėje jam buvo numatytos darbo ir socialinės apsaugos ministro pareigos.

1941 m. birželio sukilimo įvykiai paskatino K. Brunių grįžti į Lietuvą. Vėliau jis įsitraukė į Lietuvos nepriklausomybės siekį palaikiusių pogrindinių organizacijų veiklą.

Po to, kai 1941 m. gruodžio 17 d. naciai uždraudė Lietuvos nacionalistų partijos veiklą, K. Brunius tapo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) nariu. 1942 m. Kaune suformuotoje LLKS vadovybėje jis ėjo politinės vadovybės pareigas. Organizacija rūpinosi konspiracinio tinklo plėtimu ir ryšių palaikymu įvairiose Lietuvos vietovėse.

LLKS siekė atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Organizacija išaugo į platų pasipriešinimo tinklą, apėmusį Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio apygardas. Jos narių skaičius siekė apie 3 tūkstančius. Vienu svarbiausių organizacijos leidinių tapo laikraštis „Laisvės kovotojas“.

K. Brunius buvo ir VLIK’o narys

K. Bruniaus veikla neapsiribojo LLKS. 1943 m. lapkričio 25 d. Kaune buvo pradėtas kurti Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), siekęs koordinuoti Lietuvos politinių ir rezistencinių jėgų veiklą. K. Brunius tapo vienu iš VLIK’o plenumo narių.

Tačiau jo rezistencinė veikla neliko nepastebėta.

1944 m. balandžio 29 d. K. Brunių Kaune, Vytauto prospekte netoli geležinkelio stoties, suėmė nacių gestapas. Jis buvo kaltinamas priklausymu VLIK’ui, ryšių su užsienyje esančiais Lietuvos rezistencijos atstovais palaikymu ir straipsnio „Laisvės kovotojuje“ parašymu.

K. Brunius buvo išvežtas į Vokietiją. Jo paties liudijimu, 1944 m. vasarą jis buvo kalinamas įvairiuose kalėjimuose, vėliau Landsbergo kalėjime dirbo fabrike. 1945 m. sausį, artėjant Sovietų armijai, kaliniai buvo išvaryti į Berlyną, iš kur vėliau K. Brunius buvo perkeltas į Bayreutho kalėjimą Bavarijoje.

1945 m. balandį jį išlaisvino JAV kariuomenė. K. Brunius nuvyko į Viurcburge atkurtą VLIK’o štabą.

Tačiau ir tada jis nepasirinko ramaus gyvenimo.

Grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą

1945 m. spalio pabaigoje K. Brunius kartu su Jonu Deksniu nelegaliai grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą. Jų tikslas buvo prisidėti prie antisovietinio pasipriešinimo centro kūrimo. Lietuvoje jie susitiko su A apygardos, veikusios Dzūkijoje, vadu plk. Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu.

Šis epizodas ypač svarbus vertinant K. Bruniaus gyvenimą. Jis buvo ne tik tarpukario Lietuvos inžinierius ir visuomenininkas, bet ir žmogus, kuris, nepaisydamas karo, kalinimo ir gresiančių represijų, sąmoningai grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą.

Jo gyvenimo istorija apima beveik visus svarbiausius XX amžiaus Lietuvos politinius lūžius – nepriklausomos valstybės kūrimąsi, sovietinę okupaciją, nacių okupaciją, rezistenciją ir pokario sovietinį režimą.

Paslaptinga gyvenimo pabaiga

K. Bruniaus gyvenimo pabaigą taip pat gaubia klausimai.

1976 m. lapkričio 30 d. jis žuvo autoavarijoje. Pagal sūnaus Arvydo Bruniaus liudijimą, K. Brunius su bendradarbiu, tremtiniu Stasiu Šačkumi grįžo iš Vilniaus į Kauną. Muravoje jie išlipo iš transporto priemonės ir, norėdami sustabdyti taksi, ėjo per kelią. S. Šačkus kelią perėjo pirmas, o K. Brunių partrenkė keleivinis Gardino autobusas.

Kartu istoriniuose liudijimuose išliko ir abejonių dėl šios mirties aplinkybių. Kai kurie žmonės yra kėlę versiją, kad K. Bruniaus mirtis galėjo būti susijusi su KGB veikla. Vis dėlto ši versija nėra patvirtinta ir turėtų būti vertinama kaip neištirtas istorinis klausimas, o ne nustatytas faktas.

Jo laidotuvės taip pat vyko neįprastomis aplinkybėmis – šeimai buvo ribojama galimybė viešai kviesti draugus, buvusius bendražygius ir tolimesnius gimines. K. Brunius palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Atminimas Kaune saugomas ir šiandien

K. Bruniaus istorija Kaune šiandien turi ir konkretų ženklą. 2021 m. lapkričio 30 d. Kaišiadorių gatvėje buvo atidengta jo atminimo lenta.

Todėl šių metų minėjimo metu pasirinkta pažintinė ekskursija pėsčiomis po Aukštuosius Šančius buvo ne tik istorinis pasakojimas, bet ir galimybė pažvelgti į vietas, kuriose gyveno ir veikė K. Brunius. Ekskursiją „Inžinieriaus Klemenso Bruniaus gyvenimo ir veiklos įdomybės“ pradėjo gidas dr. Raimundas Kaminskas prie namo Kaišiadorių gatvėje Nr. 41.

Vėliau Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje atidaryta paroda „Antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvio Klemenso Bruniaus gyvenimo ir veiklos atspindžiai leidiniuose, nuotraukose bei dokumentuose“. Ją pristatė XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė ir LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila.

Minėjimas baigėsi diskusija „Ar galime (iš)matuoti istorinę atmintį? Kuo svarbi antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvių istorinė atmintis valstybės ir visuomenės gyvenime?“. Joje dalyvavo istorikai dr. Arūnas Bubnys, dr. Simonas Jazavita, prof. dr. Jonas Vaičenonis ir istorijos mokytojas Edgaras Gabrielaitis. Diskusiją vedė dr. Raimundas Kaminskas.

Renginį organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, XXVII knygos mėgėjų draugija ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga.

Istorija, kuri neleidžia pamiršti

Klemenso Bruniaus gyvenimas iš pirmo žvilgsnio galėtų būti pasakojimas apie inžinierių, prisidėjusį prie tarpukario Kauno kūrimo. Tačiau jo biografija gerokai platesnė. Tai žmogus, kurio gyvenimo kelias persipynė su svarbiausiais Lietuvos valstybingumo išbandymais.

Jis kūrė modernėjančią Lietuvą, dalyvavo visuomeninėje veikloje, įsitraukė į pasipriešinimą okupacijoms, buvo kalinamas nacių, išlaisvintas Vakarų sąjungininkų, tačiau pasirinko grįžti į sovietų okupuotą Lietuvą ir tęsti kovą dėl nepriklausomybės.

Todėl K. Bruniaus 120-osios gimimo metinės – ne tik proga prisiminti vieną žmogų. Tai priminimas apie kartą, kuriai nepriklausoma Lietuva nebuvo vien istorinė sąvoka. Kaip yra liudijusi Aldona Sabaitytė-Vilutienė, K. Bruniui Tėvynė reiškė ne tik gražią sąvoką, bet ir didelius įsipareigojimus savo tėvų bei protėvių žemei.

Šiandien, kai jo vardas įamžintas atminimo lentoje, saugomas dokumentuose, nuotraukose ir istorikų tyrimuose, svarbiausia, kad K. Bruniaus istorija neliktų vien archyviniu faktu. Ji leidžia iš naujo klausti, ką reiškia asmeninė atsakomybė už valstybę ir kiek daug gali padaryti vienas žmogus istorinių sukrėtimų laikotarpiu.