Nebuvo egzamine, bet yra parodoje: pristatomos kovojančių moterų istorijos

Šiemet Lietuvą nustebino ne tik matematikos egzamino rezultatai, bet ir istorijos egzamino turinys – kur nenagrinėta nė viena istorinė asmenybė moteris. Du praėję šimtmečiai – tai moters vaidmens virsmo visuomenėje laikas. Laikas, kuris liko šalies vadovėlių paraštėse. Tačiau XIX–XX amžiais Lietuvoje kovojusių ir prie valstybės išlikimo prisidėjusių moterų tikrai netrūko. Buvusiame Lukiškių kalėjime veikiančioje parodoje „kovotoJOS XIX–XX“ pristatomos kovojusių Lietuvos moterų istorijos, iš kurių trys apžvelgiamos ir šiame straipsnyje.

Gedulo suknelės kaip protestas

Dar prieš 1863–1864 m. sukilimą bajorės moterys ėmė vilkėti gedulo rūbus – juodą krinoliną – kaip religinę ir patriotinę manifestaciją prieš carą ir jo valdžią buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse.

Šis tylusis protestas neliko nepastebėtas ir į Vilnių atvykusio generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo, dar žinomo koriko vardu. Jis išleido aplinkraštį, kuriuo už gedulo rūbų dėvėjimą pirmuosius du kartus skiriama pinginė bauda, o trečią kartą baudžiama areštu arba ištrėmimu iš miesto. Archyvuose yra išlikusių kvitų, įrodančių, kad moterys susimokėdavo skirtas baudas, o ištremtos iš miesto po kelių dienų sugrįždavo ir toliau tęsdavo tylųjį protestą. Įdomu, kad gedulo rūbas neprarado savo aktualumo ir paties sukilimo metu.

Gailestingosios seserys ir kintantis moters vaidmuo

Lietuvos nepriklausomybės kovose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus moterys kariniuose veiksmuose tiesiogiai nedalyvavo, tačiau tikrai nebuvo ir pasyvios stebėtojos. Ryškiausias moterų vaidmuo kovose – sužeistųjų slaugymas ir priežiūra. Šiuo svarbiu darbu užsiimdavo gailestingosios seserys, šiandien vadinamos slaugėmis. Moteris slaugė šiandien galėtų atrodyti kaip tradicinės ar stereotipinės moterų profesijos atstovė, tačiau iki XIX a. vidurio moteris visų pirma buvo suvokiama kaip namų židinio saugotoja, besirūpinanti vaikais ir buitimi.

Virsmas įvyko Jungtinėje Karalystėje, kai aktyvistė Florencija Naitingeil (Florence Nightingale) ėmė kviesti moteris įsitraukti į visuomeninį bei profesinį gyvenimą ir save įprasminti jame. Ji taip pat įsteigė pirmąją pasaulietinę ligonių slaugos mokyklą. F. Naitingeil iniciatyva gailestingosios seserys įsitraukė į sužeistųjų slaugymą kariaujančiose šalyse. Nuo 1895 m. gailestingosios seserys pradėtos rengti Vilniuje, iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje jų parengta apie 500. Sovietmečiu gailestingosios seserys imtos vadinti medicinos seserimis, nepriklausomoje Lietuvoje jas vadiname slaugytojomis. Taigi, parodoje „kovotoJOS“ eksponuojama gailestingosios sesers uniforma reprezentuoja ne tik moterų įsitraukimą į Nepriklausomybės kovas, bet ir moters vaidmens virsmą profesiniame ir visuomeniniame gyvenime.

Seserys, išgelbėjusios karius ir… kulkosvaidžius

1919 m. vasara Aukštaitija. Čia vyksta Lietuvos kariuomenės kovos su bolševikais, ataka stipri ir priešas pranašesnis. Kariškiai priversti trauktis. Mūšio lauke jie palieka penkis sužeistuosius ir… du kulkosvaidžius „Maxim“.

Įnirtinga kova vyko prie pat Anelės ir Kostutės Juozonyčių namų. Seserys, prisidengdamos tuo, kad eina ieškoti po lauką pasklidusių gyvulių, sužeistiems kovotojams suteikė pirmąją pagalbą ir padėjo grįžti į savo būrį, o karo lauke likusius kulkosvaidžius nudardeno į pakalnę ir apie tai pranešė kariškiams. Taip jos išgelbėjo ir sužeistuosius, ir kulkosvaidžius. Už tai jos kartu su dar septyniomis moterimis vėliau bus apdovanotos Vyčio Kryžiaus ordinu, aukščiausiu valstybės apdovanojimu.

Visos šios istorijos – tai Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „kovotoJOS XIX–XX“, veikiančios Lukiškių kalėjime 2.0, dalis. Parodoje pristatomos kovojusių moterų istorijos griauna stereotipą, jog kova buvo ir yra vyrų laukas: ginkluota ir neginkluota kova, parama ir pagalba, aktyvesnis ar mažiau matomas pasipriešinimas vedė prie svaraus ir lygiaverčio indėlio ar net įtakų, vertusių ir šiandien vis dar tebeverčiančių permąstyti lyčių vaidmenis. Tai pirmoji tokia paroda Lukiškių kalėjime ir dar viena nauja partnerystė. Lukiškių kalėjimo konversijos autoriai ir Lietuvos nacionalinis muziejus šią parodą organizuoja ir kuria kartu.