Pagarba savo krašto knygnešiams
Besiformuojančiai Lietuvos inteligentijai sudėtingais spaudos draudimo laikais iškilo vienas svarbiausių uždavinių – žadinti lietuvių tautos dvasią, priešintis rusinimo politikai, siekti spaudos draudimo panaikinimo. Nelegaliu spaudos platinimu, lietuviško žodžio sklaida rūpinosi knygnešiai, daraktoriai. Vienas pirmųjų į kovą prieš rusinimą stojo vyskupas Motiejus Valančius. Dėl savo geografinės padėties Kudirkos Naumiestis (tada – Naumiestis) tapo vienu svarbiausių knygnešystės centrų. Čia kurį laiką gyveno ir palaidotas vienas žymiausių kovotojų dėl laisvos Lietuvos, laikraščio „Varpas“ leidėjas ir „Tautiškos giesmės“ – Lietuvos himno – autorius Vincas Kudirka.
Kudirkos Naumiesčio centre esančiame Knygnešių skverelyje medžio skulptūromis įamžinti trys knygnešiai – Juozas Bagdonas, Antanas Baltrušaitis ir Marcelė Barzdaitytė. Prie vieno Tilto gatvės namo esanti atminimo lentelė liudija apie čia gyvenusį vieną aktyviausių spaudos platintojų, knygnešių administratorių Antaną Baltrušaitį-Antanėlį.
Ėjo rizikingu keliu
Knygnešio dieną Kudirkos Naumiesčio muziejus pakvietė paminėti kapinėse. Prie tikslinių renginio dalyvių – grupės Vinco Kudirkos gimnazijos gimnazistų – prisijungė keletas krašto istorijai ir kultūrai neabejingų žmonių. Ekskursija prasidėjo prie pagrindinio įėjimo į Meištų kapines (taip vadinamos Kudirkos Naumiesčio kapinės).
Ilgametė Vinco Kudirkos muziejaus darbuotoja Danguolė Dabrišienė rodė kelią prie kiekvienos žinomos knygnešių kapavietės, buvo uždegtos atminimo žvakelės. Simboliška, kad šiose kapinėse yra žinoma šešiolikos palaidotų knygnešių vardai. Muziejininkės palydėjimas buvo įdomus ir naudingas, kadangi ji glaustai supažindino su įdomiomis, plačiau ar mažiau žinomomis knygnešių gyvenimo istorijomis, atskiromis detalėmis.
Yra žinoma, kad caro priespaudos metais lietuvišką spaudą – įvairius atsišaukimus, mokslo populiarinimo knygas, grožinę literatūrą – per Šešupę ir Širvintą į Lietuvą Naumiesčio apskrityje gabeno daugiau kaip pusantro šimto knygnešių. Tai buvo ūkininkai, amatininkai, tarnautojai, kunigai, net paprasti beraščiai žmonės. Jei kai kurių veiklą galima traktuoti ir kaip verslą, kontrabandą, tai lietuviškos spaudos draudimo metais literatūros pernešimas, jos platinimas, leidimas prilyginamas patriotizmui. Dalis knygnešių ir daraktorių, ištremtų caro į Sibirą, ten baigė savo gyvenimo kelią. Daugumos kapai nėra žinomi. Ir Meištų kapinėse keli žinomi knygnešiai palaidoti bendruose giminės kapuose, o artimiesiems pertvarkant kapavietes ar dėl kitų priežasčių, jų vardai liko nepažymėti. Ant kelių kapų giminių iniciatyva uždėta atskira plokštė ar padarytas įrašas, jog čia ilsisi knygnešys.
Pirmoji ekskursantų sustojimo vieta kapinėse buvo Juozo Bagdono kapavietė. Jis, kilęs iš Slibinų kaimo, gydytojas, šviesuolis, įvairiais slapyvardžiais rašęs į „Varpą“, „Ūkininką“, gabenęs iš Prūsijos ir platinęs draudžiamą literatūrą, Naumiestyje gyveno apie penkerius metus, artimai bendradarbiavo su V. Kudirka iki jo mirties, o jam mirus tuoj pat perėmė „Varpo“ ir „Ūkininko“ redagavimą. Į knygnešystės darbą įsitraukė J. Bagdono sesuo ir brolis Jurgis. Gyvendamas Vilkaviškyje, J. Bagdonas priklausė „Sietyno“ draugijai, o siekdamas išvengti tremties, pasitraukė Prūsiją. Ypač didelį darbą atliko 1900 metais rengiant lietuvių skyrių pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Apsigyvenęs Londone, organizavo lietuvių „Šviesos“ draugiją. Daug rašė į spaudą, prisidengęs įvairiais slapyvardžiais. 1906 metais grįžęs į Lietuvą aktyviai įsijungė į lietuvių kultūrinę ir visuomeninę veiklą. 1944 metais kartu su šeima pasitraukė į JAV. 1956 metais mirė Klivlende. Jo troškimas po mirties pelenų pavidalu grįžti į Lietuvą buvo įvykdytas po 23 metų. 1979 metais urna atvežta iš JAV ir perlaidota Kudirkos Naumiesčio kapinėse. Ten ilsisi jo tėvai ir sūnelis.
Šeimos pasirinkimas
Įspūdinga Antano ir Marcelės Stiklių šeimos kapavietė. Įrašas byloja, jog paminklą tėvams atminti pastatė dukterys ir sūnūs amerikiečiai.
Ūkininkų Stiklių šeima, kilusi nuo Sintautų, žinoma kaip skiepijusi meilę knygai, savo namuose įkurdinusi daraktorių mokyklą, kuriai vadovavo pats Antanas. Už draudžiamų knygų laikymą, platinimą ir lietuvišką veiklą Stikliai buvo dažnai žandarų krečiami, sodinami į kalėjimą. Antanas naktimis prieš religines šventes įsigudrino išlipinti lietuviškus atsišaukimus – kvietimus nepasiduoti maskoliams. Ryte eidamas ar važiuodamas į bažnyčią lyg pirmąkart pamatęs juos garsiai skaitydavo.
Iš aštuonių Stiklių vaikų net šeši užsiėmė knygnešyste. Labiausiai buvo pasižymėjęs Kostas (g. 1880 m.). Skaityti išmokęs iš tėvo, dar paauglys būdamas, to mokė jaunesnius brolius, seseris, kaimynų vaikus, vakarais skaitė draudžiamą spaudą suaugusiems. Kostas priklausė slaptoms „Sietyno“ ir „Artojų“ spaudos platinimo draugijoms, bendradarbiavo laikraščiuose, parašė apie 50 populiarių knygelių, pasirašydavo slapyvardžiais. Palaidotas Krekenavoje, Panevėžio rajone. Seserys Ona ir Pranė buvo aktyvios knygnešių rėmėjos. Paminklo lentoje įrašyta ir Kemežų pavardė. Andrius Kemeža buvo Pranės Stikliūtės vyras, siuvėjas, kilęs iš Daržininkų kaimo. Persekiotas už viešai dainuojamas lietuviškas dainas. Už 1903 metais Meištuose priklijuotus atsišaukimus po kratos pateko į Kalvarijos kalėjimą, ištremtas į Archangelsko guberniją. Grįžęs dalyvavo Vilniaus Seimo darbe. Nuo 1935 metų jam paskirta 20 litų valstybinė knygnešio pensija.
Ekskursantai aplankė ir pagerbė knygnešių Jono Grigaičio, Bonifaco Stankevičiaus, Jono Petravičiaus, Prano Vingevičiaus, Kosto Štabinsko, Jono Stalioraičio, Antano Oškinio, Juozo Barčaičio, Vinco Dunaičio, rašytojo Prano Mašioto tėvų ir kitus kapus.
Marcelės pasišventimas ir sumanumas
Vieno žinomiausių kovotojų dėl laisvos Lietuvos, himno autoriaus Vinco Kudirkos kapą nuolat rūpestingai prižiūri Vinco Kudirkos muziejaus darbuotojai, jis gausiai lankomas, nevysta gėlės ir žiba žvakelės. Tačiau ne kiekvienam žinomas Marcelės Barzdaitytės vardas, jos indėlis į lietuviškos spaudos platinimą. Jos amžinojo poilsio vieta yra pačioje senųjų kapinių pabaigoje, prie tvoros. Minint lietuviškos spaudos atgavimo 100-metį, 2004 metais, V. Kudirkos fondo valdybos ir seniūnijos dėka Marcelės kapas įamžintas akmenine atminimo plokšte. Marcelė Barzdaitytė kilusi iš Smalinyčios kaimo, buvo ilgiausiai patarnavusi kunigams. Gyvendama Kudirkos Naumiesčio pakraštyje ji patarnavo ir į šį miestą atsikėlusiam Vincui Kudirkai, jo paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais buvo pagalbininkė buityje. Ji slėpdavo ir į nurodytas vietas pristatydavo lietuvišką spaudą, raštus, perduodavo patikimiems žmonėms laikraščius, knygas, perspėdavo rašytoją dėl rusų šnipų, laiškus su jo rankraščiais rizikuodama nešdavo į Širvintos paštą, ir nė karto neįkliuvo žandarams. Po V. Kudirkos mirties ši drąsi, labai teisinga ir paprasta knygnešė gyveno vargingai, glausdavosi pas svetimus žmones, teko net išmaldos prašyti, kol prieglobstį iki paskutiniųjų dienų rado Naumiesčio senelių prieglaudoje. Nuo 1931 metų gruodžio kaip V. Kudirkos slaugytojai jai buvo paskirta 30 litų valstybinė pensija. Tuomet jai galėjo būti apie 90 metų.
Įdomūs Vinco Kudirkos klėtelės-muziejaus Paežeriuose įkūrėjo ir saugotojo mokytojo Stasio Ankevičiaus prisiminimai: „1926 metais mes, Naumiesčio pedagoginių mokytojų kursų kursantai, lankydami senelių prieglaudą (smuikais linksmindavome senelius), radome senelę M. Barzdaitytę, gulinčią lovoje. Mūsų smalsuoliai susidomėjo senele ir paklausė: „Kaip tu, močiute, sugebėjai rankraščius taip paslėpti, kad muitininkai nė kartą nesučiupo?“ Senelė nusišypsojo. Lyg sakyt, lyg ne. Nusišypsojo ir pasakė: „Aš paslėpdavau „tokioj vietoj“, kur muitininkams „nepatogu“ kratą daryti!“ S. Ankevičius rašo, kad V. Kudirka turėjo idealią knygnešę, ją pavadino svarbiausia knygnešių knygneše. Pasak jo, „jei mes šiandien turime dr. V. Kudirkos kūrybą – raštus, tai tik šios varguolės, beraštės kaimo moterėlės dėka. Jeigu ne jos pavojingi žingsniai į Širvintą, mes šiandien negiedotume himno“.
Nors vardai neįrašyti
Pro atnaujintą paminklą su įrašu „Liepalotų ir Demikių šeimos“ gal taip ir praeitum, tik pasigėrėjęs gausa neseniai padėtų žvakelių, liudijančių, kad mirusieji nuolat gyvi artimųjų atmintyje. Tačiau muziejininkė Danguolė Dabrišienė kviečia išgirsti ir žinoti: čia amžinojo poilsio vieta ir Juozo (Juozapo) Demikio (1864 08 28–1898–1927 08 12) – kunigo, švietėjo, lietuviškos spaudos platintojo – kapas. Juozo gimimo ir mirties data šaltiniuose nurodoma skirtingai (mes nurodome prel. Stanislovo Kiškio knygoje „Kristaus pašauktieji“ (Kaišiadorys, 1996) įrašytas datas), tačiau žinoma, kad jis jau Suvalkų gimnazijoje platino lietuvišką spaudą. Baigė Sankt Peterburgo dvasinę seminariją, 1898 metais įšventintas kunigu. 1899–1900 metais buvo nusiųstas tarnauti vikaru Krasnojarsko bažnyčioje, vėliau paskirtas Tomsko kuratu (tuo metu Vakarų Sibire veikė trys stambios katalikų parapijos, jų klebonai buvo pavaldūs tiesiai Mogiliovo arkivyskupui ir vadinosi kuratais). 1909 metais vyskupas Jonas Cepliakas vizitavo Sibiro ir Tolimųjų Rytų katalikiškas parapijas. Šios kelionės metu buvo įsteigti trys Sibiro dekanatai: Omsko, Irkutsko ir Tomsko. Pastarojo vadovu, kartu ir Tomsko Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčios klebonu buvo patvirtintas kun. Juozas Demikis. Dekanato teritorija buvo didelė, joje gyveno 35770 parapijiečių. Čia tarnaudamas kunigas daug prisidėjo statant naujas katalikų bažnyčias daugelyje Rusijos vietovių. Kun. Juozo Demikio aptarnaujamoje teritorijoje gyveno nemažai lietuvių tremtinių. Kun. J. Demikis iš Sibiro finansiškai parėmė kun. Juozo Tumo-Vaižganto įsteigtą „Ryto“ švietimo fondą. 1919–1924 metais kun. J. Demikis buvo Irkutsko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonu. 1924 m. liepos 20 d. atvyko gyventi į jau Nepriklausomą Lietuvą. Tarnavo Dubingių Šv. Jurgio bažnyčioje, Kernavėje, mirė 1927 m. rugpjūčio 12 d., palaidotas Kudirkos Naumiestyje.
2012 metais prie Tomsko Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčios pastatytas 1,5 m aukščio metalinis kryžius su lentelėje įrašytais čia tarnavusių kunigų vardais. Tarp jų yra ir Juozas Demikis.
Kaip atsiminimuose yra teigęs buvęs Demikių kaimynas Kostas Stiklius, jaunesnis Juozo brolis Motiejus taip pat platino lietuviškas knygas, rašė straipsnius į „Varpą“ bei „Ūkininką“ pasirašinėjo Ožkanagio slapyvardžiu. Studijuodamas Rygoje tapo susikūrusios lietuvių moksleivių kuopelės vadu, parvažiavęs atostogų, lietuvišką spaudą platino Naumiesčio apylinkėse. Lietuviškos spaudos gaudavo iš Antano Baltrušaičio-Antanėlio. Po pirmųjų studijų metų Rygos politechnikos institute išvyko praktikos į Tomską, kur dirbo brolis kunigas Juozas. Žuvo traukinių katastrofoje būdamas 24 metų, palaidotas Tomske.
Kitas brolis, Antanas Demikis, likęs gyventi savo tėviškėje, irgi buvo didelis lietuviškumo palaikytojas. Jo ūkinio pastato viena peludė visada būdavo pilna lietuviškų laikraščių, knygų. Pas jį knygnešiai visada rasdavo pastogę. Už trobų ištisus metus būdavo sukrauti didžiuliai šiaudų kūgiai, kuriuose dažnai būdavo paslepiami lietuviškų knygų ryšuliai. Nors žandarai ne kartą Antano namuose yra darę kratas, tačiau nieko nerasdavo…
* * *
Anksčiau muziejininkai yra pravedę ekskursijas po knygnešių kapus tik pavienių asmenų prašymu, tačiau tokie atvejai pasitaikė tik kelis kartus ir gana seniai.
Šią ekskursiją suorganizuoti Vinco Kudirkos muziejaus darbuotojai nusprendė todėl, kad Kudirkos Naumiesčio kapinės (vadinamos Meištų kapinėmis) saugo daug neišgirstų istorijų, jose ilsisi ne tik miestui, bet ir Lietuvai svarbių asmenybių. Kapinėse užfiksuota Kudirkos Naumiesčio istorijos raida. Knygnešių kapų lankymas buvo vienas pirmųjų žingsnių pažinti šias kapines ir istoriją. Ateityje muziejininkai tikisi pakviesti į dar ne vieną pažintį su šiomis senomis kapinėmis ir jose palaidotomis asmenybėmis. Muziejininkai taip pat laukia jau turimų istorijų papildymų ar negirdėtų, neužrašytų faktų.
