Palikti spręsti gamtai – ne visada geriausias sprendimas?
„Jeigu norime teritorijos atkūrimą palikti savieigai, pirmiausia turime atitaisyti tai, ką sugadinome. Tik tada gamta gali tvarkytis pati. Sakyti: „palikime gamtai“ po to, kai ją išderinome, nėra teisinga. Žmonės dažnai nesupranta, kad palikdami pažeistą teritoriją likimo valiai mes patys ir esame atsakingi už jos sunykimą“, – sako LIFE integruoto projekto „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ bendradarbė, gamtosaugos ekspertė (botanikė) dr. Dalytė Matulevičiūtė.
Ar suprantame pelkių svarbą?
Gamtosaugos ekspertės teigimu, pelkių svarba neapsiriboja vien jomis pačiomis – nuo jų priklauso daugelio kitų ekosistemų būklė. Pavyzdžiui, pelkės itin reikšmingos upių, upelių ir ežerų vandens lygio palaikymo procese. Rudenį ir žiemą jos sukaupia didelį kiekį vandens, o vasarą, kai kritulių mažai, jį palaipsniui atiduoda.
„Jei netektume pelkių, vasarą vandens telkiniai seklėtų, juose mažėtų deguonies, nyktų žuvys ir kita vandens fauna, o dalis mažesnių upelių galėtų visiškai išdžiūti. Tai jau vyksta kitose pasaulio šalyse ir neišvengiamai nutiks pas mus, jei pelkių nesaugosime“, – pažymi D. Matulevičiūtė.
Įdomu tai, kad pelkių nykimas tiesiogiai veikia ir aplinkinius miškus. Tai reiškia, kad nusausinus pelkę keičiasi aplinkinių teritorijų vandens režimas, nyksta miškų buveinės, silpnėja medžiai. Tokiems pokyčiams yra ypač jautrios eglės – dėl ilgų sausrų ir karščio bangų jos nebegali pagaminti pakankamai sakų, todėl tampa lengvu taikiniu žievėgraužiui tipografui. Būtent dėl šios priežasties pastaraisiais metais vis dažniau galima pastebėti džiūstančių eglynų.
Nusausinus pelkę išnykimo grėsmė kyla ne tik eglėms, bet ir daugeliui lapuočių. Daugumos apypelkių medžių šaknų sistema yra prisitaikiusi prie aukšto gruntinio vandens lygio, todėl staigus jo kritimas tampa didžiuliu stresu. Pelkę galima prarasti vos per kelerius metus – deja, drėgnose buveinėse prisitaikiusių augti medžių šaknys nespėja taip greitai prisitaikyti prie pokyčių ir nudžiūsta.
Pašnekovės teigimu, pelkių nykimas paveikia ir kitas ekosistemas. Kartu su pelkėmis nyksta hidrologiškai su jomis susijusios drėgnos pievos, jose gyvenantys augalai, vabzdžiai ir paukščiai, keičiasi vietos mikroklimatas. Kaip vieną paprasčiausių pavyzdžių pašnekovė pateikia uogas ir grybus – net ir sausromis apypelkėse jų galima rasti gerokai ilgiau nei aplinkiniuose miškuose.
Pelkė savarankiškai atsikurs greičiau. Tiesa ar mitas?
Pasak D. Matulevičiūtės, dažnai visuomenėje girdimas argumentas, kad pažeistą teritoriją pakanka palikti savieigai ir ji anksčiau ar vėliau atsikurs, pelkių atveju nėra teisingas. Jos teigimu, pelkės negali atsikurti savaime, kol neatkurtos natūralios hidrologinės sąlygos.
„Anksčiau net ir nusausintos žemapelkės buvo šienaujamos ir ganomos. Tokia ūkinė veikla veikė kaip tam tikras kompensacinis mechanizmas, padėjęs pelkėms išlikti. Šiandien jo nebelikus durpių klodas pradeda sausėti ir mineralizuotis, o per tūkstantmečius susiformavusi durpė gali sunykti vos per keletą metų. Tuomet vietoje pelkės įsivyrauja krūmynai, azotamėgių augalų sąžalynai ir dilgėlynai – buveinė, kuri nebeturi ankstesnės ekologinės vertės“, – pasakoja gamtosaugos ekspertė.
Panašūs procesai vyksta ir aukštapelkėse. Neatkūrus hidrologinio režimo, žiemą iškritęs vanduo nuteka grioviais, todėl pelkė jo nebesukaupia. Vasarą vandens lygis dar labiau krenta, durpių klodas pradeda mineralizuotis, sparčiau auga ir dar intensyviau vandenį garina medžiai. Pasak D. Matulevičiūtės, „taip susidaro uždaras pelkės nykimo ratas – kuo ji sausesnė, tuo sparčiau užželia ir tuo greičiau degraduoja“.
Nors iš pradžių gali atrodyti, kad apaugusi pelkė tampa naudingesnė, pavyzdžiui, joje padaugėja mėlynių – deja, ilgainiui išnyksta ir jos. Ima sparčiai formuotis menkavertis miškas, kuriame medžiai ant mineralizuoto durpių klodo auga lėtai, o jų medienos vertė maža. Pašnekovės teigimu, gyva pelkė, atliekanti savo ekologines funkcijas, yra vertingesnė už mišką, išaugusį degradavusios pelkės vietoje.
Esminė priešinimosi priežastis – žinių stoka
Dr. Dalytės Matulevičiūtės teigimu, viena pagrindinių priežasčių, kodėl pelkių atkūrimas sulaukia pasipriešinimo, yra visuomenės žinių stoka: „Visuomenėje vis dar gajus požiūris, kad bet koks medžių šalinimas yra žalingas, nors gamtotvarkoje tokie darbai neretai yra būtina buveinių atkūrimo priemonė. Manau, kad dalį visuomenės nuomonės formuoja klaidinanti informacija. Sudėtingi gamtotvarkos klausimai neretai supaprastinami iki emocingų šūkių apie „gelbėjamus medžius“, todėl žmonėms tampa sunkiau objektyviai įvertinti, kodėl tam tikri darbai iš tiesų atliekami.“
Bendra tendencija yra aiški – didžioji dalis Lietuvos pelkių šiandien yra prastos būklės. Nors dalyje jų yra įgyvendinami atkūrimo darbai – ne visur įmanoma visiškai atkurti natūralų hidrologinį režimą. Nusausintų pelkių pakraščiai dažnai naudojami žemės ūkiui ir priklauso privatiems savininkams, todėl atkuriant vandens lygį tenka ieškoti kompromisų tarp gamtosaugos ir privačių interesų. Tokie sprendimai ne visuomet būna optimalūs pačiai pelkei. Be to, situaciją apsunkina vis dar veikiančios sausinimo sistemos ir klimato kaita – ilgesnės sausros bei karščio bangos spartina pelkių užžėlimą medžiais ir krūmais.
Paklausta, kas nutiktų, jeigu pelkių atkūrimas šiandien būtų sustabdytas, dr. D. Matulevičiūtė sakė: „Nieko nedarant situacija tik blogėtų. Po dešimties metų išliktų tik tos pelkės, kurių hidrologines sąlygas būtų spėta atkurti, o likusios dar labiau degraduotų.“ Tačiau, anot jos, tokiems pokyčiams nereikia laukti dešimtmečio – pelkių nykimas yra pastebimas kone kasmet. Specialistė pažymi, kad pelkę galima prarasti vos per kelerius metus, o jos atkūrimas reikalauja gerokai daugiau laiko. Tam prireikia ir pastangų bei finansinių išteklių.
Pokalbiui besibaigiant gamtosaugos ekspertė ragino visuomenę kritiškai vertinti viešojoje erdvėje pasirodančius teiginius ir remtis patikimų institucijų bei gamtosaugos specialistų pateikiama informacija. Tik geriau suprasdami, kodėl taikomos vienos ar kitos gamtotvarkos priemonės, galime priimti faktais, o ne emocijomis grįstus sprendimus.
