Šienapjūtė atvirkščiai: šieną vežė ne namo, o sugrąžino į pievą

Daugelis iš mūsų prisimena, kaip vaikystėje vykdavo šienapjūtės: į pievas susirinkdavo visa šeima, kaimynai, giminaičiai, visi kartu grėbdavo išdžiūvusį šieną, kraudavo jį į vežimus ir veždavo namo – į kluonus ar daržines.

Tačiau Bačkonių ekologiniame ūkyje šienapjūtė šįkart vyko atvirkščiai. Į talką susirinkę žmonės ardė šieno rulonus, mėtė šieną pievoje ir skleidė grėbliais. Taip pirmą kartą Lietuvoje buvo išbandytas natūralios pievos atkūrimo metodas – šieno su sėklomis perkėlimas iš augalų rūšimis turtingos donorinės pievos į atkuriamą, rūšimis skurdžią pievą.

Iš donorinės pievos atvežtas sėklų gausus šienas buvo paskleistas iš anksto paruoštame plote. Taip į naują vietą perkeliamos vietinių augalų sėklos ir sudaromos sąlygos ilgainiui susiformuoti natūraliai, įvairiarūšei pievai. Ši veikla Lietuvoje įgyvendinama „Baltijos aplinkos forumui“ bendradarbiaujant su „Latvijos gamtos fondo“ vykdomu LIFE projektu „GrassLIFE2“, kuriuo siekiama atkurti Europos Bendrijos svarbos pievų buveines ir išbandyti veiksmingus jų atkūrimo metodus.

„Čia, Bačkonių ekologiniame ūkyje, pirmą kartą Lietuvoje išbandome natūralios pievos atsėjimą. Šioje vietoje anksčiau buvo dirbama žemė, o dabar jau pradėjo formuotis žolinė augalija. Paruošėme ją sėjimui – pradraskėme velėną ir paskleidėme iš kitos pievos atvežtus šieno rulonus. Tokiu būdu perkėlėme sėklas iš donorinės pievos, kurioje auga daug įvairių augalų, ir bandome čia atkurti panašią pievą“, – sako Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos ekspertas Justas Gulbinas.

Kodėl ūkininkai nori atkurti pievą?

Bačkonių ekologinio ūkio šeimininkai Andrius ir Rasa Prusakovai pievą mato ne tik kaip ganyklą. Jiems ji yra svarbi visos ūkio sistemos dalis – nuo gyvulių gerovės iki jų auginamų daržovių kokybės.

„Norime, kad pievose būtų kuo didesnė įvairovė, nes iš jų gaminame ne tik pašarą, bet ir kompostą. Lietuvių mokslininkai atliko tyrimus, kurie parodė, kad komposto kokybė priklauso nuo žolių įvairovės. Kuo didesnė įvairovė, tuo kompostas vertingesnis ir augalams lengviau įsisavinamas. Žinodami tai, norime visas savo pievas paversti kuo įvairesnėmis. Mums reikia labai kokybiško komposto daržovėms auginti. Juk augindamas daržoves turi rūpintis ne daržovėmis, o žeme“, – sako A. Prusakovas.

Ūkio šeimininkė Rasa Prusakovienė pasakoja, kad pievų vertę kasdien patvirtina ir patys ūkio gyvuliai.

„Norime kuo įvairesnės pievos, kad turėtume kokybiškesnį šieną. Auginame hailandus – galvijus, kurie ištisus metus ganosi laukuose, o žiemą juos šeriame šienu. Pastebėjome, kad atvežus šieną iš sėtinės pievos ir iš įvairiažolės daugiametės pievos, gyvulių reakcija būna visiškai kitokia. Hailandai šieną iš daugiametės pievos suėda taip greitai, kad jo rulonas išnyksta beveik dvigubai greičiau nei rulonas šieno iš sėtinių pievų.“

Kodėl pievos nyksta ir kodėl jas svarbu atkurti?

Natūralios pievos yra vienos vertingiausių buveinių Lietuvoje, tačiau jų plotai sparčiai mažėja.

„Lietuvoje per maždaug dvidešimt metų praradome apie pusę milijono hektarų pievų. Ir būtent tokių – įvairiarūšių, įvairiažolių, pusiau natūralių. Tai ne tik pieva – tai augalų įvairovė. Nuo augalų įvairovės priklauso vabzdžių įvairovė, o paskui vabzdžius seka paukščiai. Visa ekosistema prasideda būtent čia – nuo įvairiažolės natūralios pievos“, – sako J. Gulbinas.

Pasak prie talkos prisijungusio Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto, ekologo Vidmanto Malinausko, paradoksalu, kad tai, kas dar visai neseniai buvo savaime suprantama, šiandien jau turi būti atkuriama.

„Nuostabą kelia vienas dalykas. Dar visai neseniai, XX amžiuje, mes čia tais pačiais grėbliais ir dalgiais šienavome pievas, ir net minties nebuvo, kad kada nors reikės rūpintis pievų augalijos įvairovės išsaugojimu. Natūrali pieva yra labai turtinga tiek vizualiai, tiek gamtiškai, tiek biologinės įvairovės prasme. Ji labai naudinga ir naminių gyvulių maitinimui. Tačiau štai XXI amžiuje jau gimsta iniciatyvos, kuriomis siekiama atkurti natūralias pievas.“

Pievos – nauda ne tik gamtai, bet ir bendruomenei

Šis darbas virto ne tik gamtosaugine iniciatyva, bet ir bendruomenišku renginiu. Prie talkos prisijungė Kaišiadorių rajono savivaldybės, Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro atstovai, kaimynai ir vietos bendruomenės nariai. 

„Smagu sugrįžti į vaikystę ir laikyti savo dieduko gamintą grėblį rankoje. Smagu, kad Bačkonių ekologinis ūkis, Andrius ir Rasa, sutiko dalyvauti tokiame projekte. Džiugu, kad yra tokių ūkininkų, kurie skiria savo žemę ir supranta, jog reikia ne tik ūkininkauti bei gauti pelną, bet ir atkurti mūsų natūralias pievas, kurių vis mažėja“, – sako Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro vadovė Giedrė Streikauskaitė.

Ji tikisi, kad po kelerių metų ši vieta taps patraukli ne tik gamtai, bet ir žmonėms: „Man, kaip turizmo atstovei, labai smagu, kad žmonės po metų ar kelerių galės pamatyti šią gražią žydinčią pievą, čia praeidami ar pravažiuodami. Šalia driekiasi turistinis dviračių maršrutas, todėl tikiu, kad ši vieta taps dar patrauklesnė lankytojams.“

Pirmųjų pokyčių atkuriamoje pievoje tikimasi sulaukti jau kitais metais, tačiau tikroji rūšimis turtingos pievos įvairovė atsiskleidžia per kelerius metus. Jei šis metodas pasiteisins, jis galės tapti dar vienu veiksmingu būdu atkurti nykstančias Lietuvos natūralias pievas.