Retas radinys Dzūkijoje: sengirinis grakštenis Lietuvoje pastebėtas po 37 metų
Dzūkijos nacionaliniame parke atlikti vabalų įvairovės tyrimai atnešė išskirtinį atradimą – aptikta viena rečiausių Lietuvoje žinomų ūsuočių rūšių – sengirinis grakštenis (Macroleptura thoracica). Šios rūšies radimo faktų Lietuvoje žinoma vos keletas, o paskutinis patikimai užfiksuotas radinys buvo aptiktas prieš 37 metus.
Sengirinį grakštenį šių metų liepą aptiko LIFE integruoto projekto „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ bendradarbis, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojas ir Vytauto Didžiojo universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto magistrantas Kazimieras Martinaitis.
Vabalas rastas Dzūkijos nacionaliniame parke esančioje žemyninėje kopoje, kuri šių metų liepą buvo atverta vykdant gamtotvarkos darbus. Šioje teritorijoje K. Martinaitis atlieka savo magistrinio darbo tyrimus, kuriais siekiama įvertinti vabalų įvairovę ir jos pokyčius skirtingose nacionalinio parko buveinėse, kuriose taikomos gamtotvarkos priemonės.
Reta rūšis Lietuvoje aptikta po kelių dešimtmečių
Sengirinio grakštenio radinys yra ypač reikšmingas, nes Lietuvoje šios rūšies aptikimo atvejų žinoma vos keletas.
Pirmasis žinomas sengirinio grakštenio egzempliorius Lietuvoje buvo rastas 1934 metų birželio 30 dieną Užulėnyje, Ukmergės rajone. Jį aptiko entomologas Alfonsas Palionis.
Dar vienas egzempliorius 1989 metų birželio 27 dieną buvo aptiktas Pravieniškių miške. Šį radinį užfiksavo entomologas Aleksandras Meržijevskis, tačiau jis nebuvo publikuotas.
Todėl Dzūkijos nacionaliniame parke aptiktas sengirinis grakštenis tapo pirmuoju šiuo metu žinomu šios rūšies radiniu Lietuvoje po 37 metų pertraukos.
Šis atradimas svarbus ne tik kaip retas gamtos stebėjimas. Jis papildo itin negausias žinias apie sengirinio grakštenio paplitimą mūsų šalyje ir patvirtina, kad ši reta rūšis Lietuvoje išlikusi iki šių dienų.
Gyvenimui reikalingos brandžios miško buveinės
Sengirinis grakštenis yra siejamas su brandžiomis ir natūraliomis miško ekosistemomis. Jo gyvenimo ciklas glaudžiai susijęs su negyva mediena, tačiau šios rūšies lervoms tinkama ne bet kokia jos forma.
Lervos kelerius metus vystosi apmirusiose, tačiau stovinčiose lapuočių medžių dalyse – šakose ir kamienuose. Ant žemės gulinti negyva mediena sengiriniam grakšteniui nėra tinkama vystymosi vieta.
Suaugę vabalai dažniausiai aptinkami ant žiedų. Jie minta nektaru ir žiedadulkėmis, todėl rūšiai svarbios saulėtos miško retmės, proskynos ir kitos atviresnės vietos, kuriose auga žydintys augalai.
Būtent todėl sengirinio grakštenio aptikimas atviroje žemyninės kopos buveinėje yra įdomus tyrimų faktas.
Dzūkijos nacionaliniame parke atkuriamos retos buveinės
Dzūkijos nacionaliniame parke pastaraisiais metais vykdomi gamtotvarkos darbai, kuriais atkuriamos atviros žemyninių kopų buveinės. Šių darbų metu siekiama išsaugoti buveinių įvairovę ir sudaryti palankesnes sąlygas su atviromis, saulėtomis teritorijomis susijusioms rūšims.
Vis dėlto vien sengirinio grakštenio radinio nepakanka teigti, kad jo aptikimas tiesiogiai susijęs su atliktais gamtotvarkos darbais. Tam reikėtų išsamesnių tyrimų ir ilgesnio laikotarpio stebėjimų.
Tačiau retas radinys neabejotinai suteikia papildomos vertingos informacijos apie Dzūkijos nacionalinio parko biologinę įvairovę.
Kartu jis primena, kad gamtos tyrimai gali atskleisti iki šiol mažai žinomų mūsų šalies biologinės įvairovės faktų. Net ir gerai pažįstamose teritorijose vis dar galima aptikti retų rūšių, kurių paplitimas Lietuvoje nėra pakankamai ištirtas.
