Po Kauno bažnyčios grindimis – 140 palaidojimų, gintaro karoliai ir nežinomos kriptos paslaptis

Kauno senamiestyje, po Švč. Sakramento bažnyčios grindimis, archeologai atvėrė netikėtą miesto istorijos puslapį. Čia aptikta apie 140 palaidojimų, karstų liekanų, gintaro karolių ir iki šiol planuose nepažymėtų mūrinių struktūrų. O vieni netikėtai rasti laiptai leidžia įtarti, kad po šventove gali slėptis dar viena nežinoma kripta.

Šie radiniai pasakoja ne vien apie mirtį ir palaidojimus. Jie padeda atkurti Kauno didikų, vienuolių ir paprastų miestiečių gyvenimo istoriją, atskleidžia pastato transformacijas ir kelia klausimą: kiek dar miesto praeities liko paslėpta po mūsų kojomis?

Gintaro karoliai gali papasakoti apie prieš šimtmečius gyvenusį vaiką

Rugsėjį Švč. Sakramento bažnyčios požemiuose pradėję dirbti archeologai aptiko žmonių palaikų, karstų fragmentų ir įvairių mūrinių konstrukcijų, kurių paskirtį dar reikia nustatyti.

Vienas jautriausių atradimų – galimo vaiko palaidojimo pėdsakai. Ant karsto dugno rasti pabirę gintaro karoliai leidžia archeologams kelti prielaidą, kad jie galėjo priklausyti čia palaidotam vaikui.

Nedidelis papuošalas gali tapti svarbia istorine detale. Jis primena, kad po bažnyčios grindimis ilsisi ne vien abstraktūs istorijos veikėjai, bet žmonės, turėję savo šeimas, kasdienybę ir asmeninius daiktus.

Kol kas ne visi radiniai ištirti, todėl galutinės išvados apie palaidotųjų tapatybę, amžių ar gyvenimo aplinkybes dar negalimos.

Laiptai, vedantys į niekur, atvėrė naują mįslę

Archeologų laukia ir kita mįslė. Tvarkant bažnyčios grindis netikėtai aptikti laiptai, kurie tarsi veda į niekur. Jie leidžia įtarti, kad už matomų konstrukcijų gali būti dar viena, iki šiol nežinoma kripta.

Po dabartine bažnyčia išliko ir senesnių gyvenamųjų namų rūsiai. Šie pastatai stovėjo čia dar prieš dominikonams įsikuriant sklype. Bėgant laikui dalis požeminių erdvių buvo užversta statybinėmis atliekomis, krosnių šlaku ir šiukšlėmis, todėl kai kurios jų ilgai buvo sunkiai pasiekiamos. Dabar jos valomos ir tiriamos.

Ar laiptai iš tiesų veda į kriptą, kol kas neaišku. Tačiau tokie atradimai parodo, kad istorinio pastato restauravimas ne visada vyksta pagal iš anksto parengtus planus. Kiekviena atverta erdvė gali pakeisti tyrėjų supratimą apie tai, kaip pastatas buvo statomas ir naudojamas.

Šventovė, kuri išgyveno karus, okupacijas ir kino teatro laikus

Švč. Sakramento bažnyčia – buvusi dominikonų Dievo Kūno bažnyčia – yra vienas iš Kauno senamiesčio istorinių pastatų, kurio sienose atsispindi skirtingi miesto ir Lietuvos istorijos laikotarpiai.

Kaune dominikonai įsikūrė XVII amžiuje. Jų bažnyčia tapo ne tik religinio gyvenimo, bet ir miesto kultūros bei įtakingų giminių atminties vieta. Šventovė buvo siejama su Rožinio pamaldumu, o jos požemiai tapo palaidojimų vieta. Istoriniai tyrimai atskleidė ir ryšius su įtakinga Zabielų gimine, turėjusia čia savo kriptą.

Tačiau bažnyčios istorija nebuvo rami. XIX amžiuje, Rusijos imperijos valdžios laikotarpiu, ji buvo pertvarkyta į stačiatikių cerkvę. XX amžiuje pastatas vėl grąžintas katalikams, tačiau sovietmečiu jo paskirtis pasikeitė dar kartą – bažnyčioje buvo įrengtas kino teatras „Santaka“.

Tam prireikė didelių pertvarkymų: pastato viduje atsirado gelžbetoninė perdanga, padalijusi šventovės erdvę į du aukštus. Dėl jos ilgus dešimtmečius buvo sunku įžvelgti tikrąjį bažnyčios mastą ir architektūrinį vientisumą.

1990 metais pastatas grąžintas tikintiesiems. Nuo tada siekiama atkurti jo istorinę išvaizdą ir išsaugoti skirtingų laikotarpių ženklus.

Restauratoriai atidengia ne tik požemius, bet ir architektūros lobius

Archeologiniai tyrimai – tik viena didesnio bažnyčios atnaujinimo dalis. Pašalinus sovietmečiu įrengtą perdangą, vėl atsivėrė visas istorinis šventovės tūris. Restauratoriai gali geriau įvertinti autentiškas sienas, skliautus ir išlikusias puošybos detales.

Ypatingo dėmesio vertas tarpukario meninis palikimas. 1932 metais dailininkas Adolfas Valeška bažnyčios skliautus papuošė keturiais plafonais, dekoravo architektūrines detales. Šis dekoras laikomas išskirtiniu Lietuvos mastu.

Į savo vietas ateityje turėtų sugrįžti restauruoti Austrijos „Geyling“ dirbtuvių vitražai, kurie buvo išmontuoti bažnyčią pritaikant kino teatrui, tačiau išsaugoti. Ant sienų išliko ir dominikonų konsekracinių kryžių fragmentų – tiesioginių vienuolijos istorijos ženklų.

Taigi restauravimo darbai atskleidžia ne vien tai, kas slypi po žeme. Jie padeda iš naujo pamatyti ir pačią bažnyčią – jos architektūrą, meną ir įvairių epochų paliktus pėdsakus.

Rasti palaikai bus perlaidoti, o požemius planuojama atverti lankytojams

Archeologiniai radiniai kelia ne tik mokslinių klausimų, bet ir atsakomybės už istorinį paveldą uždavinį. Kauno arkivyskupija pranešė, kad bažnyčioje ir jos aplinkoje aptiktus žmonių palaikus planuojama perlaidoti specialiai įrengtoje atminimo kriptoje bažnyčios rūsyje. Taip būtų išsaugota pagarba palaidotiesiems ir kartu sudarytos sąlygos tinkamai pristatyti šios vietos istoriją.

Tvarkant pastatą taip pat numatoma atkurti istorinį grindų lygį, įrengti šildymo ir vėdinimo sistemas bei sutvarkyti rūsius. Siekiama, kad šventovė nebūtų tik restauruotas pastatas, kurį galima apžiūrėti iš išorės, bet taptų prieinama ir miesto gyventojams, ir turistams.

Vis dėlto archeologiniai atradimai gali pareikalauti papildomų tyrimų, lėšų ir laiko, todėl galutinė darbų eiga priklausys ir nuo to, kas bus rasta toliau.

Kauno istorija dar nepasakė paskutinio žodžio

Švč. Sakramento bažnyčios požemiai šiandien primena savotišką miesto atminties archyvą. Čia susipina senųjų gyvenamųjų namų liekanos, dominikonų istorija, didikų palaidojimai, gintaro papuošalai ir vėlesnių epochų pertvarkymai.

Kiekvienas radinys papildo pasakojimą apie Kauną – miestą, kurio istorija slypi ne tik archyvuose ar muziejuose, bet ir po senųjų pastatų grindimis.

O laiptai, vedantys į nežinomą erdvę, palieka intriguojantį klausimą: galbūt svarbiausias šios istorijos atradimas dar tik laukia archeologų.