Laikas niekada nestato sienų…

Istorinė šventovės ir šventės kilmė

Rugsėjo pradžia katalikų širdyse kasmet atgaivina Šiluvos stebuklo atmintį. Gilus pamaldumas Mergelei Marijai seniai peržengė Lietuvos sienas. Maldos bendrystė Dievo Motinai Marijai guodžia, stiprina ir vienija po visą pasaulį išsibarsčiusius tautiečius. Šilinių atlaidų (Švč. Mergelės Marijos Gimimo) tradicija – kaip unikalus reiškinys gyvuoja ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje. Market (Marguette) Parko regione įsikūrusi Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapija šiemet mini 99-ąjį gimtadienį, buvo įkurta 1927 metų gegužės mėnesį.

Norėdami išlaikyti ryšį su tėvyne, puoselėti tradicijas ir turėti dvasinį centrą svetimoje šalyje, lietuviai, kuriems svarbus Šiluvos Dievo Motinos vardas, jį parinko ir savo parapijai. Nuo to laiko parapija tapo dvasiniu ir kultūriniu vietos lietuvių prieglobsčiu. Šiluvos Dievo Motinos gerbimo tradicija bei atlaidų procesijos Čikagoje aktyviai pradėtos organizuoti po Antrojo pasaulinio karo, atvykus antrajai išeivijos bangai. Sovietmečiu Amerikos lietuviams  Šilinės buvo  ne tik religinė šventė, bet ir „dvasinė kelionė į Šiluvą“, nes tikroji Šiluva buvo už geležinės uždangos ir  į Šilinių atlaidus keliaujantys maldininkai susidurdavo su KGB persekiojimais. Išeiviai Čikagoje meldėsi už Lietuvos laisvę bei tikėjimo išlaikymą tėvynėje. 

Vežė dvasines dovanas

Šiemetiniai Šilinių atlaidai Čikagoje buvo kaip įžanga į kitąmet vyksiantį parapijos 100-mečio jubiliejų. Atlaiduose šv. Mišias aukoti, homilijas sakyti buvo pakviestas prelatas Vytautas GUSTAITIS, Vilkaviškio Katedros statytojas, dabar altaristas. Prelato paprašėme pasidalinti savo patirtais įspūdžiais.

Prieš kelis dešimtmečius, būdamas dar jaunas Katedros klebonas, vykote už Atlanto rinkti aukų atstatomos Katedros statyboms, kaip sakoma – plytoms, tai kas matoma, apčiuopiama. Rugsėjo pradžioje vykote veždamas dvasines dovanas – išmintį ir Šiluvos žinią iš Lietuvos. Kuo skyrėsi šie vizitai? 

Taip, pirmą kartą Amerikoje buvau prieš 35 metus. Dabar – antrasis kartas. Man tada Amerika atrodė didingesnė. Labiausiai tada nustebino keliai, greitkeliai, ko negalėčiau pasakyti šį kartą. Dėl ko? Todėl, kad ir pas mus pagerėjo, ir aplink mus keliai, greitkeliai pasidarė dar geresni, kokybiškesni nei Amerikoje. O Amerika kaip Amerika. Žinoma, ji pasižymi dangoraižiais. Bet dangoraižiai yra arba miesto centre, ar kokiame viename regione. 

Tą pirmą kartą buvome su vyskupu Juozu Žemaičiu rinkti aukų ir mums buvo suskaičiuotas ir susitikimų laikas, sudėliotas ir suderintas minutėmis. Šį kartą to nebuvo. Aš buvau įsipareigojęs parapijai, kad aštuonias dienas kasdien vienuoliktą valandą aukosiu šv. Mišias ir sakysiu pamokslą.  

Kaip ir kas Jus surado ir pakvietė pravesti Šilinių atlaidus?

Prisipažinsiu, kad tai buvo trečias kvietimas. Pirmą kartą gavau kvietimą gal prieš 10-12 metų. Bet jau buvau suplanavęs savo atostogas, nusipirkęs bilietus, tad kvietimo atsisakiau. Po kelių metų dar kartą pakvietė, bet vėl negalėjau. Šis trečias kartas, kaip sakoma, nemelavo. Kvietimą gavau iš Čikagos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebono kunigo Jauniaus Kelpšos. Beje, šioje parapijoje darbuojasi mano (Katedros) buvęs vikaras kunigas Gediminas Keršys. Kiek supratau iš klebono kalbos, mane pakvietė Gedimino pasiūlymu. 

Sutikau su kvietimu, o paskui pradėjau galvoti, ar čia man reikia, ne tas mano amžius, kad blaškyčiausi po pasaulį. Nuvykau ir nesigailiu. Maniau, kad man kelionė bus sunkesnė, bet viskas kažkaip sėkmingai įvyko.

Vasaromis Jūs važinėjate po Lietuvos parapijas, esate kviečiamas pravesti įvairius atlaidus. Sulaukia atgarsio Jūsų įtaigūs pamokslai. Kaip sekėsi sudominti JAV tikinčiųjų bendruomenę?

Kaip sekėsi gali atsakyti tie, kurie klausėsi… Stengiausi, ruošiausi, o išėjo kaip išėjo… Gal pasigirsiu, jei pasakysiu, kad į kiekvieną pamokslą įdedu dalelę savęs. Ir jeigu aš nesijaudinu per pamokslą, tai pamokslo nebuvo. Nors aš jau 45 metai esu kunigas, bet neišmokau pamokslų sakyti šaltai. Skaityti pasirašytus pamokslus – ne man skirta. Ir kai labai seniai gavau tokią pastabą, niekada nepasirašau ir niekada neskaitau. O kaip sekėsi Čikagoje, turiu keletą parašytų atsiliepimų… Tie žmonės, kurie gerai valdo internetą (ne taip kaip aš) mano Čikagoje atlaiduose sakomų pamokslų klausėsi ir Lietuvoje.

Manau neprieštarausit, jei keletą atsiliepimų pagarsinsiu „XXI amžiaus“ skaitytojams…

„Mielas Prelate, ačiū, ačiū, ačiū už pasigėrėtinai pravestus Šiluvos atlaidus mūsų parapijoje.“ „Gerbiamas Prelate, nuoširdžiai dėkojame už mūsų bendras maldas, už Jūsų turiningus pamokslus, už padovanotas negirdėtas dainas ir už gerą nuotaiką. Jūsų apsilankymas mūsų parapijoje – didelė Dievo dovana.“ „Ačiū už prasmingus pamokslus, kurie mums labai reikalingi…“

Bendrystės laikas 

Kokia buvo Jūsų apsilankymo programa?

Nuo rugsėjo 6 dienos aštuonias dienas kasdien – šv. Mišios, pamokslas. Žmonės ten turi gražią tradiciją po šv. Mišių susirinkus valgyti pietus, kurių paruošimu pasirūpina tam paskirti asmenys, viena ar kita organizacija. Visi (30-40 žmonių) kartu valgėme, pasidainavome. Ir, be abejo, dzūkiškai. Man visai patiko, nes ir pats mėgstu dainuoti. Tad ir bendrystė buvo betarpiška, kas ko norėjo paklausti tai ir klausinėjo, galėjome padiskutuoti vienu ar kitu klausimu.

Pirmą atlaidų sekmadienį šv. Mišias aukojau su parapijos klebonu kunigu Jauniumi Kelpšu. Dalyvavo kunigas Gediminas Keršys ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos kunigas Algis Baniulis. Po šv. Mišių rinkomės į buvusią parapijos salę, ten buvo įvairių organizacijų sueigoje paminėta parapijos 99 metų gyvavimo sukaktis. Muzikinę programą dovanojo solistė Gintarė Jautakaitė. Parapijos istorija buvo pristatyta parengtuose stenduose. 

Po šalį nevažinėjau, tam laiko neužteko, nes ir kelionės tikslas ne tas. Daugiau susipažinau su Čikaga. Man buvo labai smagu, kad žmonės siūlėsi palydėti, parodyti Čikagą. Tarp jų buvo ir Čikagoje gyvenanti vilkaviškietė Rasa Kolčinienė.

Apie pamaldumą ir pagarbą

Kokį vaizdą susidarėte apie JAV lietuvių pamaldumą? Kuo skiriasi nuo vaizdo Lietuvos bažnyčiose?

Ten Komunijos eina visi. Išpažinčių ar eina? Per savaitę išklausiau „daug“ – net keturias. Ir jų tokia tradicija – dėl išpažinties reikia susitarti iš anksto. Jų pamaldumas akivaizdus. Tačiau į šv. Mišias, kaip ir pas mus, dažniausiai renkasi paskutinę minutę. Pastebėjau, kad lietuviai į atlaidų šv. Mišias ateidavo pasipuošę, tvarkingai apsirengę, pakiliai ir pagarbiai nusiteikę.

Kaip, Jūsų nuomone, JAV parapijos sugeba išlaikyti tikėjimą, lietuviškumą?

Lietuviškumas, tautiškumas ten laikėsi per bažnyčią. Dabartinių laikų atvykusieji yra toli nuo bažnyčios. Ir tai lemia du dalykai: jiems visų pirma reikia „užkalt pinigą“, be to iki bažnyčios tolimi atstumai. Mišrios šeimos vėlgi ne visada renkasi lietuvišką bažnyčią. Šeštadieninėms mokykloms reikia skirti papildomo laiko, ir tai jau tėvų apsisprendimas. Bet ir dabar yra gražių pavyzdžių, kai tėvai lietuviai ir namuose kalbama tik lietuviškai. 

Su Palaimintojo Jurgio dvasia

Į Čikagos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapiją vesti Šilinių atlaidų vykote Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo šimtmečio metais. Lygiai prieš 100 metų  Amerikoje, Čikagoje lankėsi arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Lietuvių parapijose jis buvo iškilmingai sutinkamas, o savo „Užrašuose“  paliko gilius dvasinius liudijimus, pabrėždamas, kad garbę ir plojimus stengiasi nukreipti ne sau, o Šventajam Sostui bei Lietuvai… Kiek pastebėjote skleidžiamos žinios apie šiuos įvykius  ir  Palaimintąjį Jurgį Matulaitį?

Plačiau neteko susipažinti. Tačiau Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią puošia įspūdinga Palaimintojo Jurgio Matulaičio portreto mozaika, kuri buvo užsakyta ir sukurta bei pašventinta lietuvių bendruomenės pastangomis arkivyskupo beatifikacijos 25-mečio proga. Parapijoje reguliariai meldžiamasi dėl Jurgio Palaimintojo paskelbimo šventuoju. Bažnyčia turi Palaimintojo relikvijas, kiekvieno mėnesio 12 dieną teikiamas palaiminimas su šitomis relikvijomis. Parapija glaudžiai bendradarbiauja su Lemonte veikiančia Palaimintojo Matulaičio misija.

Grįžtam į Lietuvą… Seni, bet nepamirštami susitikimai

Šie metai Jums įspūdingi ne tik misija vesti atlaidus už Atlanto, bet ir gražia sukaktimi: gegužės pabaigoje šventėte kunigystės 45-erių metų sukaktį. Rugsėjį sukako 37-eri metai, kai jūs esate Vilkaviškyje ir tarnaujate šio krašto žmonėms. Tačiau „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 64 numeryje (1984 m.) radau žinutę, kad vikaras Vytautas Gustaitis aiškinosi su tuometinės pasaulietinės valdžios atstovais dėl ruošimo Pirmajai Komunijai. Ką Jūs iš to laiko atsimenate? Ir gal patikslinkite apie vikaravimo laiką Vilkaviškyje.

Po kunigų seminarijos mano pirmoji parapija buvo Kalvarija. Į ją atėjau 1981 metais. 1983 metais, lygiai po dviejų metų mane paskiria į Marijampolę. Pusę metų pabuvęs Marijampolėje, gruodžio 5 dieną atėjau į Vilkaviškį. Vikaru dirbau pusantrų metų prie klebonų Juozo Preikšos ir Vytauto Vaitausko, o po to – klebonu Simne, kol vyskupas Juozas Žemaitis nusprendė, kad mane reikia siųsti į Vilkaviškį atstatyti Katedros…

O iš to laiko atsimenu viską. Ypač vieną atvejį, kai kunigas Juozas Preikšas buvo dekanu. Prieš atlaidus, penktadienį, jis parvažiuoja iš Kauno kažką nupirkęs atlaidams. Mudu tuos pirkinius iškrauname iš bagažinės, kai ateina šeimininkė ir mums sako: „Kažkoks ponas atėjo“. Kunigas Preikšas nueina į raštinę (pasirodo, tai rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juozas Urbonas). Aš pabaigiu, kas reikia pabaigti, plaunuosi rankas ir girdžiu, kad kažkas garsiai kalba. Ateinu valydamasis rankas, bet ne mano charakteriui nutylėti, tad ir sakau: „Ko šitas ponas čia rėkia?“ Jis nekreipia į mane dėmesio ir šaukia, kad negalima ruošt vaikų Komunijai. Mums kaip tik talkino Šventosios Šeimos kongregacijos sesuo Genovaitė. Urbonas pirmiausia ją rado su vaikais ir užklausė, ar ruošia vaikus Pirmajai Komunijai, ji atvirai ir pasakė: „Taip“. Aš matau: klebonijoje sėdi jinai, Preikšas, o Urbonas pakeltu balsu šaukia, aiškina, kad negalima vaikų ruošti… Kaip šiandien atsimenu, kad pasakiau: „Atsiprašau, jūs svečiuose, jūs galėsit rėkt, kai būsim jūsų kabinete, o čia reikėtų elgtis kaip svečiui“. Tas įsižeidė ir toliau šaukė, kad neleis ruošti. Dekanas bandė švelninti pokalbį. Tada sakau: „Gerai, aš ruošiu, vis tiek ruošim…“ Dekano Preikšo išleidžiamas „svečias“ trenkė durimis, kad tinkai nubyrėjo. Tai buvo pirmasis toks susitikimas. 

Tada  reikėdavo iš vykdomojo komiteto pasiimti registracijos pažymėjimą, o aš jo neėmiau, nes šis pažymėjimas manęs kunigu nedaro. Urbonas skambino, kad ateičiau pasiimti, atsakiau: „Tegul būna pas jus, kai atimsit nereikės atnešt…“ Ir daugiau buvo įvairių susidūrimų. 

Tačiau aš niekada nepamiršiu tų nuostabių žmonių, kurie dirbo tame pačiame vykdomajame komitete. Tada buvo tik laidinis telefonas, paskambina ir pasako: „Šiandien jus tikrins“ ir padeda ragelį. Niekas nespėja prisijungti, pasiklausyti, o mes žinome, kad kažkas bus. Po vieno tokio paskambinimo Pirmajai Komunijai ruošiamus vaikus išskirstėme į tris grupes po skirtingas patalpas. Tada ateina į bažnyčią keturios moterys ir vyras, sustoja bažnyčioje netoli mano klausyklos. Aš apsivelku kamžą, užsidedu stulą ir einu į klausyklą. Jie tebestovi. Tada jų klausiu, kodėl neina išpažinties, jei prie klausyklos stovi, numykė, kad juos atsiuntė, dar kažką kalbėjo… Tada, prisipažinsiu, labai susinervinau ir juos išprašiau iš bažnyčios išlydėjęs pro šventoriaus vartus.

O šituos žmones ar pamatėte bažnyčioje jau klebonaudamas jau atgimusioje Lietuvoje?

Taip, atsirinkau, kurie tai buvo žmonės. Vis galvoju, kad tada jie ėjo ne dėl to, kad darytų ką blogo, bet dėl to, kad pasiuntė. Jie vykdė komandą. Bent trys iš to penketo reguliariai lankė bažnyčią, Buvo uolūs, nuoširdūs žmonės.

Vartydama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikas“ po įvairiais protesto pareiškimais, dokumentais tarp kitų kunigų pavardžių randu ir Jūsų pavardę. Gal galite prisiminti, kas ir kaip tuos parašus rinkdavo. 

Taip, juk ne paštu siuntėm, o vienas pas kitą važiuodami, pasitardami, kas kuriam kitam nuveš. Buvo įvairių dalykų, vienus atsimeni, kiti išbyra iš atminties. Pasirašydavau ir vikaras būdamas, ir jau kaip Simno klebonas. Jaunam kunigui tai buvo drąsu daryti, nors tai buvo baimės, drąsos bei perspektyvos laikas. Neteisiu ir negarsinu tų žmonių, kurie skundė, klausėsi ir užrašinėjo pamokslus. Kiekvienam Dievas duoda laiką ir kelią visa tai apmąstyti ir pasikeisti.

Sandros Avižienytės nuotrauka

Prelatas Vytautas Gustaitis su atlikėja Gintare Jautakaite parapijos salėje

Ištraukos iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 

Vilkaviškis. 1984 m. birželio 6 d. į Vilkaviškio bažnyčios šventoriuje esantį pastatą atėjo Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juozas Urbonas. Pamatęs katekizacijai susirinkusius vaikus, J. Urbonas išsikvietė į šventorių Genovaitę Paliaukaitę ir įsakė jai kuo greičiau važiuoti į namus (G. Paliaukaitė gyvena Kapsuke) ir daugiau čia nesirodyti. Pavaduotojas grasino merginai, jog už vaikų katekizaciją ji bus patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Nuėjęs į kleboniją, J. Urbonas reikalavo nutraukti grupinį vaikų, ruošimą Pirmajai šv. Komunijai. Klebonas Juozas Preikšas ir vikaras Vytautas Gustaitis paaiškino, kad nėra galimybių (laiko stoka) vaikus egzaminuoti po vieną, ir jie nelaiko jokiu nusikaltimu, jei vaikai renkasi grupelėmis po keturiasdešimt ar daugiau, o tuo pačiu egzaminuojant patikrinamos ir jų žinios. Į J. Urbono teigimą, kad G. Paliaukaitė neturi teisės mokyti vaikus tikėjimo ir gali būti patraukta atsakomybėn, vikaras V. Gustaitis atsakė, kad tokiu atveju vaikus katekizuos jis pats, bet mokymas nebus nutrauktas.

Po pavaduotojo J. Urbono apsilankymo kelis rytus į bažnyčios šventorių stengėsi patekti mokytojų komisijos. Nepasisekus – mokytojai besirenkančius į bažnyčią vaikus pasitikdavo prie šventoriaus vartų. Čia juos skaičiavo, užsirašinėjo pavardes, gąsdino.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1984 m., Nr. 64.

Alytus. 1988 m. vasario 4 d. eiliniam „pokalbiui“ į rajono vykdomąjį komitetą buvo sušaukti Alytaus miesto ir rajono kunigai. Pokalbyje dalyvavo miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius Rybakovas, vykdomojo komiteto pirmininkė Janušauskienė bei pavaduotojas Makštutis. Dalyvavo ir rajoninio laikraščio redaktorius, finansų skyriaus vedėjas, II partijos sekretorius Aleksandravičius, miesto architektas, keletas deputatų ir net rajono prokuroras. Pagrindinis kunigų sušaukimo tikslas buvo griežtai juos įspėti, kad nebandytų daryti bažnyčiose minėjimų vasario 16 d. proga. Pareigūnai reikalavo, kad vasario 14-16 d. d. bažnyčiose Lietuvos Nepriklausomybės sukakčiai paminėti nebūtų organizuojamos jokios pamaldos. „Priešingu atveju, – grasino Alytaus partijos komiteto I-sis sekretorius Rybakovas, – mes turime teisę uždaryti bažnyčias, jeigu jos naudojamos ne religiniais tikslais.“

Savo pranešime Alytaus rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Antanavičius citavo kanonus: ką kunigas gali daryti, kas jam draudžiama, ir aišku, viską savaip komentavo. Karčiu žodžiu buvo minimi mirę žemaičių vyskupai: Borisevičius ir Ramanauskas – kaip pokario metų rezistentų prieš tarybų valdžią organizatoriai ir talkininkai. Nebuvo aplenkti ir Vilkaviškio vyskupijos vyskupai: Skvireckas, Brizgys. Tai per jų kaltę, – įžūliai melavo valdžios pareigūnai, – karo ir pokario metais Lietuva neteko apie pusės tūkstančio kunigų. Vieni, kurie priešiškai nusiteikę 1940 m. sutiko tarybų valdžią, turėjo bėgti į Vakarus, kiti – kurie prisidėjo prie rezistentų pokario metais, buvo nuo visuomenės izoliuoti. Vaizdumo dėlei buvo pacituoti prisipažinimai, paimti tardymų metu iš esančių archyvuose bylų, nors vadinamo persitvarkymo laikais plačiai net oficialioje spaudoje rašoma, kaip būdavo išgaunami stalininių laikų tardymų parodymai, kaip Stalinas net ištikimiausius generolus pasodino į teisiamųjų suolą ir kaip jo parankiniai „teisingai“ su pasmerktaisiais susidorojo. Kaip Stalino teroro auką kun. Vytautas Gustaitis nurodė kun. Antaną Mieldažį ir pasiūlė jį patį paklausti, kaip jis gavo 10 metų kalėjimo už tariamą nusikaltimą tarybų valdžiai.

Kun. Rumšui buvo pareikštas priekaištas dėl jo „nereliginio“ turinio pamokslų. Iš kun. P. Račiūno buvo reikalauta, kad jis neleistų savo parapijoje dirbti nelegaliems kun. Ričardui Repšiui ir kun. Jonui Borutai. Vykd. k-to pirmininko pavad. Makštučio žodžiais tariant, nė vienas kunigas, neturįs P. Anilionio duoto pažymėjimo, neturi teisės dirbti parapijose.

Alytaus raj. vykd. k-to pirm. pavad. Laukienė pateikė faktus, kad ne visi kunigai laikosi valdžios nuostatų. Vieni – neatinkamai pamokslauja, kaip Kiauklių parapijos klebonas Rokas Puzonas, Antanas ir Kazimieras Gražuliai, Kauneckas, kiti neklausę šventoriuje stato kryžius, statulas, kaip kun. V. Insoda, Butrimonių kleb. kun. E. Kraujalis, o kun. V. Stakėnas netinkamu paros metu rengia Kalėdų eglutę su vaikais.

Šį kartą netylėjo nė vienas pranešime paliestas kunigas. O kai miesto vykd. k-to pirmininkė Janušauskienė pradėjo rodyti naujai statomų rajonų maketą, kunigai paklausė, kur bus statoma nauja bažnyčia. Partijos II-sis sekretorius Aleksandravičius ramino: „Jei reikės, tai ir bažnyčia bus…“ Tuo pokalbis buvo baigtas.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1988 m., nr. 77.

Vienas iš pareiškimų, po kuriuo pasirašė prelatas Vytautas Gustaitis, dar būdamas vikaru. Parašai rinkti 1982 m. liepos-rugpiūčio mėn. 

ŽVILGSNIS Į BAŽNYČIĄ KUNIGŲ AKIMIS

Tarybų Sąjungos ATP Pirmininkui L. Brežnevui 
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
P a r e i š k i m a s

Mums kelia susirūpinimą paskutiniu metu spaudoje pasirodę pikti išpuoliai prieš religiją. Lietuvos KP pirmojo sekretoriaus P. Griškevičiaus kalboje sakoma: „Reikia visokeriopai stiprinti internacionalinio ir patriotinio auklėjimo ryšį su kova už religinių atgyvenų likvidavimą“ (LKP 2-me plenume Vilniuje 1981 m. birželio 17 d.). Prieš religiją ir gerus kunigus drastiškai yra pasisakęs ir KP sekretorius L. Šepetys, o RRT įgaliotinis P. Anilionis griežtai reikalauja, kad būtų vykdomi LTSR ATP 1976.VII.28 patvirtinti Religinių susivienijimų nuostatai.

Lietuvos katalikų dvasininkija mielai sveikintų normalius santykius tarp LTSR Vyriausybės ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios. Mes ir mūsų tikintieji neatsisakome vykdyti teisėtų tarybinės vyriausybės reikalavimų, kurie neprieštarauja Romos Katalikų Bažnyčios dogmoms ir moralei. Mes pasiruošę kartu su ja kovoti prieš moralines blogybes mūsų tautoje: alkoholizmą, šeimų irimą, chuliganizmą, negimusios gyvybės žudymą, ypač plačiai paplitusią vyriausybei legalizavus abortus.

Tačiau dar kartą pabrėžiame, kad mes neturime teisės ir negalime vykdyti Religinių susivienijimų nuostatų, kadangi tai nesiderina su mūsų sąžine. Kai kurie tų nuostatų straipsniai nesiderina su Kristaus Evangelija, su Vatikano II Susirinkimo nutarimais, o taip pat su TSRS Konstitucija, Lenino 1918.I.23 direktyvomis, Kompartijos 1954.XI.10 nurodymais, su Visuotine Žmogaus Teisių Deklaracija, Helsinkio Baigiamojo Akto nutarimais, kuriuos pasirašydama, Tarybų Sąjunga įsipareigojo visus savo įstatymus priderinti prie Helsinkio deklaracijos nuostatų.

Todėl pareiškiame:

Mes neturime teisės Romos Katalikų Bažnyčios vyskupijų ir parapijų valdymą atiduoti civilinei valdžiai ar eilinių tikinčiųjų sudarytiems komitetams, nes Katalikų Bažnyčioje paties Viešpaties Jėzaus Kristaus yra įstatyta hierarchinė santvarka (Mt. 16, 18-19). Bažnyčią valdo Popiežius, vyskupai ir jų padėjėjai kunigai. Tą patį sako Vatikano II-jo „Lumen gentium“ (st. 10, 19, 20, 22); Codex Iuris Canonici (can. 218, 219, 329, 451). Minėtų kanonų pažeidimas baudžiamas atskyrimu nuo Bažnyčios (žr. can. 2333 ir 2334-2).

Mes, kunigai, įpareigoti skelbti Evangeliją pamokslais ir katekizacija (Vatikano II „Christus Dominus“, nr. 14, can. 1329 ir 1330. šios pareigos atlikimą, ypač kur valstybė atskirta nuo Bažnyčios, tvarko ne civilinė valdžia, o tiktai vyskupas (can. 1337).

Mes įpareigoti ir negalime atsisakyti teikti sakramentus prašantiems, ypač ligoniams ir mirštantiems, kiekvienoje vietoje, neatsižvelgiant į mūsų aptarnaujamos vietos ribas (can. 882).

Mes prašome ir reikalaujame panaikinti civilinės vyriausybės nustatytą Kauno Kunigų seminarijos auklėtinių limitą, nes pagal kanonus (can. 1352 ir 1357) vyskupai ir vyskupijų valdytojai savo nuožiūra priima kandidatus į Kunigų seminariją, skiria dėstytojus ir prižiūri mokymą bei auklėjimą.

Mes reikalaujame, kad nebūtų daroma iš vyriausybės pusės kliūčių Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams laisvai ir tik savo nuožiūra skirti dvasininkus įvairioms dvasinėms pareigoms be Lietuvos Religijų reikalų tarybos įgaliotinio sutikimo (can. 147-2, 152, 455-1).

Mes reikalaujame, kad tarybiniai valdžios pareigūnai mums, kunigams, netrukdytų aplankyti savo tikinčiųjų, jeigu jie to prašo. Lankymo pareigą mums uždeda Bažnyčios kanonai (can. 467-1). Dabar gi lankymas yra uždraustas. Pavyzdžiui, tarybiniai pareigūnai trukdė kunigams aplankyti savo tikinčiuosius Alytuje, Kalvarijoje, o Prienuose kun. Antanas Gražulis buvo net nubaustas administracine tvarka.

Mes reikalaujame, kad Ordinarai laisvai galėtų lankyti savo vyskupijos parapijas.

Aukščiau išvardintas pareigas mums, Lietuvos katalikų dvasininkams, uždeda Katalikų Bažnyčios kanonai, Santarybų ir Sinodų nutarimai. Tuo tarpu Religijų susivienijimų nuostatai šias pareigas atlikti mums draudžia. Kokias sankcijas tarybinė valdžia mums betaikytų, mes turime elgtis pagal šv. Rašto nurodymą: „Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių“ (Apd. 5,19).

Katalikų Bažnyčios normalius santykius su Lietuvos tarybine valdžia nuolatos drumsčia grubi tikinčiuosius įžeidžianti antireliginė propaganda, tarybinių pareigūnų išsišokimai, tikinčiųjų diskriminavimas darbavietėse, tarnautojų, mokytojų, moksleivių persekiojimas už religinių pareigų atlikimą; kryžių naikinimas, Švč. Sakramento išniekinimai, bažnyčių uždarinėjimai, bažnyčių ir kunigų apiplėšimai. Tikintieji ir dvasininkai buvo labai įžeisti dėl kelis kartus sunaikinto Kryžių kalno (Šiaulių r. Jurgaičių km.) ir Alkakalnio arba Panų kalno nusiaubimo (Telšių r. Pasruojės km.). Vilniaus Arkikatedra paversta Paveikslų galerija, Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje – ateistiniu muziejumi, Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčia – filharmonijos sale, nors Klaipėdos tikintieji neturi kur melstis.

Artinantis įžymiems jubiliejams – 500 m. šv. Kazimiero mirties 1984 m. ir 600 m. nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje 1987 m. – Lietuvos kunigai ir tikintieji laukia iš Partijos ir Vyriausybės šių geros valios gestų:

grąžinti katalikams uždarytas ir atimtas bažnyčias, o ypač Vilniaus Arkikatedrą, Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią ir Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią;

uždrausti naikinti istorines-religines vertybes: kryžius, koplytėles, paminklus; uždrausti naikinti tikinčiųjų gerbiamas ir šventomis laikomas vietas;

1976 m. liepos 28 d. priimtus Religinių susivienijimų nuostatus pakeisti taip, kad jie derintųsi su Katalikų Bažnyčios kanonais, tokiu būdu sudarant kunigams ir tikintiesiems sąlygas jų laikytis;

grąžinti į pareigas jau daugiau kaip 20 metų be teismo ištremtą į Žagarę Vilniaus arkivyskupijos vyskupą Julijoną Steponavičių;

peržiūrėti prievartos ir apgaulės būdu parapijos komitetams primestas su valdžia sutartis;

įspėti rajonų ir apylinkių pareigūnus nutraukti kunigų ir tikinčiųjų diskriminaciją, nes tikintieji sudaro didžiąją Lietuvos gyventojų dalį ir pasižymi sąžiningu darbu; jie neturėtų būti netaktiškais pareigūnų veiksmais skatinami neigiamai žiūrėti į tarybinę valdžią;

leisti pasistatyti bažnyčias besikuriančiuose miestuose, o taip pat augančių miestų mikrorajonuose;

leisti atlikti religines apeigas mirusiems šarvoti skirtose vietose.