Nuo DP stovyklos Vokietijoje iki JAV: Kęstutis Kazlauskas knygoje grįžta prie Lietuvos istorijos ir šeimos likimo

Kauno knygų mugėje pristatyta Kęstučio (Casey) Kazlausko knyga „Lietuvių kronikos. Prieš geležinę uždangą, gyvenimas joje ir jai pasibaigus“. Tai ne vien asmeninės biografijos pasakojimas. Knygoje autoriaus šeimos istorija susiejama su dramatiškais XX amžiaus Lietuvos istorijos lūžiais – karu, okupacijomis, pasitraukimu į Vakarus, gyvenimu už geležinės uždangos ir vėlesniu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu.

Rugsėjo 20 dieną „Žalgirio“ arenoje vykusioje Kauno knygų mugėje knyga pristatyta „Pegaso“ amfiteatre. Pokalbyje su autoriumi dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas dr. Arūnas Bubnys, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto mokslininkė dr. Daiva Dapkutė ir istorikė, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė Teresė Birutė Burauskaitė. Pokalbį moderavo Kristina Karlonė.

Knygos pradžia – šeimos istorija, prasidėjusi už Lietuvos ribų

Kęstučio Kazlausko istorija išsiskiria tuo, kad jo gyvenimo pradžia susijusi su pokario lietuvių pabėgėlių likimu.

Autorius gimė po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje, Oldenburgo pabėgėlių, arba išvietintųjų asmenų (DP), stovykloje. Jo šeima vėliau persikėlė į Kanadą, o dar vėliau įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šią biografinę aplinkybę kaip vieną svarbiausių knygos atspirties taškų nurodo tiek LGGRTC, tiek knygos leidėjas.

Todėl „Lietuvių kronikos“ pasakojimas nuo pat pradžių nėra vien apie vieno žmogaus gyvenimą. Autoriaus patirtis leidžia pažvelgti į kartos, kurios vaikystė ir jaunystė susiklostė toli nuo Lietuvos, istoriją.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje atsidūrę lietuviai turėjo spręsti sudėtingą klausimą – grįžti į sovietų okupuotą Lietuvą ar pradėti naują gyvenimą Vakaruose. K. Kazlausko šeima pasirinko antrąjį kelią.

Gyvenimas už geležinės uždangos

Pats knygos pavadinimas iš karto nurodo vieną pagrindinių pasakojimo temų – geležinę uždangą, padalijusią Europą į dvi politines ir ideologines erdves.

Knygoje asmeninė autoriaus ir jo šeimos patirtis persipina su platesne XX amžiaus Lietuvos istorija. LGGRTC ją apibūdina kaip autobiografinį ir istoriografinį pasakojimą, kuriame šeimos istorija susiejama su Lietuvos istorijos vingiais.

Tai leidžia į istoriją pažvelgti ne tik iš politinių įvykių perspektyvos. Karo pabaiga, okupacija ar emigracija istorijos vadovėliuose dažnai aprašomi datomis ir politiniais sprendimais, tačiau šeimai tai reiškė konkrečius sprendimus – kur gyventi, kaip išsaugoti kalbą ir tapatybę, kaip perduoti vaikams ryšį su šalimi, kurios jie galbūt niekada nebuvo matę.

Autorius – išeivijos lietuvis, savo gyvenimą susiejęs su istorija

K. Kazlauskas ilgą laiką gyveno ir dirbo Jungtinėse Valstijose. 2015 metais Lietuvos kariuomenės leidinyje jis pristatytas kaip Amerikos lietuvis ir JAV kariuomenės atsargos štabo seržantas. Tuo metu jis pasakojo ir apie savo šeimos kilmę bei ryšį su Lietuva.

K. Kazlauskas turi du magistro laipsnius – pramoninio dizaino iš UCLA ir specialiojo ugdymo iš California State University, Dominguez Hills. Jis dėstė, dirbo fotografijos, dizaino, vaizdo ir kitose srityse, buvo JAV kariuomenės viešųjų ryšių žurnalistas ir dirbo informacinių psichologinių operacijų srityje.

Šios patirtys taip pat buvo svarbios rašant knygą, nes autorius istoriją pasakoja ne vien kaip šeimos prisiminimus, bet ir kaip žmogus, ilgą laiką gyvenęs skirtingų kultūrų bei istorinių pasakojimų sankirtoje.

Knygoje keliami nepatogūs istorijos klausimai

„Lietuvių kronikose“ autorius nevengia temų, kurios iki šiol kelia diskusijų.

Knygos aprašyme nurodoma, kad joje kritiškai nagrinėjami stereotipai, istorinė atmintis ir kolektyvinės kaltės samprata. Taip pat aptariami lietuvių kolaboravimo su naciais, partizanų moralinių pasirinkimų ir žydų dalyvavimo sovietinėje represinėje sistemoje klausimai.

Tokios temos istoriniame pasakojime reikalauja atskirti individualių asmenų veiksmus nuo ištisoms tautinėms ar visuomenės grupėms priskiriamų apibendrinimų. Knygoje keliami klausimai pirmiausia vertintini kaip autoriaus pasirinktas istorijos interpretavimo ir diskusijos laukas.

Būtent dėl to leidinys gali būti įdomus ne tik tiems, kurie domisi išeivijos istorija, bet ir skaitytojams, norintiems geriau suprasti, kodėl kai kurie XX amžiaus Lietuvos istorijos klausimai iki šiol išlieka jautrūs.

Istorinė atmintis – ne tik praeities pasakojimas

Vienas svarbiausių knygos motyvų – istorinė atmintis.

Praėjus dešimtmečiams po karo ir okupacijų, skirtingos kartos apie tuos pačius įvykius gali pasakoti nevienodai. Lietuvoje augusių žmonių patirtys skyrėsi nuo tų, kurie Lietuvos neteko ir savo santykį su ja kūrė gyvendami Vokietijoje, Kanadoje ar Jungtinėse Valstijose.

Todėl išeivijos pasakojimai papildo Lietuvoje išlikusius šeimų prisiminimus. Jie leidžia pažvelgti į istoriją iš kitos pusės – per žmonių, kurie iš Lietuvos pasitraukė, jų vaikų ir anūkų patirtis.

K. Kazlausko atveju toks pasakojimas tampa ir pastanga iš naujo apmąstyti, ką reiškia lietuviška tapatybė, kai gyvenimas didžiąją dalį laiko prabėga už Lietuvos ribų.

Knygos pristatyme – istorijos ir išeivijos tyrinėtojai

Tai, kad „Lietuvių kronikos“ pristatymo diskusijoje dalyvavo skirtingų sričių istorijos tyrinėtojai, taip pat nėra atsitiktinis pasirinkimas.

Dr. Arūnas Bubnys yra Lietuvos okupacijų, rezistencijos ir XX amžiaus Lietuvos istorijos tyrinėtojas, dr. Daiva Dapkutė daugiausia dėmesio skiria Lietuvos išeivijos istorijai, o Teresė Birutė Burauskaitė ilgus metus tyrinėjo sovietinio režimo represijas ir Lietuvos pasipriešinimą.

Todėl Kauno knygų mugėje vykusi diskusija apėmė kelias tarpusavyje susijusias temas – asmeninę atmintį, išeivijos patirtį, okupacijų istoriją ir šiandieninį požiūrį į sudėtingus Lietuvos praeities klausimus. Kauno knygų mugės organizatoriai iš anksto pristatydami renginį taip pat akcentavo, kad jame bus kalbama apie sudėtingą XX amžiaus Lietuvos istoriją.

Nuo asmeninės kronikos iki platesnio Lietuvos istorijos pasakojimo

„Lietuvių kronikos“ išsiskiria tuo, kad autoriaus gyvenimo istorija čia tampa platesnio istorinio pasakojimo atspirties tašku.

Vieno žmogaus gimimas DP stovykloje, šeimos emigracija į Kanadą ir gyvenimas Jungtinėse Valstijose yra konkretus kelias, tačiau už jo slypi kur kas didesnė istorija – tūkstančiai lietuvių šeimų, kurios po Antrojo pasaulinio karo turėjo pradėti gyvenimą iš naujo.

Knygoje susitinka dvi perspektyvos: žmogaus, kuris Lietuvos istoriją paveldėjo iš savo šeimos, ir žmogaus, kuris ją bando analizuoti platesniame istoriniame kontekste.

Galbūt būtent dėl to tokie pasakojimai yra svarbūs ir šiandien. Istorija nėra vien datos ar politinių sprendimų seka. Ji taip pat yra žmonių pasirinkimai, šeimų išsiskyrimai, prarasti namai, naujos šalys ir pastangos išsaugoti ryšį su vieta, iš kurios buvo išėję ankstesnės kartos.

Regionų naujienos primena, kad po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus pasitraukusių lietuvių istorija yra svarbi Lietuvos XX amžiaus istorijos dalis. K. Kazlausko gyvenimo pradžia DP stovykloje ir vėlesnis gyvenimas Kanadoje bei JAV atspindi vieną iš daugelio lietuvių išeivijos kelių.

„Lietuvių kronikos. Prieš geležinę uždangą, gyvenimas joje ir jai pasibaigus“ šią istoriją pasakoja per konkrečios šeimos ir konkretaus žmogaus patirtį. Kartu autorius kelia klausimus apie istorinę atmintį, kolektyvinę kaltę ir moralinius pasirinkimus – temas, kurios XX amžiaus Lietuvos istorijoje iki šiol nėra praradusios aktualumo.

Knyga išleista 2026 metais, jos apimtis – 339 puslapiai.