Vepriuose atskleista netikėta istorija: po dvarviete slėpėsi renesansinė rezidencinė pilis
Veprių centre, Ukmergės rajone, vykdomi archeologiniai tyrimai atskleidė netikėtą atradimą – vietoje, kuri iki šiol buvo laikoma dvarviete, stovėjo rezidencinė pilis. 2025 metais pradėti tyrimai atskleidė masyvius mūrinius pamatus, bokštų liekanas ir kitus istorinius radinius, leidžiančius iš naujo pažvelgti į Veprių praeitį.
Iki šiol buvo manoma, kad ant kalvos Veprių centre stovėjo dvaro rūmai. Tačiau Veprių visuomenininko ir skulptoriaus Viktoro Žentelio bei Ukmergės rajono savivaldybės iniciatyva pradėti tyrimai parodė, kad pastato istorija gerokai sudėtingesnė. Surinkti duomenys leidžia manyti, jog pirminiai rūmai vėliau buvo rekonstruoti ir paversti gynybai pritaikyta rezidencine pilimi.
Georadaras padėjo aptikti pilies bokštus
2025 metais buvusios Veprių dvarvietės teritorijoje atlikti neinvaziniai tyrimai georadaru. Jų metu nustatytos požeminės anomalijos, leidusios iškelti prielaidą, kad rūmų pastatas turėjo du gynybinius bokštus. Vėliau, tikrinant šiuos duomenis archeologiniais kasinėjimais, aptikti masyvūs mūriniai pamatai.
2026 metais tyrimai tęsiami atidengiant šiaurinį bokštą. Nors archeologiniai darbai dar nebaigti, jau turima duomenų apie pastato architektūrą ir galimus jo rekonstrukcijos etapus.
Manoma, kad iš pradžių rūmai buvo stačiakampio plano, o bokštai pristatyti vėliau. Tikėtina, kad pastatas į renesansinę rezidencinę pilį rekonstruotas tada, kai Veprių valdas perėmė Šemetų giminė.
Šis laikotarpis svarbus ir Lietuvos architektūros istorijoje. XVI amžiuje bei vėlesniais laikais šalyje kūrėsi kitos žinomos rezidencinės pilys, tarp jų Siesikų, Norviliškių, Raudonės, Raudondvario ir Panemunės pilys. Veprių atradimas papildo žinias apie šio tipo rezidencijų raidą Lietuvoje.
Pilies sienos siekė daugiau nei du metrus
Archeologiniai tyrimai atskleidė įspūdingus statinio konstrukcijos mastus. Aptikti iš akmenų ir raudonų molio plytų sumūryti pamatai, sujungti kokybišku kalkiniu skiediniu. Jų storis siekia nuo 1,4 iki 2,1 metro, o įgilinimas – iki 3,2 metro.
Vidinėje pastato korpuso pusėje rastas rūsys ir į jį vedantys laiptai. Likviduojant pilį į rūsį buvo suverstos statybinės griuvenos – kokliai, čerpės ir plytos. Tokie radiniai gali padėti geriau suprasti, kaip pastatas buvo ardomas ir kokie jo elementai išliko po sunykimo.
Pietinio bokšto vietoje aptiktos grindys, dengtos raudono molio figūrinėmis plytelėmis. Šis radinys suteikia papildomos informacijos apie buvusios rezidencijos vidaus įrengimą ir architektūrinę apdailą.
Tuo metu atidengiamas šiaurinis bokštas išsiskiria šešiakampiu pamatų planu. Bokšto sienos buvo tinkuotos ir puoštos karnizais. Vakarinės sienos fragmentuose aptiktas strėlgalis leidžia kelti prielaidą, kad pastatas buvo pritaikytas ir gynybinėms funkcijoms.
Nors tiksli visų architektūrinių elementų chronologija dar turi būti nustatyta, jau dabar aišku, kad tai nebuvo paprasti dvaro rūmai. Tyrėjams atsiveria sudėtinga statinio raidos istorija, apimanti skirtingus statybos ir rekonstrukcijos etapus.
Radiniai pasakoja apie pilies gyventojų gyvenimą
Kasinėjimų metu surinkta moksliniam pažinimui vertingos medžiagos, datuojamos XVI amžiaus pabaiga–XVIII amžiaus pradžia. Tarp radinių – kokliai, buitinė keramika, langų stiklo fragmentai ir metalinės detalės.
Dalis koklių siejama su trimis krosnimis. Kai kurie jų papuošti heraldiniais motyvais, tarp kurių išsiskiria buivolo simbolis, siejamas su Tyzenhauzų giminės herbu. Šie radiniai svarbūs ne tik pilies apdailos ir šildymo įrangai pažinti, bet ir istoriniams duomenims apie jos savininkus tikslinti.
Tyrimų metu aptiktos medžiagos analizė gali padėti nustatyti, kaip keitėsi pastato interjeras, kokios statybinės medžiagos buvo naudojamos ir kokie kultūriniai ryšiai atsispindėjo rezidencijos aplinkoje.
Archeologams dar laukia nemažai darbo. Tolesni tyrimai turėtų suteikti daugiau informacijos apie pilies planą, bokštų statybos laiką, pastato rekonstrukcijas ir jo sunykimo aplinkybes.
Veprių pilies istorija siekia XVI amžių
Pirmasis aiškus Veprių dvaro paminėjimas datuojamas 1542 metais. Tuo metu valdos priklausė Kęsgailoms. XVI amžiaus antrojoje pusėje dvaras vedybų keliu atiteko Šemetoms, kurie, kaip manoma, rūmus perstatė į rezidencinę pilį.
Tarp istorinių savininkų minimas Merkelis Stanislovaitis Šemeta (1524–1570), Onos Kęsgailaitės ir Stanislovo Šemetos sūnus. Po jo mirties pilis dar ne vieną kartą paveldėta Šemetų giminėje. Vėliau ją valdė Oginskiai, o po jų – Tyzenhauzai.
XVIII amžiaus viduryje Veprių savininku buvo Benediktas Tyzenhauzas, Vilkmergės teismo seniūnas. Istoriniai duomenys leidžia manyti, kad jo valdymo laikotarpiu pilis jau buvo smarkiai sunykusi.
Viena iš galimų jos sugriovimo priežasčių – XVIII amžiaus pradžios Šiaurės karas, per kurį nukentėjo ir aplinkinės vietovės. Vis dėlto tikslios pilies sunaikinimo aplinkybės dar nėra galutinai nustatytos.
1836 metų Veprių dvaro inventoriuje jau aprašomi nauji dvaro rūmai, stovėję Veprių ežero šiaurinėje–šiaurės vakarinėje dalyje. Tai rodo, kad vėlesnio dvaro pastatai buvo įrengti kitoje vietoje nei dabar archeologų tiriama rezidencinė pilis.
Atradimas gali pakeisti Veprių istorijos vertinimą
Vepriuose aptikta XVI amžiaus antrojoje pusėje datuojama rezidencinė pilis yra retas ir išskirtinis Lietuvos archeologijos atradimas. Iki šiol dvarviete laikyta teritorija atskleidžia sudėtingesnę architektūros, valdovų kaitos ir krašto istorijos panoramą.
Tolesni tyrimai gali padėti patikslinti pilies statybos ir rekonstrukcijų chronologiją, nustatyti jos gynybinių elementų paskirtį bei geriau suprasti, kokį vaidmenį ši rezidencija atliko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu.
Veprių istorija primena, kad net ir gerai pažįstamose vietovėse po žeme gali slypėti svarbių istorinių paslapčių. Šis atradimas ne tik praturtina žinias apie Ukmergės krašto praeitį, bet ir atveria naujų galimybių pažinti Lietuvos renesanso architektūros paveldą.
