Įamžino garsų krašto mokytoją

Lapkričio 22 dieną Paežerėlių Šv. Angelų Sargų bažnyčioje kun. Jordanas Kazlauskas aukojo šv. Mišias už šio krašto mokytoją, Sūduvos švietėją, knygnešį Petrą Dumčių (1858–1933). Jis gimė Eiciūnų kaime (Paežerėlių valsč.) ūkininko šeimoje. Au­go kartu su trimis bro­liais ir dviem seserimis. Pa­ruoštas kaimo daraktoriaus, įstojo į Veiverių mokytojų seminariją. Ją sėkmingai bai­gęs, dirbo keliose Sūduvos krašto mokyklose. Kurį laiką dėstytojavo toje pačioje Vei­verių seminarijoje. Ilgiausiai mokytojavo Kriūkų valsčiaus mokyklose: Padainiuose, ne­toli Žemosios Panemunės, Rapoliškiuose ir Eiciūnuose.

Iš to paties Eiciūnų kaimo kilęs poetas Pranas Lembertas aprašė, kaip atrodė šimtmečio pradžioje Eiciūnų mokykla, pateikė žinių ir apie moky­toją P. Dumčių.

Tuo metu – dar spaudos draudimo laikais – Eiciūnų mokykloje susirinkdavo nuo 60 iki 80 mokinių. Visų da­lykų buvo mokoma rusų kal­ba. Pagal to meto valdžios nurodymą mokytojai, išgirdę kalbant lietuviškai, privalėjo priminti ,,po litovski ne razgovarivat“ („lietuviškai nekalbėti“). Prakalbusiam lie­tuviškai mokiniui buvo taikoma bausmė – ant kaklo kabinamas senas branktas. Jį šis privalėjo nešioti tol, iki kitas mokinys neištardavo lietuviško žodžio. Po pamokų visi atsidusdavo lengviau. Lauke, namuose jau niekas nedraudė gimtosios kalbos. Tada netgi mokytojas su mo­kiniais galėdavo kalbėtis lie­tuviškai. Eiciūnuose P. Dumčius sa­voje žemėje ir savomis lėšo­mis pastatė pradžios mokyk­lą. Čia pats ir mokytojavo. Vėliau kartu su juo dirbo ir daugiau mokytojų. Kai ta mo­kykla tapo per ankšta, pasta­tė dar vieną erdvų namą, kuriame vaikai buvo mokomi iki pokario.

Kaip rašo kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas, dirbdamas kaime, moky­tojas P. Dumčius suprato, kad sodžiaus vaikai stokoja ele­mentariausių žinių apie žemdirbystę, sodininkystę, biti­ninkystę. Šių specialybių pa­mokyti jo auklėtiniai savo ūkiuose užveisdavo didesnius ir produktyvesnių vaismedžių sodus, negu kitų kaimų vals­tiečiai. Jie laikydavo bičių, sodus apsodindavo apsaugi­nėmis žaliosiomis juostomis. P. Dumčius bendravo su daugeliu to meto iškilių Lietuvos žmonių. Su vienais jų susipažino gyvendamas Veiveriuose, su kitais – jau dirbdamas švietėju. Pas mo­kytoją 1907-1908 metais lankėsi Lietuvos atgimimo patriarchas daktaras Jonas Basanavičius, kuris tada rin­ko medžiagą Ilguvos istorijai. Dažnas svečias Eiciūnuose bu­vo didysis kalbininkas, profe­sorius Jonas Jablonskis. Jis buvo P. Dumčiaus sūnaus Liucijono krikštatėvis. Kito sūnaus – Stasio – krikšta­tėvis buvo spaudos darbuotojas Jonas Kriaučiūnas, kurį laiką redagavęs „Šviesą“, „Varpą“, „Ūkininką“, kitus laikraščius. Jis su Dumčių šei­ma bendravo iki pat mirties. Dumčių sodyboje viešėjo ra­šytojas, poetas daktaras Vin­cas Kudirka, knygų leidėjas Martynas Jankus, daugiau garbingų asmenybių.  Draudžiamai lietuviškai spaudai mokytojas savo sody­boje buvo įtaisęs slėptuvę,  dalydavosi literatūra, susiraši­nėdavo su žymiais to meto Lietuvos atgimimo veikėjais. Kad neatkreiptų caro valdi­ninkų dėmesio, šie žmonės laiškus adresuodavo ne moky­tojui, o žemdirbiui P. Dumčiui. Tai padėjo išvengti persekiojimų ir kratų.  Pedagogo pėdomis sekė ir du jo sūnūs – Vaclovas ir Steponas. Abu baigė Veive­rių mokytojų seminariją ir tapo švietėjais. Ilgai vaisingai dirbęs, mokytojas P. Dumčius mirė 1933 metais sa­vo ūkyje. Palaidotas Paežerėlių kapinėse. Lapkričio 22-ąją po šv. Mišių bažnyčioje prie jo kapo atėjo Dumčių giminės palikuonys, būrys kraštiečių, šaulių, tremtinių ir kitų, atvykusių paminėti šio krašto šviesuolio. Čia padėjo gėlių, uždegė žvakelių, pasimeldė. Paežerėlių kapinėse aplankyta ir iš šio krašto kilusio Nepriklausomybės kovų savanorio leitenanto Vinco Gvildžio amžinojo poilsio vieta. „Tokių žuvusių savanorių, kurie 1918- 1920 metais apgynė Lietuvos valstybę iš Šakių krašto, archyvo duomenimis, yra 160. Iš viso šiose kovose dalyvavo apie 2 tūkst. jaunų vyrų, gyvenusių Šakių rajone. Kol kas Šakių rajone turime tik vieną tokio savanorio kapą“, – kalbėjo kraštotyrininkas Jonas Vaičiūnas. Pasak jo, V. Gvildys už P. Dumčių buvo jaunesnis maždaug 30 metų, jis irgi baigė Veiverių mokytojų seminariją, buvo mokytojas, bet, kai Lietuvai iškilo pavojus, metęs mokytojavimą, tapo savanoriu. Pasak J. Vaičiūno, turime dar daug darbo įamžindami ne tik P. Dumčiaus, bet ir jo pėdomis sekusių žmonių atminimą.

Prisimenant ir pažymint mokytojo ir švietėjo P. Dumčiaus nuo­pelnus gimtajam kraštui, beveik prieš šimtmetį jo įsteig­toji mokykla Gerdžiūnuose 2005 m. spalio 27 d. pavadinta Petro Dumčiaus vardu. 2010 m. rugsėjo 1 d. Gerdžiūnų Petro Dumčiaus pagrindinė mokykla prijungta prie Kriūkų vidurinės mokyklos ir tapo Gerdžiūnų Petro Dumčiaus pradinio ugdymo skyriumi. Tačiau nuolat mažėjant mokinių skaičiui, 2012 metais ir šis skyrius buvo likviduotas. Vis dėlto pernai, minint 160-ąsias P. Dumčiaus gimimo metines, jo anūkas, buvęs Seimo narys, profesorius, dimisijos kapitonas ir šaulys Arimantas Dumčius nusprendė įamžinti senelio atminimą – prie buvusios ir 1896-2012 metais veikusios Gerdžiūnų mokyklos pastato pastatyti paminklinę stelą savo seneliui mokytojui ir knygnešiui P. Dumčiui atminti.

Tą penktadienį šioje vietoje susirinkusieji pirmiausia sugiedojo „Tautišką giesmę“. Tada stelą atidengė P. Dumčiaus anūkas A. Dumčius, Seimo narė Irena Haase, Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis, paminklo autorius Vidas Cikana. Stelą pašventinęs kun. J. Kazlauskas sakė, kad tokie paminklai liudija žmonių dėkingumą ir pagarbą kitiems žmonėms, šiam kraštui ir Dievui, o šimtmečius išliksiantis paminklas yra tarsi įsipareigojimas  toliau tęsti P. Dumčiaus darbus, dirbti vardan šio krašto ir jo žmonių. Seimo narė I. Haase kalbėjo, kad po 1863-1864 metų sukilimo Rusijos imperija siekė sunaikinti lietuvių tautą, tačiau sukilę žmonės drąsiai kovojo dėl lietuviško rašto išsaugojimo, dėl jų kovos šiandien ir galime laisvai kalbėti, lietuviškai rašyti ir gyventi laisvoje Lietuvoje. Seimo narė įteikė A. Dumčiui padėką už nuolatinį rūpestį Gerdžiūnų krašto žmonėmis, už dvasinę ir materialinę patirtį, už sumanymą P. Dumčiui pastatyti paminklą ir asmenines lėšas šiai idėjai įgyvendinti.

Šakių rajono mero E. Pilypaičio teigimus svarbu ir tai, jog atminimo ženklai įpareigoja dirbti vardan tų idealų, kurių atminimas ir yra įamžintas. Jis padėkojo ir Kriūkų seniūnei Onai Rakauskienei, talkinusiai A. Dumčiui.

Lietuvos šaulių sąjungos atkūrėjas, Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius sakė, kad atidengdami šį paminklą į mūsų istorijos puslapį amžinai įrašėme iškilią P. Dumčiaus asmenybę. „Turime bendromis jėgomis siekti, kad nebūtų trinami mūsų istorijos puslapiai, ir kuo daugiau tokių paminklų, atminimų

lentų mes atidengsime, tuo daugiau tikrosios istorijos paliksime ateities kartoms. Turime bendromis jėgomis ginti mūsų istoriją“, – teigė S. Ignatavičius.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialo tarybos narys Juozas Savickas pasipiktinęs, kad mokytojo vardas ar švietimo sistema yra niekinama ir nepasiekia to lygio, kuris buvo prieš šimtmetį. Jis ragino prašyti dabartinės valdžios ir būsimų valdžių pasižiūrėti į Lietuvos istorijos puslapius, kuriuose buvo pavyzdžių, kaip reikia šviesti jaunimą. J. Savickas siūlė jaunimui apsilankyti prie tokių paminklų ir taip gauti ideologinio auklėjimo pamokas.

Paminklo autorius Lukšių seniūnas V. Cikana pasakojo, kad atvykęs į Šakių rajoną nuo Vilkaviškio. Tarybiniais laikais, kai Kriūkų krašte padarė keletą kryžių, jį pastebėjo Arimantas Dumčius bei Albinas Vaičiūnas, kurie padrąsino savo darbus tęsti. V. Cikana yra atnaujinęs Laisvės statulą netoli esančiuose Sutkuose, pagaminęs keletą paminklų šio krašto laisvės kovotojams atminti. Pasak jo, tokie paminklai menininkams reiškia istorijos sustabdymą, o jaunajai kartai duoda gerą istorijos pamoką.

Renginys baigėsi vaišėmis. Jose dalyvavusieji dalijosi prisiminimais apie šio krašto praeitį ir nerimavo dėl ateities, kai nebeliko mokyklos, o gyventojų irgi mažai. Lekėčiuose gyvenantis Zenonas Rakauskas susirinkusiesiems perskaitė savo užrašytą liudijimą apie mokytoją P. Dumčių, kurį jam papasakojo geras pažįstamas bitininkas Antanas Jonaitis, darbštus, sąžiningas ir geros širdies žmogus. Vaikystė jo nelepino, teko ganyti žąsis, karves, dažnai būnant basam ir suskirdusiom kojom. Vėliau jis mokėsi Eiciūnų pradžios mokykloje. Kartą, eidamas iš mokyklos namo, prisiskynė iš mokytojo sodo obuolių. Galvojo pats pasmaguriauti ir tėvus pavaišinti (tėvai sodo neturėjo). Tėvai, pamatę, kad Antanukas krauna ant stalo obuolius, paklausė, iš kur jų gavęs. Vaikas neslėpdamas prisipažino, jog prisiskynė iš mokytojo sodo nesiklausęs. Tada vaikas gavo ne tik bartis, bet tėvai liepė krautis obuolius į krepšį, nešti juos atgal į mokyklą ir atsiprašyti mokytojo. Eina Antanas verkdamas, nešinas obuoliais ir galvoja: „Kas dabar bus, kai mokytojas sužinos, kad jį apvogiau, kur man akis dėti, o svarbiausia – kaip atsiprašyti?“ Nuėjęs rado mokytoją kieme, puolė prieš jį ant kelių ir kūkčiodamas sako: „Dovanokite, mokytojau, aš pavogiau iš jūsų sodo obuolių, daugiau taip nedarysiu. Mes pasisodinsime savo sodą“. Mokytojas P. Dumčius nesupyko, o tik uždėjo ranką ant vaiko galvos ir sako: „Stok, Antanai, neverk. Tu teisingai nusprendei, kad reikia savo sodą sodinti, ir aš tau padėsiu. Turiu pasiskiepijęs gerų obelaičių. Pavasarį atvažiuok su tėveliu parsivežti, o dabar einam, aš tau skanesnių obuolių pririnksiu.“ Prikrovė mokytojas pilną krepšį, vaikas grįžo namo švytėdamas iš džiaugsmo, pasipasakojo tėvams, ką sutarė ir kiek gavo dovanų iš mokytojo. O tėvelis jam pasakęs: „Matai, sūnau, ką reiškia teisingumas“. Kitą pavasarį gerojo mokytojo dėka Antanas tėviškėje sodino sodą. Būdavo malonu bėgti vis stebėti, kaip auga paties sodintos obelaitės. O ką jau kalbėti apie skanius vaisius. Taip išaugo gražus sodas, o kartu su juo ir darbštus, sąžiningas žmogus Antanas. Ar šiais laikais dažnai vaikai turi tokias teisingumo pamokas?..