Dviejų partizanų sesuo
Bernadetos Ščeponavičienės gyvenimas daug kuo panašus į jūros bangų blaškomą laivelį. Į devintą dešimtį įkopusi kelmiškė šiandien drąsiai sako, jog ji neturėjusi normalios vaikystės ir jaunystės. Ilgai felčere dirbusi moteris – partizanų vado, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 metų vasario 16-osios Deklaracijos signataro Vytauto Gužo-Kardo sesuo.
Persekiojo tremties baimė
Bernadeta buvo devintas ir jauniausias vaikas Gužų šeimoje. Būdama pustrečių metų neteko tėvo – mirė jis dar jaunas, tik 45 metų. Sunki šeimos rūpesčių našta užgulė mamos pečius. Nuo tada ir prasidėjo tikrieji jų vargai. Brolis Balys išėjo partizanauti, o brolis Jonas, nepanoręs tarnauti sovietinėje armijoje, buvo Rokiškyje mušamas kaip koks nepaklusnus darbinis arklys. Motinai išsiruošus nunešti jam maisto, atvažiavo sunkvežimis išvežti namuose likusių Gužų. Vaikai sugebėjo pasislėpti rugiuose. Nieko neradę, išėmė langą, paėmė didelį stalą ir nuvežė jį į Panemunio valsčių. Grįžus mamai, vertingesnius daiktus išslapstė pas kaimyną. Tada Gužų šeima patraukė pas mamos seserį į Rokiškėlių dvarą Rokiškio rajone. Net 30 kilometrų pėsčiomis. Nuo čia ir prasidėjo šeimos klajonės: apsigyvendavo ten, kur rasdavo laisvą kampą. Bet ramybės nedavė įsisiautėję stribai. Išvarydavo basus į sniegą, imdavo pleškinti iš šautuvų, grasindami visus išpyškinti. Sykį brolis Balys, grįžęs susitvarkyti batų ir pamatęs, kad atslenka stribai, įlindo į slėptuvę po grindimis. Neradę jo, stribai iš pykčio viską suvarpė kulkomis. O vieną pavasarį įsivertė į roges dar žviegiančią, pasipjauti skirtą kiaulę. Sykį tokia Drižienė paprašė Bernadetos pasilikti nakčiai. Kaip tik tuo laiku vyko trėmimai. Kartu su Drižių šeima paėmė ir viešnią. Šeimininkė ėmė sakyti, kad Bernadeta – ne jų šeimos narė. Stribai nenoriai paleido jau į vežimą pasodintą Gužų mergaitę. Sykį atsibastę stribai ir užlipę ant aukšto rado skrynioje mamos paslėptus lašinius. Vienas jų, norėdamas įsiteikti draugeliams, laikydamas paltį prasta rusų kalba labai nepagarbiai ją pavadino mėšlu. Pamačius stribus, Bernadetą imdavo krėsti drebulys, keldamas pasišlykštėjimą tokiomis kaimo padugnėmis.
Lietuvai tapus laisva valstybe, B. Ščeponavičienė tris kartus kreipėsi į archyvus, bet savo šeimos narių tremiamųjų sąrašuose neaptiko. Ji mano, jog didžiažemiai sugebėdavo išsipirkti, o į tremtį dažnai paimdavo bet ką, kad tik būtų reikalingas skaičius.
Kartais ir nelaimė gali atnešti laimę
Palikta be nieko mama turėjo rūpintis būriu vaikų. Giminaitė iš vyro pusės, ištekėjusi Leningrade už ruso ir grįžusi į Lietuvą, pamokė ją imtis verslo: supirkinėti sviestą Lietuvoje ir vežti jį į Rusijos didmiesčius. Taip ir darė: suminkydavo, sudėdavo į dėžes ir veždavo į Leningradą. Kartą kibirėlį sviesto su mama nuvežė ir vienuolikmetė Bernadeta. Per savaitę išsipardavusios grįžo jau su pinigais. Kažkas mamą įskundė, kad ji užsiima nelegalia veikla, vadinama spekuliacija. Rokiškio geležinkelio stotyje milicija ją suėmė ir po pusmečio nuteisė penkeriems metams kalėjimo.
Liko vieni vaikai. Auginti Bernadetą pasiėmė jos vyriausioji sesuo. Tačiau čia irgi nebuvo gerai. Į mokyklą nebeleido, nes reikėjo prižiūrėti keturis sesers vaikus (paskui ši pagimdė penktą ir šeštą). Dvylikametė Bernadeta privalėjo eiti dirbti už ją į kolūkį įvairius darbus. Brolis Danielius labai prašė sesers, kad leistų Bernadetą mokytis. Ji atšovė, kad neturinti tam lėšų: „Aš nepasiekiau mokslo, be jo ir ji gali prižiūrėti mano vaikus“.
Bet atsitiko tai, ko nesitikėjo: kaip tik tuo metu buvo paskelbta amnestija, pagal kurią motinos, turinčios vaikų iki 14 metų ir neturinčios vyrų, gali būti iš kalėjimo paleistos anksčiau laiko. Po Naujųjų metų, vasario 10-ąją, Bernadetai būtų sukakę 14 metų. Bet dar prieš Šv. Kalėdas motiną paleido iš įkalinimo įstaigos. Čia Bernadetai prasidėjo naujas gyvenimas: ėmė lankyti penktą klasę, o baigusi septynmetę, įstojo į Šilutės felčerių mokyklą. Mokydamasi gyveno pas seserį Genovaitę (ji mirė prieš dvejus metus, sulaukusi 91-erių). Dirbti pagal paskyrimą į Kelmę Bernadeta atvyko 1957 metais. Dirbo ligoninėje, mokykloje, bet ilgiausiai – net 20 metų – greitosios pagalbos felčere.
Brolio Balio lavoną įmetė į durpyną
1946 metais sužinojo, kad nušovė brolį Balį. Kelias dienas jis gulėjo ant akmeninio Panemunio grindinio. Nenorėdama parodyti, kad gedi sūnaus, mama bijojo užsirišti juodą skarelę. Balio kūną įmetė į durpyną, kuris tapo apie 200 partizanų amžino poilsio vieta. Čia pastatyta angelą vaizduojanti skulptūra, kurią sukūrė garsus vilnietis menininkas Kazimieras Kisielis, kilęs nuo Ramygalos. Taip įamžinti partizanų atminimą iniciatyvos ėmėsi Bernadetos brolis Danielius. Dabar prie paminklo granitinėse lentose įrašyti ir Balio bei Vytauto Gužų vardai. O Panemunio kapinėse palaidoti Bernadetos Ščeponavičienės tėvai ir sesuo.
Brolis Vytautas – partizanų vadas
Brolis Vytautas Gužas, gimęs 1919 m. gruodžio 24 d., baigė Salų žemės ūkio mokyklą, dirbo Taujėnų pieninėje buhalteriu. Pusbrolis Ferdinandas, prieš ateinant rusų armijai, kvietė trauktis į Vakarus, bet jis atsisakęs: „Kaip aš paliksiu mamą su pulku vaikų?“
Bernadetai buvo 7 metai, kai Vytautas išėjo į partizanus. Palikdamas namus savo mylimiausiai sesutei padovanojo metalinį šaukštą, su kuriuo pats valgė. B. Ščeponavičienė jį išsaugojo iki šių dienų. Kelmiškės atmintyje Vytautas išliko kaip labai gero charakterio, jis visur ir visaip stengsi padėti mamai. Bernadeta ir Vytautas veido bruožais buvo labai panašūs į mamą. Jis turėjo labai gražų balsą, buvo labai jautrus.
Sykį iš Eržvilko atkeliavo laiškas, kurį parašė Vytauto ryšininkė. Susitikti su broliu Bernadeta ir mama važiavo traukiniu. Palikusi dukrą Šilutėje, mama toliau vyko viena.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, B. Ščeponavičienė susipažino su vienu partizanu, kalėjusiu Sibire 25 metus. Jis pasakojo, kaip juos, tris suimtuosius, tarp kurių buvo ir Vytautas, vežė traukiniu. Tauragėje sugebėję išplėšti vagono grindis. Pabėgę išėjo partizanauti į Tauragės miškus. Bet istorikai, pasak B. Ščeponavičienės, teigia, jog Vytautas Karaliaučiuje baigė mokymus ir desantu buvo išmestas Tauragės apylinkėse. Kaip iš tikrųjų buvo, – ne šio pasakojimo esmė. B. Ščeponavičienė pasakojo, kad brolis gerai spausdino mašinėle, mokėjo Morzės abėcėlę, kitų partizanams būtinų dalykų. Buhalterių kursuose viso to išmokti negalėjo.
1949 metų birželį V. Gužas-Kardas žuvo netoli Kryžkalnio. Vietos gyventojų iniciatyva čia pastatytas kuklus paminklas. Partizanų vado kapas nežinomas. Girdėjo šnekų, kad palaidotas prie Eržvilko kapinių, bet niekas nesiima kasinėti ir ieškoti. Pažinti jo palaikus būtų galima iš ant krūtinės nešioto rožančiaus.
Rokiškio žemės išaugintam partizanui V. Gužui-Kardui suteiktas Rokiškio rajono garbės piliečio vardas, jo atminimas gimtinėje tinkamai įamžintas.
Širdį deginančios nuoskaudos
Kelmiškė B. Ščeponavičienė pasakojo, jog augdama ji neturėjo normalios vaikystės ir jaunystės. Nuo mažens jautė įtampą: stribai, kratos, nuolatinis badavimas ar maisto stoka. Susidėję, kas būtiniausia tremčiai, kasdien laukdavo „svečių“. Vienoms Šv. Velykoms atėjus net kiaušinių neturėjo. Mama tuo metu buvo išvykusi susitikti su partizanavusiu sūnumi Vytautu. Grįžtant traukinys nesustojo Rokiškyje. Šokdama iš važiuojančiojo pateko tarp vielų. Namuose pasirodė visa kruvina Velykų rytą. „Vaikystės, galima sakyti, visiškai nebuvo. Būdama dvylikos metų gyvuliams girdyti tampiau kibirus vandens. Man baisu darosi, kai šiandien tokio amžiaus vaikai visiškai nežino, kas yra darbas, nemoka net grindų išplauti“, – kalbėjo kelmiškė.
Iškankinta klajonių, mama tik po 10 metų grįžo į Sičiūnus, į savo namus. Sūnus Jonas (pernai mirė būdamas 94 metų), juos atstatė. Tuo metu Bernadeta mokėsi Šilutės felčerių mokykloje.
Baigusi ją ir atvykusi dirbti į Kelmę, po metų Bernadeta ištekėjo už kūno kultūros mokytojo. Išsikvietęs jį, mokyklos partijos sekretorius ėmė šaukti: „Tu negalėsi mokytojauti, kadangi žmoną renkiesi iš banditų šeimos“. Vadinasi, saugumas nesnaudė, nors nuo Šilutės iki Kelmės – didokas atstumas. B. Ščeponavičienė juto nuolatinį saugumiečių dėmesį.
Labai gerą vyrą Bernadeta turėjo, abu daug keliavo, nemažai vietovių pažino. Dirbdama ligoninėje Bernadeta užsiėmė sportu ir turizmu. Iš ligoninės gavo butą, paskyrą automobiliui „Žiguli“ įsigyti. Atrodė, kad gyvenimas ima tekėti normalia vaga. Bet mirė vyras, paskui – sūnus. Teturi dukrą kineziterapeutę.
Muziejuje – rašiklių kolekcijos paroda
Bernadetos pomėgis – rašiklių kolekcionavimas. Pirmąjį jai padovanojo žentas, grįžęs iš verslo kelionės. Net 1700 skirtingų rašiklių kolekciją, kuri vos sutilpo ant trijų stalų, pristatė Kelmės kraštotyros muziejuje. Parodą lankytojai priėmė šiltai. Ir visi eksponatai rašantys, net ir įsigyti prieš 10 metų. Gavo jų ir iš Seimo narių, ir iš prezidento Valdo Adamkaus.
B.Ščeponavičienei švenčiant 80-metį, dukra Vilma pateikė siurprizą: 20 jos artimiausių draugų jubiliatei dovanojo ant lėkštučių padėtų rašiklių.
B. Ščeponavičienė rinko metalinius ženkliukus, turėjo jų sukaupusi apie 3 tūkstančius. Dabar tebesaugo tik lietuviškus.
Kelmiškės manymu, tokiam pomėgiui įtakos turėjo giminės. Pusbrolis Ferdinandas Gužas, emigravęs į Australiją, kolekcionavo ženkliukus, o jo tėvas Kaune rinko pašto ženklus.
Atokvėpis Floridoje
B. Ščeponavičienė skaudžiai išgyveno vyro netektį. Širdies skausmą jai šiek tiek apmalšino dukros nupirkta turistinė kelionė į Tunisą. Prabėgus penkeriems metams nuo sunkios ligos mirė sūnus. Maždaug tuo laiku paviešėti į JAV pakvietė ją ten gyvenusi draugė. Gavusi vizą 10 metų, Bernadeta išvyko į Floridą ir ten po pusmetį slaugė ligonius. Nemokėdama nė žodžio angliškai, vienui viena, be jokio palydovo, nuskrisdavo į Floridą. Kelmiškė juokavo, jog, jei turi proto, galima susirodyti pirštais. Bernadeta grįždavo pavasarį, o rudenį vėl išskrisdavo į JAV. Ten praleido tris pusmečius. Slaugė ligonius, emigravusius iš Lietuvos karui baigiantis. Vienas 95 metų senukas buvo kilęs iš Vaiguvos (Kelmės r.). Moteris ne tik gražiai sutardavo su slaugomaisiais, bet ir turėdavo laiko poilsiui prie jūros. „Dievas tai man padovanojo už visus nepriteklius, už visas nelaimes“, – įsitikinusi buvo kelmiškė.
Iš didelės Gužų šeimos šiandien gyvas B. Ščeponavičienės brolis Danielius (šiemet atšventė 90-ąjį gimtadienį) ir sesuo Regina (84 metų). Bernadetai išsiruošti į tolimesnes keliones nebeleidžia gerokai suprastėjęs regėjimas.
