Rašytojui, dramaturgui, Nepriklausomybės akto signatarui Kaziui Sajai – 90
Rašytojas, dramaturgas, Nepriklausomybės akto signataras Kazys Saja švenčia 90-mečio jubiliejų. Jis sako, kad yra labai dėkingas vaikystės knygoms, kurios atvėrė „gyvenimą. 1939-aisiais, būdamas penkerių metų, likau našlaitis ir patekau Žemaitijon pas labai neturtingus, beraščius gimines. Negaliu net apsakyti, kokia nyki našlaičio dalia, gal todėl prieglobsčio bandžiau ieškoti knygose. Kaune buvau baigęs vieną skyrių, mokėjau neblogai skaityti, todėl knygas tiesiog ryte rijau. Puikiai prisimenu, kad skaitydavau visai nevaikiškus po ranka pakliūvančius dalykus – palėpėje surastus „Lurdo“ žurnalus, „Kario“ komplektus. Perskaičiau visus Paukštakių pradžios mokyklos knygynėlio Mūsų pasakų tomus. Knygų bandydavau prasimanyti visais įmanomais būdais. Vienas duodavo mokytojai, kitas pasiskolindavau iš kaimyno J. Stombro, tokio kaimo keistuolio, gyvenusio varganoje baudžiavos laikų lūšnoje, kurioje ant didelio stalo visuomet gulėdavo krūvelė knygų. Jis imdavo knygas iš Alsėdžių viešosios bibliotekos, kuria naudotis galėjo tik suaugusieji. Tad aš, vaikas būdamas, lyg irgi naudojausi jos paslaugomis. Ryškiausiai pamenu knygas, kur galėdavau susitapatinti su herojais. Labai jaudino Juozo Paukštelio Našlės vaikas, Edmondo de Amičio Širdis. Kaip svaigus narkotikas mane traukė Karlo Majaus knygos. Iki šiol gyvai prisimenu, kaip ganydamas gyvulius kvatojau skaitydamas Augustino Griciaus feljetonų rinkinį Laiko dvasia. Žmonės žiūrėjo į mane kaip į pamišėlį, o man tie šmaikštūs pasakojimai kėlė didžiulį džiaugsmą. Taip juokdamasis jaučiausi laimingas.“
Anksti neteko mamos, susirgo džiova. Autobiografijoje K. Saja rašė: „Po motinos mirties likau užsidaręs, svetimos rankos nebeprijaukinamas – kaip girioj sugautas laukinis žvėriūkštis.“ Vėliau studijavo Klaipėdos žemės ūkio technikume, paskui – Klaipėdos mokytojų institute, dar vėliau baigė lietuvių filologijos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Studijuodamas Vilniuje, parašė apsakymų knygelę „Klumpės“ 1958 m. Tuo metu sulaukė ir dviejų premjerų. Akademinis dramos teatras pastatė komediją „Silva studentauja“, o Klaipėdoje buvo pastatytos „Septynios ožkenos“. O vėliau buvo gausybė kūrinių ir pastatymų, literatūros vakarų ir susitikimų su skaitytojais. Labai anksti K. Saja tapo rašytojų sąjungos nariu.
Rašytojas nuolatos yra giriamas už gražią kalbą, vaizdingą sakinį. Jam labai skauda širdį dėl lietuvių kalbos. „Aš kasmet girdžiu, kaip prastėja mūsų kalba. Kai žmogus nebepargriūva, nebeparpuola, o krenta kaip lapas nuo medžio… Krito seniau frontuose kulkos pakirsti žmonės, o šiaip žmogus parpuola, pargriūva. Arba sraigės, krokodilai, paukščiai – visi valgo… Nebesninga, nebelyja, o iškrenta sniegas ar lietus… Jau Romualdas Granauskas apie tai rašė. Tų rusicizmų ateina tiek, kad, atrodo, mes dar okupuoti rusų.“
„Pastaruoju metu dovanodamas savo knygas kai kam esu užrašęs: „Eik su tais, kurie ieško, ir šalinkis tų, kurie šaukia radau.“
