Knygos vertas gyvenimas
Raguvoje, Taurynės gatvėje, priešais Stanislavos Baltušnikienės sodybą, stovi kryžius, kuriuo įamžintas pokaryje žuvusio partizano Stanislovo Šidlausko atminimas. Nežinoma, kur dūli jo palaikai, bet manoma, jog vyro gyvenimo siūlas nutrūko Raguvos girioje.
„Tikrojo skausmo nesupras tas, kuris jo neišgyveno. Ypač netekus vieno artimiausio žmogaus – tėvo. Gal vyrui lengviau, bet moteriai, man, neapsakomai sunku. Augindama savo vaikus dažnai grįždavau mintimis prie tėvo. Atrodydavo, jeigu šalia būtų jis, beregint šį ar kitą darbą įveiktų. Kai pačiai artėja laikas išeiti į Amžinybę, nors tėvo kauliukus susirinkčiau ir kartu su savimi juos pasilaidočiau. Bet aš jų niekada nesurasiu. Kitam, to nepatyrusiam, sunku suprasti, kokį skausmą savo širdyje nešioju. Man tai – neužgijusi žaizda“, – „XXI amžiui“ sakė 83-iuosius savo gyvenimo metus skaičiuojanti Stanislava Baltušnikienė. Ji nežino, kur tėvo, žuvusio 1953 metų vasarį, kapas.
Turi kuo pasipuikuoti
Jaukus miestelis Raguva. Tvarkingos gatvės, rūpestingai prižiūrimi kiemai. Išskirtinis Raguvos akcentas – centrinė aikštė su joje nuo XIX amžiaus pabaigos stovinčia ugniagesių globėju laikomo ir nuo ugnies saugančio šv. Florijono skulptūra. Čia ugniagesiai pamini savo profesinę šventę. Vargu, ar kažką panašaus turi kitas Lietuvos miestelis. Teko girdėti vietos bibliotekos, kurios langai žvelgia į aikštę, bibliotekininkės Vidos Gailiušytės žodžius, jog rekonstruojamos aikštės ateitis rūpėjo visai miestelio bendruomenei. Užtat tarp senosios ir dabartinės skirtumas – lyg naktis ir diena.
Raguviai – mieli ir nuoširdūs, Dievo įsakymų besilaikantys žmonės. Jų seniūnijos, kurios buveinė irgi priešais aikštę, vadovas Juozas Skorulskis – ne atsikėlėlis ar neva į tokią vietą konkursą laimėjęs (žinoma, kartais tai daroma), bet vietinis, artimas Bažnyčiai ir šiaip dalykiškas vyras. Taigi jis pasiūlė apsilankyti pas partizanų ryšininkę Stanislavą Baltušnikienę. Bet perspėjo, kažin ar pavyks ją prakalbinti, kadangi moteris nepageidauja būti viešinama. Taip ir atsitiko: raguvė sutiko papasakoti apie save su sąlyga, kad visa tai nebus spausdinama. Tąkart išsiskyrėme kultūringai.
Tėvai – eiliniai kaimo žmonės
Vieną praėjusio rudens dieną, pabuvojus Anykščiuose ir vykstant į Panevėžį, kilo mintis vėl užsukti į Raguvą. Įvažiavus į miestelį, smagiai nuteikė jaukiomis, tarpusavyje derančiomis spalvomis dažyta klebonija. Šį kartą kelionė buvo sėkminga.
Vėl apsilankiau pas S. Baltušnikienę. Stebino ne tik sklandus jos pasakojimas, bet ir puiki atmintis. Moteris vėl dėstė lygiai tą patį, ką girdėjau ankstesnį kartą. Jos tėvas Stanislovas Šidlauskas buvo paprastas darbininkas. Turėdamas arklį, iš Troškūnų į Raguvą atveždavo duonos, kitokių prekių. Dirbo ir miške. Mama buvo kilusi nuo iš Daugėliškio Ignalinos rajone. Į Raguvos kraštą pateko būdama maždaug septynerių metų. Jos brolis, tapęs Lietuvos kariuomenės savanoriu, kovėsi su lenkais ir buvo paimtas į nelaisvę. Lenkams užėmus Daugėliškį, Stanislavos senelė su keturiais vaikais, bijodama okupantų keršto, buvo priversta bėgti iš savo namų.
Motina suimta, tėvas pas partizanus
Stanislava augo Fermos kaime, netoli senojo Vilniaus kelio ir Raguvos. Šidlauskų šeima rėmė partizanus. Padėjo, dalinosi su jais, kuo tik galėjo. Stanislavos tėvo sesuo mokėsi Kaune, ten gaudavo vaistų ir jais aprūpindavo partizanus. Į sodybą jie užsukdavo dažnokai. Gryčioje buvo įrengta slėptuvė.
Iš Juostininkų į Raguvą toks Mačionis pristatydavo pieną. Sykį jis pamatė, kad apsupta Šidlauskų sodyba. Laimė, kad pridavęs pieną ir pliekdamas arklį, sutiko iš miško su rąstais į kelią jau įvažiavusį S. Šidlauską. „Stasiuk, blogai, tavo namai apsupti“, – suriko jis. Stanislavos tėvas nežinojo, kad jo žmona suimta ir išvežta į Troškūnų kalėjimą. Tiesa, matė dvi kareivių pilnas mašinas, bet netikėjo, kad ten – ir jo Monika. Tada iš vežimo jis į griovį išvertė rąstus, ir tiesiai pas partizanus. Šie patarė rinktis: būti su jais arba 25 metus kentėti sovietiniuose lageriuose. Bet vis dar pleveno viltis, kad su užsienio pagalba Lietuvą pavyks išvaduoti.
Paslaptimi lieka žūties vieta
S. Šidlauskas partizanavo pusantrų metų. Neturėjo jis galimybės aplankyti savo namų, kadangi jie būdavo apsupti ar akylai stebimi. Darydavo kratas, ieškodavo to, ko nebuvo palikę. Namiškiams pavyko apsilankyti pas partizanus, pabuvoti jų žeminėje. Paskutinio pasimatymo metu jiems tėvas pasakė, kad trauks į Truskavos miškus. Bet nežinojo, pasiliks ten ilgiau, ar vėliau atgal grįš. Žadėjo apie tai pranešti per ryšininkus. Šeima tikėjo, kad jis – Truskavos miškuose.
S. Šidlauskas žuvo 1953-ųjų vasarį, naktį iš 13-osios į 14-ąją. Manoma, kad čia būta išdavystės. Kur žuvo, vyravo įvairių versijų. Kas apie tai žinojo, arba visiškai tylėjo, arba bijojo pasakyti. Tikėtina, kad žuvo Raguvos girioje.
Beldėsi ir partizanais apsimetę
Sykį į Šidlauskų namus užsuko apsimetėliai. Ėmė daužyti į langą šaukdami: „Mone, įleisk“. Bet beldėsi ne į tą langą kaip tikrieji partizanai. Grasino, kad vis tiek įsilauš.
Netoliese gyveno Stanislavos seneliai. Per aukšto langelį mama ėmė šaukti, kad tėvas gelbėtų nuo banditų. Užsimetęs kailinius, jis atbėgo, bet „svečių“ jau nerado. Kiemas atrodė tuščias. Gal pasislėpė duobėje, kurią išmušė karo metu numesta bomba, ir kur jau augo krūmeliai.
Paleista iš Troškūnų kalėjimo Monika Šidlauskienė turėjo pasirašyti, jog pasirodžius partizanams, praneš „kur reikia“. Taip šį kartą ir pasielgė, teigdama, kad esą buvo užpuolę banditai.
Sodyboje buvo ir poetas Bronius Krivickas
Stanislava dar buvo vaikas, kai į jų sodybą užsuko iš Biržų krašto kilęs ir partizanauti išėjęs poetas Bronius Krivickas. Užėjo su vienu partizanu, pernakvojo, o ryte išėjo savais keliais.
Po daug metų, jau gyvenant Taurynės gatvėje, prie Stanislavos namų stabtelėjo automobilis. Jame sėdėjo labai ligota, pagalvėmis apkaišyta B. Krivicko sesuo. Viešnia šnektelėjo su Stanislavos mama, dėkojo už jos broliui suteiktą pagalbą.
Nenorėdami gyvi pasiduoti, B. Krivickas su vienu partizanu susisprogdino Raguvos miško bunkeryje. Poetas žuvo 1952 m. rugsėjo 21 d., nesulaukęs savo 33-iojo gimtadienio.
Partizanų ryšininkės takeliai
Būdama maždaug aštuonerių metų Stanislava su tėvu išsiruošė į mišką. Į kelionę mama įdėjo maisto. Buvo vasara. Tėvas nutarė, jog nuvažiavus dukra pasaugos arklį, nuo jo baidys sparvas, o pats eis pažiūrėti, ar jau paruošta malkų. Miške jų jau laukė ginkluoti vyrai. Ką turėjo atsivežę, tėvas viską jiems atidavė. Grįžtant atgal, dukra paklausė, kodėl važiuoja be malkų. Tėvas nuramino, kad pasiims kitą kartą. Stanislava nenurimo sakydama: kaip tie vyrai prikirs malkų, jeigu jie su šautuvais? Tėvas patarė tylėti ir apie tai nieko nesakyti mamai. Toks buvo Stanislavos, kaip partizanų ryšininkės, krikštas.
Buvo daug žvalgymo būdų. Būdavo, siunčia pas klasės draugę ir įduoda nunešti vaistų. Ji pranešdavo, kur išsiruošė skrebai, o kur nuvažiavo kareiviai.
Augo Dievulio globoje
S. Baltušnikienė savęs nesureikšmina, nevaizduoja narsuolės. Sako, dariusi tai, kas priklauso mylinčiai savo karštą. Bet iš kur tokia drąsa? „O kodėl mamos brolis ėjo Lietuvos savanoriu?“– klausia ji. Stanislava augo su Dievuliu širdyje, nuo mažens prie bažnyčios. Atlaiduose barstė gėles, nešė angelaičių, bažnytines vėliavas. Ėjo puošti, tvarkyti bažnyčią. Būdama maždaug 14 metų išsiuvinėjo užtiesalus, kurie tebėra joje ant Jėzaus Širdies ir Šv. Antano altorių.
S. Baltušnikienė Raguvoje subūrė krikščionis demokratus, prisidėjo prie partizanų bunkerio atstatymo. Jos rūpesčiu miestelyje atstatytas pavasarininkų kryžius, beveik toks pat, koks stovėjo kadaise. Raguvė tryško tokia energija, kaip iš žemės gelmių besiveržiantis šaltinio vanduo.
Niekino kolūkyje
Šeima ruošėsi, kad ją vieną dieną išveš į tremtį, tačiau tokios lemties Šidlauskai išvengė, bet liko be nieko. Norėdama užsidirbti kokią kapeiką ar į namus parnešti kokį grūdą, paauglė Stanislava ėjo šerti kolūkio kiaulių. Bet kažkam tai nepatiko: kaip čia, argi galima kiaules bandito dukrai patikėti? Leido melžti karvių. Vienos speniai šašuoti, bėga kraujas, melžiama spardosi. Norėdama užsidirbti bateliams, mėnesį nešiojo matininko „lazdą“. Tų metų į darbo stažą neįskaitė.
Prie sodybos buvo sklypelis, apsėtas dobilais. Nupjautus sudėjo į kūgius. Grįžo Stanislava su mama iš kolūkio lauko darbų, prigulė pailsėti. Prikėlė senelės šauksmas: „Jūsų dobilus veža“. Dar iš Stanislavos pasišaipė, ar nepadėsianti jų sukrauti? Kolūkyje uždirbdavo tiek, kad ruošdamasi į bažnyčią turėdavo iš senelės skolintis suknelę.
Stanislava sako, kad dabar žmonės atpratę nuo darbo. Bet kur rasi geresnį gyvenimą? Nesėja ir nepjauna, bet duoną valgo.
Nesijaučia nuskriausta ar pamiršta
S. Baltušnikienė rūsčiu mūsų šaliai metu buvo tarp Parlamento gynėjų. Lietuvos Atgimimą ji sutiko atvira širdimi, o nugyventi metai verti geros knygos.
Ji susirašinėjo su JAV gyvenusiu gydytoju Albinu Šmulkščiu, draugavusiu su poetu B. Krivicku. Parvykęs gyventi į Lietuvą, Panevėžyje jis įsteigė pirmąją privačią medicinos kliniką. Rašytojas, kultūros mecenatas A. Šmulkštys lankėsi Raguvoje.
Virš Panevėžio J. Miltinio dramos teatro stogo suplevėsavus Lietuvos trispalvei, tai stebėjusieji tryško džiaugsmu, bet tuo metu, sužinojus, kad vyrui ligoninėje diagnozuota neišgydoma liga, S. Baltušnikienės skruostais riedėjo ašaros. Prieš 31 metus ji neteko savo žmogaus – gero siuvėjo ir neprasto statybininko.
Judėti namuose S. Baltušnikienei padeda dvi lazdos. Gyvena viena. Užauginti vaikai – dvi dukros ir sūnus. Prieš porą metų S. Baltušnikienė sulaukė sveikinimo iš Seimo, iš Irenos Degutienės. Jai tai buvo kaip stebuklas. „Vadinasi, esu žinoma ir Vilniuje“, – sakė įdomaus likimo moteris.
