Žemųjų Šančių medinukas įrašytas į Kultūros vertybių registrą
Kai Kaune, A. Juozapavičiaus prospekte 2018 m. iškilo nauja vieno prekybos tinklo parduotuvė, beplečiant jos valdas (reikėjo vietos automobilių aikštelei), prekybos tinklas pradėjo išpirkinėti butus iš šalia esančio medinio pastato A. Juozapavičiaus pr. 125 gyventojų. Namas statytas XIX a. antroje pusėje, kai Kaune buvo tiesiamas geležinkelis. Jame buvo apgyvendinti geležinkelio darbuotojai. Gana gerai išlikęs, fasadas puoštas kiaurapjūviais pjaustiniais, langų ir pastogės mediniai apvadai su pjaustinėtais dekoro elementais. Namas yra vienas seniausių Kauno medinės architektūros statinių. Medinukas vos nebuvo nugriautas, kai keturių butų savininkai savo nuosavybę pardavė prekybos tinklui. Namą, galima sakyti, išgelbėjo viena name likusi ir nesutikusi savo buto parduoti gyventoja. Tada namu jau susirūpino ir Žemųjų Šančių bendruomenė. Ieškodama, kaip išsaugoti autentišką medinuką, kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą dėl įtraukimo į Kultūros vertybių registrą.
2023 m. gruodžio 11 d. Kultūros paveldo departamento trečiosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje nutarta suteikti apsaugą Kauno geležinkelio stoties darbuotojų bendrabučio pastatui (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 46734), esančiam A. Juozapavičiaus pr. 125, nustatant vertingąsias savybes, architektūrinį vertingųjų savybių pobūdį, regioninį reikšmingumo lygmenį, apibrėžiant objekto teritorijos ribas. Namas – dalis Kauno geležinkelio stoties istorijos.
Kauno geležinkelio stotis atidaryta 1861 m. balandžio 11 d. Tą dieną pradėtas viešasis eismas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio Kauno–Virbalio šaka, kuris vyko tik kairėje Nemuno pusėje, dabartinėje Fredoje, nes tuomet dar nebuvo geležinkelio tilto per Nemuną. Ši stotis to meto dokumentuose vadinama laikinuoju ambarkaderiu (įlipimo aikštele). Todėl Kauno geležinkelio viešosios veiklos pradžia laikytini 1862 m., kai buvo atidarytas eismas Kauno geležinkelio tiltu. Kauno geležinkelio stotį projektavo prancūzai, projektą 1860 m. patvirtino Rusijos Susisiekimo kelių ir viešųjų pastatų vyriausioji valdyba. Manoma, kad stoties statybai vadovavo vokiečių inžinierius von der Niessen‘as. Geležinkelio pastatų architektūros srityje taip pat specializavosi civilinis inžinierius Mykolas Visockis, 1862–1872 m. dirbęs Kaune.
Iki 1862 m. Kaune buvo pastatyta didelė dviejų aukštų mūrinė geležinkelio keleivių stotis, kuri pagal tuometinius reikalavimus turėjo pirmos, antros ir trečios klasės keleivių sales, stoties administracijos ir gydytojo kabinetus bei butus geležinkelio darbuotojams, taip pat buvo įrengtas garvežių depas. Nuo XIX a. pab. Kauno stotis jungta su Kauno tvirtove, todėl stotyje buvo ir tik kariuomenei skirtos teritorijos, dengtos platformos intendantų bei artilerijos kroviniams, sandėliai, specialios vietos žirgams girdyti ir pririšti, ir t.t. Visą Kauno stoties organizaciją atspindi 1915 m. plane, be jau minėtų ir kitų karinių objektų, pažymėti 35 statiniai, tarp kurių: keleivių rūmai, keleivių bei prekių platformos, prekių pakhauzai, garvežių depas, sandėliai, vandens bokštas, vagonų dirbtuvės, medicinos kabinetas bei gyvenamieji namai, kurie taip pat buvo svarbi geležinkelių infrastruktūros dalis. Dėl savo specifinės paskirties jie statomose teritorijose suformuodavo savotišką urbanistinę erdvę, kuri išsiskirdavo iš aplinkos netradicine architektūra, puošyba ir tūriu. XIX a. pab.
Kauno stoties geležinkelio darbininkai gyveno dviejuose mediniuose malksnomis dengtuose namuose. Aukštesniems stoties tarnautojams Kaune buvo pastatyti dar 27 namai, iš jų 6 buvo mūriniai, dengti skarda, likusieji mediniai, dengti malksnomis. Juose veikė 118 krosnių. Gyvenamųjų pastatų statyboje buvo naudojami tipiniai projektai, kurie pritaikomi prie kiekvienos stoties poreikių. Aukštesnes pareigas užimantys pareigūnai būdavo apgyvendinami nedideliuose, kompaktiškuose, vienai ar keletui šeimų skirtuose namuose. Dideliuose, skirtuose gyventi daugiau nei penkioms šeimoms namuose, vadinamosiose kazarmėse (bendrabučiuose), būdavo darbininkų butai. Atokiau nuo stoties branduolio pastatytame bendrabutyje A. Juozapavičiaus pr. 125 greičiausiai gyveno depo darbininkai. Iki šių dienų geležinkelininkų namų yra išlikę A. Juozapavičiaus, M. K. Čiurlionio ir Tunelio gatvėse, tačiau dalis jų yra apleisti, blogos būklės arba netinkamai renovuoti, praradę nemažai autentiškų elementų, pakeitę savo pirminį vaizdą.
