Duris atveria antram gyvenimui prikeltas Aukštaitijos perlas – Burbiškio dvaras

Trečiadienį, kovo 4 dieną, Anykščių rajone esantis Burbiškio dvaras oficialiai atveria duris. Dvaras ir greta įsikūręs kaimas su penkiais rūkstančiais kaminais buvo minimi jau XVII amžiuje, tačiau jis atkurtas pagal XIX amžiaus laikus, kuomet čia šeimininkavo Veclovavičiai.

Burbiškio gyvenvietė yra vos už septynių kilometrų nuo Anykščių. Kaimo pakraštyje įsikūręs dvaras šiuo metu yra tiksliai atkurtas ir restauruotas pagal 1853 metų duomenis: planus, brėžinius, aprašymus, nuotraukas.

Dvaro atkūrimui panaudotos ir ES fondų lėšos. Kovo 4 dieną planuojamas oficialus dvaro atidarymas, kuriame susirinks didelis būrys kultūros, meno, verslo ir pramogų pasaulio atstovų.

Iki smulkmenų atkurta prabanga

Dvaras iš išorės atrodo tarsi iš naujo gimęs. O kaip viduje?

Pasitinka šalia esančiame oficinos pastate gyvenanti Rūta Peterzikaitė. „Esu dvaro valdytoja ir valytoja“, – prisistato gyvybinga moteris, paaukojusi daugybę jėgų, organizuojant pastatų renovacijos ir restauravimo darbus.

Tikrasis dvaro valdytojas yra UAB „Altora“. Visi dvaro atkūrimo ir restauravimo darbai kainavo beveik 2,75 milijono eurų (apie 9 milijonus litų). ES fondai finansavo 65 procentus šio projekto vertės.

Sunku būtų suskaičiuoti, kiek entuziazmo kupini savininkai investavo į įvairias interjero detales, kurie nebuvo finansuojami iš ES lėšų.

„Dabar galvoje sukasi vien techniniai terminai: trifaziai ir rozetės, fasadai ir interjeras. Laukiu, kada visos šios bėdos pasibaigs. Visa širdimi norisi kuo greičiau parodyti visuomenei, ką atkūrėme“, – sako valdytoja.

Šeimininkė aprodo dvaro vidų. Pirmiausia – cigarų kambarys. Ir drauge biblioteka. Sukaupta daug literatūros apie daugybę Lietuvos dvarų.

Tai labai vyriškas kambarys, kurio sienos papuoštos medžioklės trofėjais. Ši patalpa ypatinga ir savo originaliu parketu. Čia jis surinktas iš autentiškų likusių sveikų detalių. Kitur jis – buvusiojo kopija.

Vyro ir žmonos dvaro pusės

Dvarininkai mėgo gyventi plačiai ir dažnai nepriklausomai nuo savo antrosios pusės. Taip susiklostė, kad moteriškojoje dvaro pusėje įkurta kavinė, o vyriškoje liko Cigarų kambarys.

Kambarys su erdviu valgomojo stalu – tarsi bendras. Čia viskas persmelkta kinų kultūros. Tokius kambarius turėjo įsirengęs ne vienas pasiturintis dvarininkas.

R.Peterzikaitė pabrėžia, kad visi paveikslai, kiekvienas baldas, žvakidė ar šviestuvas – ne šiaip gražių daiktų kratinys.

Paveikslais rūpintis buvo paskirtas vienas tai išmanantis žmogus. Visa kita – arba originalas, arba tiksli anų laikų kopija: „Tik jei neradome visiško atitikmens, ieškojome labai panašių aksesuarų.“

Žengiame toliau – erdvi salė su išrikiuotomis kėdėmis. Čia ką tik praūžė rimta konferencija.

Šios erdvės sienos išpuoštos visų pasaulio kontinentų vaizdais. Tai ne šiaip fototapetai. Juos pavyko užsakyti iš kelis šimtmečius veikiančios apmušalų gamyklos – lygiai tokius pat, kaip ir XIX amžiaus viduryje.

Dvaras gyvas, jei čia lankosi žmonės

Yra kambarys, kuriame išsaugota ir vėlesnė dvaro istorija. Dar prieš keletą metų čia veikė mokykla.

Dabartiniai dešimtokai čia lankė pradines klases.

Tiesa, direktorius į vieną pastato pusę vaikų visai neleido, o sporto salėje buvo draudžiama bėgioti – pastatas griuvo akyse. Mokykla čia veikė nuo pokario laikų.

„Išsaugojome keletą senų suolų, juodą lentą, žemėlapių. Dabar kaime neliko nei mokyklos, nei darželio. Labai norėčiau, kad čia vyktų kokie nors užsiėmimai vietos vaikams. Galbūt – ikimokyklinukų grupė“, – sako dvaro valdytoja.

Moteris savo žodžius ne iš piršto laužia. Jos nuomone, dvaras bus gyvas tik tuomet, kai jį savo gimtinės dalimi laikys visa kaimo bendruomenė ar net Anykščių krašto žmonės: „Jei tik dvare nevyks konferencija ar šventė, visi laukiami.“

Gurmaniškos detalės

R.Peterzikaitė kasdien sulaukia svečių ir kiekvienam kruopščiai aprodo dvaro sales, leidžia susipažinti su smulkmenomis, kurias pastebėtume tik iš kelinto karto.

Pavyzdžiui – atkurti autentiški lubų ir sienų tapybos darbai, originalios rudojo uosio durys, išlikę vertingi dekoruoti priesieniniai židiniai.

Pastarieji yra ypatinga interjero puošmena. Analogiškas galima pamatyti tik vienoje Lietuvos vietoje – Prezidentūroje.

Sienose ir lubose galima rasti paliktų originalių vietų. Pagal jas galima spręsti, kaip kruopščiai darbavosi restauratoriai.

O kas čia per skulptūros dvaro sode? Meškinai? Flamingai? Tai kičas tik iš pirmo žvilgsnio. Pasirodo, neseniai čia lankėsi vienas dvarininkų Venclovavičių palikuonių. Jis gyvena Lenkijoje ir yra skulptorius. Nusprendė padovanoti savo darbų dvarui – palikti savo pėdsaką protėvių žemėje.

Kai kurie burbiškiečiai iki šiol prisimena Liudviką Venclovavičienę. Pasakoja, kad ji buvusi jautri ir draugiška šeimininkė.

R.Peterzikaitei širdį turėtų glostyti vietinių žmonių komplimentai, jog ji gali būti geraširdės dvaro savininkės reinkarnacija.

Rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio apysakoje „Vėžys“ išsamiai aprašyta kilmingos Put Putarleckių giminės ir Putriškių dvaro istorija. Apysakos veiksmo vieta ir herojai atitinka Burbiškio dvarą ir jo valdytojus Venclovavičius.

Faktai ir skaičiai

*1690 m. Vilniaus vaivadijos  dūmų (kiemų)  sąraše pažymima, jog Ukmergės apskrityje esantį Burbiškį su 5 valstiečių dūmais arba kiemais valdo Pinsko iždininkas Trojanas Nepokojčickis.

*1752 m. Burbiškio dvaro istorijoje atsiranda Venclovavičių pavardė: LDK kariuomenės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius žymiam architektui Povilui Gižickiui užsako nedidelio dvaro projektą.

*XVIII a. pabaigoje Burbiškio dvare prasideda didikų Venclovavičių valdymo epocha, trukusi apie pusantro šimtmečio ir palikusi ryškiausią pėdsaką dvaro istorijoje.

*Žmonės kalba, kad Liudvikos ir jos posūnio Otono santykiai nebuvo geri. Mirus tėvui, Otonas išvyko į Paryžių, 1931 m. pasirašė įgaliojimą Liudvikai Venclovavičienei tvarkyti visus turtinius reikalus, o pats į Burbiškį nebegrįžo.

*1932 m. Liudvika Venclovavičienė dvarą su 82 ha žemės, likusiais po agrarinės reformos, pardavė iš JAV sugrįžusiam ūkininkui Petrui Kriaučioniui.