Istorikė ir jos knygos
Tarp kandidatų 2021 metų Nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti buvo ir panevėžietė Joana Viga Čiplytė – rašytoja, publicistė, poetė, istorikė, muziejininkė, kraštotyrininkė, kuriai vasario 17-ąją sukako 75 metai, 28 knygų, iš jų 3 poezijos, autorė. Jei būtų įvertinę šia premija, ji būtų tapusi pirmąja šios premijos laureate iš Aukštaitijos sostinės.
Kur valso nesušoksi
Nepavyko taip, kaip tikėjosi. Bet panevėžietė kūrėja dėl to neaimanavo ir nereiškė kažkam pretenzijų, jog ją aplenkė sėkmė. Tačiau galėjai suprasti, kad širdyje jaučia tuštumą. Nerasi tokio žmogaus, kuris nesitikėtų kažko geresnio, didesnio, jei tai yra jo uždirbta ar pelnyta. Nors panevėžietė sakė, kad laimė – ne pinigų gausumas. Tačiau ir be jų neišsiversi.
Daugiaaukščiame name ji turi vieno kambario butelį su mažyte virtuvėle. Jį gavo iš miesto butų fondo jau gerokai kažkieno nugyventą. Vietos tiek mažai, kad nebūtų, kur pastatyti spintos drabužiams. Yra rašomasis stalas su dukros nupirktu nedideliu kompiuteriu, kiti kasdienei buičiai būtini dalykai. Kambario aplinką skaidrina paveikslai ant sienų. Vieną jų asmeniškai dovanojo dailininkė Domicelė Tarabildienė. Čia yra ir svainio dailininko Pranciškaus Gerliko (jau miręs) tapytas J. V. Čiplytės portretas jos 40-mečiui. Itin vertingas Kristaus paveikslas, tėvų iš Piktagalio kaimo atsivežtas į Panevėžį. Senovinis sieninis laikrodis – irgi jų palikimas. Trys lentynos pilnos knygų.
Svajojo būti psichologe – tapo istorike
Mama dukrai daugybę kartų yra sakiusi: „Vaikeli, siek mokslo, mokytai bus lengviau gyventi“. Baigusi vidurinę mokyklą Joana Viga norėjo studijuoti menotyrą. Tokiam pasirinkimui įtakos turėjo jos vyresnioji sesuo Danutė, šios specialybės studijas bebaigianti Vilniaus dailės institute, o Joana Viga jau buvo baigusi Panevėžio dailės mokyklą. Direktorius Jočys patarė: „Aš tau padėsiu įstoti, parašysiu gerą charakteristiką. Pati moki rašyti, ir šiaip esi daug kam gabi“. Nuvykusi į Vilnių ir padavusi dokumentus išgirdo: „Ką tu, panelyte, neįstosi, į menotyrą tik penkis priims“. Patarė eiti į dailės fakultetą. Išlaikė egzaminus, bet tapti mokytoja netraukė.
Stojamieji egzaminai į dailės institutą vyko liepos pabaigoje, o rugpjūtį –į universitetą. Čia Joana Viga tikėjosi įgyvendinti kitą svajonę – studijuoti psichologiją. Išlaikė egzaminus, bet įstoti pritrūko… pusės balo. Dar buvo vietos istorijos fakultete, beliko išlaikyti anglų kalbos egzaminą. Taigi ten ir įstojo.
Diplominis darbas – apie švietimo įstaigos 20-metį
Būsimoji istorikė diplominiam darbui pasirinko aprašyti buvusią Panevėžio mergaičių gimnaziją, vėliau tapusią antrąja vidurine mokykla. Nusprendė parodyti, kokia ji buvo nuo 1944 iki 1964 metų. Tokio darbo dar niekas nerizikavo imtis. Duomenis rinkosi archyve. Dirbti irgi niekas nepadėjo. Rašydama diplominį darbą tarsi įgijo sparnus kūrybai. Ginant jį, paklausta, kodėl apėmė tokį trumpą mokyklos gyvavimo laikotarpį, leptelėjo, kad ilgesniam neradusi dokumentų.
O Panevėžio archyve prisiminė ją kaip itin kruopščią asmenybę, todėl pakvietė dirbti. Nusiminė sužinojusi, jog algos gaus tik 65 rublius. Archyvo direktorius, supratęs diplomuotą istorikę, paskambino į miesto muziejų ir sutarė dėl darbo jai. Čia kaip mokslinė darbuotoja dirbo tik keletą mėnesių. Bet netrukus atsilaisvino miesto parodų rūmų vadovo vieta ir ją pasiūlė Joanai Vigai, turinčiai istorikės išsilavinimą ir baigusiai dailės mokyklą.
Nepastebimai prabėgo 12 metų
Tuo metu kaip tik J. V. Čiplytės sesuo Danutė buvo baigusi menotyros studijas ir pradėjusi dirbti Vilniaus dailės muziejaus grafikos skyriuje. Tą patį Panevėžyje turėjo daryti ir Joana Viga. Tarp seserų užsimezgė gyvas kūrybinis bendradarbiavimas. Danutė dar patarė: „Tu organizuoji parodas, tai jas ir aprašyk“. Tai buvo jos pirmieji rašymo bandymai. Uždarytoje Švč. Trejybės bažnyčioje įkurdinti parodų rūmai tada veikė tik apie porą metų.
Dirbo praktiškai viena, kitos penkios pagyvenusios moterys atsakė už tvarką ir švarą rūmuose. Buvo kaip į dvivagį plūgą įkinkytas arklys. Rengė lietuvių ir užsienio dailės, fotografijos, istorijos parodas, ruošė susitikimus su menininkais, spaudoje publikavo straipsnius apie dailininkų darbų parodas. Buvo sunku, bet toks darbas patiko. Nepastebimai prabėgo 12 metų. Bažnyčios pastatą grąžinus tikintiesiems, neteko darbo ir turėjo grįžti į kraštotyros muziejų. Keitėsi jo vadovai, net du kartus dalyvavo konkurse į šią vietą. Bet atsitikdavo taip, kad paskutinę jo dieną vis atsirasdavo pretendentas vyras ir kažkodėl laimėdavo jis.
Nepabijojo įžengti į gūdžius saugumo rūmus
Dirbdama muziejuje J. V. Čiplytė subrandino mintį parašyti apie savo dėdę – Sibiro kankinį kunigą Kazimierą Čiplį-Vijūną. Anksčiau šiek tiek žinojo, kad turėjo tokį artimą giminaitį ir kad jis buvo dvasininkas. Bet liko paslaptis, kuriose parapijose jis dirbo, ką parašė. Laisvėjant sovietiniam režimui, literatūrinėje spaudoje jau buvo žinoma ir apie jį, kaip literatą. Rašytojų sąjunga pripažino jį buvus dramaturgu.
Net dabar panevėžietė stebisi, kaip tuomet jai pavyko prasiskverbti į saugumo rūmus Vilniuje. Pradžioje paskambino telefonu ir prisistačiusi muziejininke išdėstė, ką norėtų ten sužinoti. Baugu buvo net įžengti į tokius rūmus, kuriuose liejosi nekaltųjų kraujas. Moteris stengėsi vaizduoti itin drąsią. Ją pasitiko kažkoks karininkas be antpečių. Įvedė į kambarėlį, kur abiejose stalo pusėse stovėjo po kėdę. Ant jo – aplankas, kuriame įdėta ne vieno kaltinamojo byla. Padavė lapelį apie dėdę kunigą. Susipažįstant su jo turiniu jautė įtemptas sargybinio akis. Sužinojo tik, kaip ir kokiomis aplinkybėmis buvo suimtas dėdė, bet nieko nerado apie jo kūrybą.
Tokios viešnios apsilankymas saugumo rūmuose tuo metu turbūt buvo pirmasis ir paskutinis.
Medžiagą apie dėdę rinko 9 metus
Reikiamų duomenų apie kun. K. Čiplį-Vijūną, kurio 125-osios gimimo metinės bus kovo 8-ąją, dukterėčia ėmė ieškoti Vilniaus bibliotekose, archyvuose. Panevėžietė bibliotekininkė Albina Saladūnaitė prasitarė, kad kun. K. Čiplio-Vijūno kūrybos knygelę turi išsaugojęs kun. Rimantas Gudelis. Atrado ir daugiau tokių. Bet knygelės buvo mažo formato, telpančios ant delno. Darėsi jų kopijas, tačiau tais laikais nebuvo tam skirtos geros technikos: tekstai greitai išblukdavo. Joana Viga susitiko su dramaturgo seserimi Maryte, savo teta, gyvenusia Zarasuose. Ji pasakojo, kokiose parapijose brolis tarnavo. Medžiagai apie dėdę rinkti panevėžietė atidavė devynerius savo gyvenimo metus. Gaila, kad knygos pasirodymo nesulaukė teta Marytė. Tas darbas J. V. Čiplytei buvo ypač mielas.
Apsiverkė vyskupijoje
Knygą „Vaidinimai tik sodžiui: biografija, dokumentai, laiškai, pjesės“ išleido 1000 egzempliorių tiražu. Panorusi jas atsiimti iš spaustuvės, išgirdo, kad papildomai būtina sumokėti 600 rublių, nes jų neatiduosią. Atėjusi į Panevėžio vyskupiją pravirko apie tai pasakodama vyskupui Juozui Preikšui ir monsinjorui Jonui Juodeliui. Monsinjoras atidarė seifą, atskaičiavo reikiamą sumą pinigų sakydamas, kad skolą grąžinsianti knygomis. O banknotai buvo po 5 ir 10 rublių, surinkti iš tikinčiųjų.
Norėdama kuo greičiau atsiskaityti už knygų spausdinimą, smagi žengė Kranto gatve. Gal gumele per silpnai buvo surišti rubliai, jog išsprūdę iš rankos pabiro ant gatvės. Gerai, kad tada nieko aplinkui nesimatė. Tuo metu juto begalinį gerumą tų, kurie pinigus davė ir ja patikėjo.
Prabėgus nemažai metų po knygos atsiradimo, retas kas ją sugebėjo išsaugoti. Buvo prastai įrišta, atvertus lapą, šis nuo kitų atsiskiria.
Praėjusį rudenį J. V. Čiplytei paskambino viena režisierė iš Žemaitijos ir sakė, jog nori su Trečiojo amžiaus universiteto klausytojais statyti spektaklį pagal kun. K. Čiplio-Vijūno kūrybą, bet nebeturinti tos knygos. Panevėžietė vos ne paskutinę savo knygą jai išsiuntė.
Net neprisimindavo Piktagalio kaimo
J. V. Čiplytės gimtasis Piktagalio kaimas yra netoli Anciškio dabartiniame Kėdainių rajone. Tėvai, dirbę žemę, kraustėsi į Panevėžį, kai jai buvo trys mėnesiai. Dėl kokios priežasties, tiksliai nežinoma. Rašytojos tėvas Mykolas buvo gimęs 1894 metais, jo brolis Kazimieras – 1897-aisiais, o sesuo Marytė – dar 10 metų vėliau. Motina, kilusi iš plačios Kisielių giminės, pirmąjį sūnų gimdė būdama 18 metų. Jos vyrui tada buvo 34 metai. Tačiau J. V. Čiplytės tėvai, gyvendami Panevėžyje, niekada nepasakodavo ir netgi neužsimindavo apie jos gimtąjį Piktagalio kaimą.
1978 metais tėvas ir ji sėdo į brolio dvynio Jono vairuojamą automobilį. Nuvykus į Anciškio kapines, M. Čiplys nurodė vietą, kur palaidoti jo tėvai – jo vaikų seneliai. Dabar prie jų kapavietės pastatytas paminklas.
O apie 1963 metus Joana Viga su mama Uršule pirmą sykį lankėsi Anciškyje, kurio kapinėse buvo laidojamas iš Sibiro grįžęs mamos sesers vyras. Kodėl ji tada dukrai nepasakė, jog už kelių žingsnių yra jos senelių kapavietė, iki šiol neišsiaiškinta. Gal ir mama to nežinojo? Kai ji 1937 metais ištekėjo, uošviai jau buvo mirę.
Beje, Piktagalio kaimas išaugino keturias Čiplių kartas. Tą vietą žymi iš Joanos Vigos tėvų paveldėtas, bet neparduodamas 4 hektarų žemės plotas.
Nepamiršo Ramygalos gatvės gyventojų gerumo
Uršulė ir Mykolas Čipliai su keturiais vaikais į Panevėžį atsikėlė prie savęs neturėdami nei pinigų, nei užgyvento turto. Laikiną prieglobstį šeimai suteikė geri žmonės. Kai Čipliai pasistatė savo namą, jame šilumą rasdavo grįžusieji iš Sibiro, sugebėdavo kai ką ir priregistruoti. Rašytoja prisiminė, jog jos vaikystė buvusi skurdi. Sušilus orams, bėgiodavo basomis. Mama mirė po sunkios ligos, eidama 61-uosius metus. Šeima neturėjo pinigų nupirkti gėlių ir vainiko prie jos karsto. Čia paramą suteikė Čiplių kaimynai ir pažįstami.
Ramygalos gatvėje gyvenusių žmonių atminimą J. V. Čiplytė įamžino aprašydama juos dviejose knygose. Ji sumanė, kad būtina šių gerųjų žmonių atminimą pagerbti ir kryžiumi. Viena panevėžietė kūrėjai pasakojo, jog kadaise jis stovėjo prie Ramygalos gatvės. Atkurti tai pasitaikė puiki galimybė: Panevėžys ruošėsi paminėti 500 metų sukaktį. Medienos skyrė Ramygalos miškų ūkis, iš jos padaryti kryžių apsiėmė žinomas medžio drožėjas Antanas Klovas, o pašventinti jį prašyta kun. Prano Sabaliausko. Pamatę susirinkusiųjų minią, stabtelėjo pro šalį važiavę vyskupai Jonas Kauneckas ir Juozas Preikšas. Didingą medžio dirbinį ir jie pašventino. Iki šiol neaišku, ar specialiai vyskupai taip darė.
17 metų išstovėjęs kryžius buvo atnaujintas to paties tautodailininko A. Klovo, o jo pagrindas pakylėtas virš žemės. Toks išstovės 100 metų. Dirbinio restauravimui J. V. Čiplytė rinko lėšas iš Ramygalos gatvės gyventojų. Ši vieta panevėžiečiams tapo šventa.
Širdies liepimu
Kilnaus tikslo, kas dar nežinoma ir kas dar neaprašyta, įgyvendinimo ėmėsi J. V. Čiplytė. Tai atsispindi jos knygose. Apie karaimus ir sentikius tikrai niekas nerašė. Dirbdama mokykloje, Joana Viga negalėjo papasakoti, kas per žmonės tie karaimai. Ji pirmoji prabilo apie karo pradžioje Panevėžyje nužudytus gydytojus, parašė monografijas apie Lietuvos diplomatus Edvardą Turauską ir dr. Vladą Natkevičių. Pirmasis buvo kilęs iš Žemaitijos, antrasis – iš Suvalkijos. Apie E. Turauską du mėnesius žinias rinko JAV, Kalifornijos archyve. Jo gyvenimui skirtą knygą pristatė Berne (Šveicarija). Surado namą, kur diplomatas gyveno.
O monografiją apie aukštaitį diplomatą Joną Aukštuolį pristatė Švedijoje.
Visos panevėžietės knygos parašytos ne žvilgsnį nukreipus į dangų ar sėdint prie ežero ir stebint jo banguojantį paviršių. Jose – po kruopelytę surinkti faktai ir negalimi nukrypimai ar netikslumai. Rašo knygas jomis ne norėdama įsiamžinti, o apie vertas asmenybes papasakoti. Ji yra vienintelė tokia Panevėžyje, nieko neužgyvenusi. Rašo, kad žinotų kiti, kaip istorikės širdis liepia.
Iš kur ima lėšų knygoms leisti ar kaip gauna jų kelionėms, tai – atskiro rašinio tema. Medžiagą joms kaupia lankydamasi Lietuvos muziejuose, archyvuose. Tikriausiai ne visur sutinka besišypsančiais veidais, reikia sugebėti tokiems įsiteikti.
Panevėžietė kažkuo panaši į mūsų literatūros klasikę Žemaitę. Ši irgi aprašė tai, kas dar nebuvo žinoma. Pirmųjų knygų tekstus J. V. Čiplytė rašė ranka užmiršdama, kad atėjo laikas pavalgyti ar atsigerti. Stresas ar nuovargis pradingdavo, juodai katytei kojytėmis palietus kompiuterį.
Trijų poezijos knygų autorė
Apsilankę pas istorikę ir išgirdę apie jos parašytų ir išleistų knygų kiekį, kartais nepatikėdavo. Tik pamačius tą pačią pavardę ant jų viršelių, abejonės pradingdavo. Pirmuosius eilėraščius parašė ištekėjusi, kupina pakylėjimo. Bet šeimos gyvenimas nenusisekė. Viena išaugino dukrą Urtę Liną, kuri įgijo du aukštojo išsilavinimo diplomus, yra sociologijos mokslų daktarė ir turi atsakingas pareigas Vilniaus universitete. Mamai dukra – artimiausias žmogus.
J. V. Čiplytė yra išleidusi tris poezijos knygas. Pirmoji – „Atojauta“, iliustruota fotomenininko brolio Petro Čiplio (kompiuterinė grafika), pasirodė 2009 metais. Antroji – „Atjauta“, iliustruota dukros Urtės Linos (fotografijos iš ciklo „Skupkalnis“), išleista 2013 metais, o trečioji, poezijos ir miniatiūrų knyga „Nuojauta“, iliustruota autorės fotografijomis iš ciklo „Panevėžio miesto Laisvės aikštė“, dienos šviesą išvydo 2021 metais.
Rašytoja ir poetė nenuobodžiauja, nors siaučiant koronaviruso pandemijai gyvenimas sulėtėjo. Užtat turi laiko skirti savo sveikatai. Eina į miesto parką pasportuoti. Mėgsta išsiperti garinėje pirtyje. Uždarius tokią Panevėžyje, ne prastesnę rado priemiestyje. Važiuoti autobusu tenka su persėdimu.
Šio rašinio autorius kilęs iš Čiplių kaimo Panevėžio rajone. Jo mama, kurios mergautinė pavardė buvo Kisielytė – Mykolo, Kazimiero ir Marytės Čiplių pusseserė. Taigi Joana Viga Čiplytė žurnalistui – jau antros eilės pusseserė.
