Kazys Nasvytis – „daktaras Barzda“. Įkalinta gyvenimo tiesa

Noriu šiek tiek papasakoti apie didžią asmenybę, nusipelniusią Marcinkonių krašto žmonėms. Kovo 1-ąją sukako 125 metai, kai gimė Kazimieras Nasvytis – iškilių Lietuvos asmenybių – ilgametės valstybinio radijo diktorės, aktorės Undinės Nasvytytės bei architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių – tėvas, Žemaitijos bajorų palikuonis, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės gydytojas, turėjęs pulkininko laipsnį, bei politinis kalinys. Jis buvo aukščiausios ,,prabos“ Lietuvos šviesuomenės ir inteligentijos atstovas. Marcinkoniškiams jis žinomas kaip ,,daktaras Barzda“, šioje Dzūkijos žemėje palikęs ryškų pėdsaką. Kazimiero Nasvyčio vardu pavadinta viena iš Marcinkonių kaimo gatvių, namą, kuriame buvo ligoninė ir jis dirbo, puošia paminklinė lenta.

Tai kas gi buvo tas ,,daktaras Barzda“? Prieš kokius 20 metų savo tėvo bei visos šeimos nelengvą gyvenimo istoriją papasakojo šviesaus atminimo dukra Undinė. Ji, pažadėjusi tėvui įrodyti ir įtvirtinti šeimos bajorišką kilmę, nuo 2000 iki 2008 metų vadovavo Lietuvos bajorų karališkai sąjungai.

Nasvyčių giminės genealoginis medis giliai įleidęs šaknis į Lietuvos praeitį. Legitimacinėse bajorų knygose Kazimiero Nasvyčio protėvių kilmė pažymėta jau 1672 metais… Gimęs Tauragės apskrities Margiškių kaime, jis buvo jauniausias iš šešių brolių ir dviejų seserų. Kai būsimajam gydytojui buvo devyneri, mirė tėvas. Motina, Žemaitijos bajoraitė Kiltinavičiūtė, tų laikų šviesuolė, siekė, kad visi jos vaikai įgytų aukštąjį išsilavinimą ir gerą profesiją. Kazimieras ir dar du jo broliai – Motiejus ir Steponas – baigė medicinos mokslus, kiti taip pat turėjo aukštojo mokslo diplomus. Ūkininkauti 320 ha ūkyje pasiliko vyriausiasis iš Nasvyčių. K. Nasvytis mokėsi Palangoje, Jaltoje, vėliau Kijevo universitete studijavo mediciną. Rusijoje prasidėjus revoliucijai, studijas pratęsė Berlyne, Humboldtų universitete. Studijų metais išmoko vokiečių, prancūzų, čekų ir lenkų kalbas. Po studijų pradėjo dirbti Lietuvos kariuomenės gydytoju, ten gavo pulkininko laipsnį. Kariuomenės gydytojas, o vėliau ir su šeima – žmona ir trimis vaikais – buvo nuolat siuntinėjamas dirbti į vis kitas vietas. 1939 metais rusams iš lenkų atėmus Vilnių, su Lietuvos kariuomenės rinktine K. Nasvytis įžygiavo į Vilnių. Kitas gyvenimo etapas – neilgai trukęs divizijos gydytojo darbas Vilniuje, šaulių korpuse, nes 1941 metų birželį Kazimieras Nasvytis Pabradės poligone jau buvo areštuotas. Už nebijojimą reikšti savo argumentuotą nuomonę apie tvarką sovietų armijoje jis gavo 10 metų lagerio. Kurį laiką jis buvo kalintas KGB rūmuose Vilniuje, vėliau po tardymų išvežtas į Rusiją, Gorkio ir Burepolonsko lagerius. Skausmingi vaikams buvo tėvo prisiminimai, kad, pasižiūrėjus į karves, tekdavo net ir samanas valgyti. Dėl tokio ,,gyvenimo“, kaip pats vėliau pasakojo vaikams, vienu metu tesvėrė 45 kilogramus. Tačiau gerai išmanydamas mediciną, net sovietiniame pragaro katile gydytojas vis dėlto išliko gyvas… Siaučiant epidemijai gydydamas kalėjimų prižiūrėtojų šeimas, jis galėjo niekam nežinant paimti vaistų ir padėti kaliniams. Visais galimais būdais apgaudinėdamas lagerių valdžią, jis gelbėjo lietuvius, rizikuodamas savo gyvybe. Visa tai darė vildamasis, kad galbūt kas nors padės ir jo nežinia kur esantiems artimiesiems. 1944 metais Kazimieras Nasvytis buvo pakartotinai nuteistas ir ištremtas į Šiaurę, kalėjo Vorkutos, Salechardo, Nadymo, Intos lageriuose.

Gydytojas K. Nasvytis į Lietuvą sugrįžo 1954 metų gegužę – po trylikos nesimatymo su šeima metų. O visiškai reabilituotas buvo 1960-aisiais, Maskvos karinės apygardos karo tribunolui peržiūrėjus jo bylą ir neradus nusikaltimo sudėties. Tačiau K. Nasvytis, grįžęs į Lietuvą, turėjo teisę apsigyventi ne arčiau kaip už 100 kilometrų nuo sostinės, todėl pasirinko Druskininkus. Ten išbuvo neilgai, nes ramybę surado netyčia užklydęs į šilų kaimą Marcinkonis. Čia jis pradėjo dirbti ligoninės gydytoju. Gyvenimas šiame kaime Lietuvos kariuomenės gydytojui, pulkininkui K. Nasvyčiui buvo bene pats brandžiausias jo gyvenimo etapas. Čia gimė ,,daktaras Barzda“ – taip dzūkai „pakrikštijo“ K. Nasvytį. Daktarui patiko Marcinkonių apylinkių gamta ir dzūkų paprastumas. Jis dirbo tuometinėje dešimties lovų ligoninėje. Čia jis gydydavo nesunkius ligonius, priimdavo gimdymus, o žmona Elena Nasvytienė būdavo prie kūdikių.

Marcinkoniškiai prisimena, kad vakarais Nasvyčiai eidavo prie tvenkinio, kuris buvo įrengtas paties gydytojo rūpesčiu, kad kaimiečiai turėtų kur maudytis. Marcinkonyse ,,daktaras Barzda“ atlikdavo bandymus su pušų šakomis, mokslinius eksperimentus su baltosiomis pelėmis – užkrėsdavo jas vėžio ląstelėmis ir stebėdavo, kaip vystosi liga. Dažnai sėkmingai pagydydavo užkrėstą organizmą. Gydytojas žinojo gausybę receptų, kuriuos iki šiol mini senosios kartos kaimo žmonės.

Kazimieras Nasvytis išsirūpino, kad Marcinkonių geležinkelio stotelėje sustotų greitieji traukiniai. Dėl to reikalo jam teko važiuoti į Maskvą, į geležinkelių valdybą.

Marcinkonyse keletą kadencijų gydytojas buvo renkamas apylinkės deputatu, jam buvo suteiktas garbės girininko vardas. Be to, gydytojas tuo metu vienintelis rajone turėjo pulkininko laipsnį.

Buvusios Marcinkonių ligoninės darbuotojos K. Nasvytį prisimindavo kaip gerą, bet labai reiklų mediką. Jis ypač užjautė tremtinius, padėdavo jiems.

Nors ir gyvendamas kaime, gydytojas K. Nasvytis buvo dažnas sostinės koncertų ir teatrų lankytojas, bibliotekų skaitytojas. Norėdamas, kad ir kaimo žmonės šiek tiek kultūrinio gyvenimo paragautų, dažnai kviesdavosi teatralus į Marcinkonis.

Turėdamas subtilų humoro jausmą, jis mėgdavo pakritikuoti už netvarką, už nevalyvumą. Lankydamas dzūkelius kaimuuose, gydytojas nepatingėdavo perbraukti pirštu per palanges, užeiti į tvartus ir patikrinti, ar švariai laikomi gyvuliai…

Marcinkonių apylinkių žmonės gerbė ir mylėjo savo ,,daktarą Barzdą“. Mylėjo ir jis – ir mirties patale apie Marcinkonis jis kalbėjo su nostalgija.

Nasvyčių šeimos gyvenime yra keli įdomūs sutapimai. Dukra Undinė Nasvytytė yra pasakojusi, kad tėvelis labai nemėgo skaičiaus 13, argumentuodamas, jog Vokietijoje nėra šito skaičiaus nei ant namų, nei teatruose. 1672 m. sausio 13 d. Karališkųjų bajorų sąjunga įregistravo Nasvyčių bajorystę. 1992 m. sausio 13 d. mirė gydytojo žmona Elena. Dukra Undinė yra gimusi būtent kovo 13-ąją. Šią dieną 1974 metais mirė gydytojas K. Nasvytis.

Taigi likimas, atrodo, turi savus dėsnius ir savas tiesas…