Politinio kalinio sūnus drožia kryžius

Kone visą balandį Panevėžio rajono Savivaldybės viešojoje bibliotekoje veikė tautodailininko Alberto VALIKONIO darbų iš medžio paroda „Antrasis medžio gyvenimas“. Nagingo medžio meistro kūriniai sulaukė respublikinių įvertinimų, keli išvežti į Angliją, Portugaliją, Ukrainą.

Didi gimtinės trauka

Nors A. Valikonis turi butą ir darbą Panevėžyje, tačiau vis dažniau vyksta į gimtąjį Debikonių kaimą, nors į vieną pu

sę reikia nuvažiuoti apie 30 kilometrų. Kaimo sodybos stovi palei žvyrkelį, kai kuriose jų gyvybė vos rusena. Alberto – kraštinė, vienuoliktoji. Debikonyse klesti saugios, geros kaimynystės ryšiai. Užsukęs į kiemą pašalietis bus pastebėtas, užsirašytas jo automobilio numeris. Ir kaimynė telefonu perspėjo Albertą, kad jo, 1956 metais tėvo statyta troba netrukus liks ne tik be langų, bet ir be durų. Nuomininkai nesistengė tinkamai jos prižiūrėti. Albertui tai buvo signalas, kad laikas grįžti ten, iš kur kažkada išėjo.

A. Valikonio sodyba išsiskiria tuo, kad joje yra nemažai dėmesį traukiančių dirbinių iš medžio. Kiemas atrodo taip, tarsi jis būtų skirtas žavių medinukų parodai po atviru dangumi. Inkiliukai, iškelti į tvarto pakraigę, irgi su raižiniais. Palei medį – suoliukas poilsiui. Greta – drožinys pagal A. de Sent Egziuperi kūrinį: ant mėnulio sėdi princas su dūdele. Kieme guli ąžuolo kamienas, iš kurio Albertas ketina ištašyti koplytstulpį ir jame išraižyti mirusių Debikonių kaimo žmonių pavardes. Bet iškiliausias jo darbas – koplytstulpis priešais sodybą, skirtas tėvo 100-mečiui paminėti. Darytas jis iš vientiso medžio. Apačioje išdrožtas šv. Antanas su kūdikiu ant rankų, o visose keturiose koplytstulpio pusėse – po šventąjį: Stanislovas, Jonas, Marija, Jurgis. Taip įamžino savo artimiausius žmones, turėjusius tokius vardus. Tėvui atminti skirtu koplytstulpiu kartu paminėjo atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį.

Tėvai buvo vargo matę

Tėvas Antanas Valikonis buvo gimęs 1918-aisiais. Mirė lygiai po 50 metų, per Šv. Kalėdas. Albertui tebuvo 10 metų, todėl apie savo tėvą mažai žino. Prisėdus prie alaus ąsotėlio, pasidairydamas į langus, ar kas nestebi, tėvas kaimynui nors dalį to, ką pačiam teko patirti, atskleisdavo. Albertas įsigudrindavo pasiklausyti jų pokalbio. Išlikusi viena tėvo nuotrauka, kurioje jis – su kariška uniforma. Taigi Antaną Valikonį, naikinant Lietuvos kariuomenę, suėmė sovietai ir nuteisė 25 metams. Iš jų 12 išgyveno lageryje. Į laisvę paleistas po Stalino mirties.

Tėvas kalėjo amžino įšalo krašte, Norilske. Kameroje – apie 30 vargetų. Jei kuris mirdavo, lavoną paslėpdavo ir per vakarinį patikrinimą kažkas už jį atsiliepdavo. Darydavo taip todėl, kad kaliniams atitektų mirusiojo maisto davinys… Kai numirėlis imdavo dvokti, prižiūrėtojai Kukulakis ir Kablianosis smogdavo smailiu plaktuku per negyvėlio kaukolę ir išmesdavo kieman į rietuvę. Pavasarį lavonus ištampydavo lapės.

Lageryje lietuvis išmoko amato. Toks rusas Kuznecovas iš Ukrainos, galėjęs be sargybos išeiti už zonos, savo parankiniu paėmė Antaną. Vietiniams rusas labai buvo vertingas, nes mokėjo mūryti rusiškas krosnis. Mūrijimo paslaptis iš jo perėmė ir lietuvis. Tai labai pravertė grįžus į Lietuvą.

Būdamas raštingas ir turėdamas gražų braižą, A. Valikonis sugebėjo įsidarbinti eiguliu. Įsitaisęs motociklą „Kovrovec“, juo su mūrijimui reikalingais įrankiais patraukdavo per kaimus. Šitaip jis nešė žmonėms šilumą. Dirbo kaip sau, todėl nusiskundimų negirdėjo. Ta pati 1956 metais mūryta duonkepė krosnis ir krosnis su sienele tebestovi Valikonių namuose. Kai prireikdavo, A. Valikonis ir batus pasiūdavo. Labai mylėjo arklius, net balną iš odos pasiuvo. Turėjo medžio dirbtuvėlę, joje baldus gamindavo. Kartą atėjo kaimynas verkdamas ir guosdamasis, kad jo dukra mirė. A. Valikonis su žmona per naktį karstą padirbo.

Alberto mamos gyvenime irgi juodų dienų netrūko. Du jos broliai žuvo partizanaudami. O brolį, nešusį partizanams maisto, suėmė ir uždarė į Ukmergės stribyną. Išsiruošė sesuo broliui valgio nunešti. Stribai iš jos visaip tyčiojosi, galvą daužė į krosnį taip, kad ši nuo smūgių skambėjo.

Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios altaristas mons. Povilas Miškinis – Alberto Valikonio krikšto tėvas. Jo mama ir Alberto senelė iš mamos pusės buvo seserys.

Menai pavaldūs meistro galvai ir rankoms

A. Valikonis ne tik priverčia prabilti medį, bet ir tapo, daro dirbinius iš metalo. „Mano senelis buvo kalvis, nuo jo ir trauka metalui“, – sakė tautodailininkas.

Dar Stebėkių pradinėje mokykloje Albertas būdavo mokytojos Teofilės Šedienės giriamas už gražų braižą ir puikius piešinius. O Pagirių vidurinėje mokykloje turėjo klasės auklėtoją Joną Vanagą, kuris jį prie medžio darbų pripratino. Įtakos mokiniui turėjo ir jo žmona, dirbusi dailės mokytoja. Į namus pas Albertą užbėgdavo kaimynų vaikai, kad tanką ar kokį ginklą nupieštų. Jam tai atrodė kaip rankos lavinimas: keli brūkštelėjimai pieštuku, ir piešinys baigtas.

Ne menų mokytis išėjo, bet į Panevėžio hidromelioracijos technikumą įstojo. Gal ir likimo taip buvo skirta. Tėvas mirė, paliko 7, 10 ir 13 metų berniukus. Mama sunkiai dirbo kolūkio fermoje, namo grįždavo naktį.

Pašauktas į sovietinę armiją, Albertas buvo pasiųstas į seržantų mokyklą Pietų Urale. Po to sekė tarnyba Vokietijoje. Lietuviui pravertė meniniai gabumai. Kartą jį išsikvietė politinis vadovas ir sako: „Tai ką, grįžai į tėvynę?“ „Bet aš lietuvis“, – nesutriko Albertas. Pavėluotai sužinojo, kad jo tėvas kalėjo Norilske. „Jeigu tai būtų žinoję anksčiau, tai tikrai tarnauti į Vokietiją manęs nebūtų siuntę“, – šiandien įsitikinęs A. Valikonis.

Ypač daug vario būdavo Vokietijoje. Iš jo Albertas F. Dzeržinskio portretus iškalinėdavo. Jų kamputyje būtinai įkaldavo ir savo inicialus. Niekas nesuprasdavo, ką tai reiškia. Vokietijoje seržantui kas mėnesį nemokamai duodavo 15 pakelių cigarečių. Kartą išardė cigaretę. Joje – į pelių išmatas panašus tabakas, užtat toks pigus. Sunkiai, nors traukė dūmą kaip garvežys (dienai pakelio nepakakdavo), bet prisivertė mesti rūkyti prieš daugybę metų. Šiemet išvis atsisakė alkoholinių gėrimų. Ne viename pobūvyje teko dalyvauti, bet juose nesijautė kaip balta varna.

Uolus dievdirbio Vinco Svirskio pasekėjas

Pirmasis dirbinys iš medžio – pypkė, skylutę jai degino dviračio stipinu. Paskui susidraugavo su mišku. Rinkdavo patikusias medžių šaknis ir iš jų kažką gražaus išpjaustydavo. Rimtai drožybai atsidėjo maždaug prieš 10 metų. Ne vieno kaimo ar sodybos rimtį saugo jo daryti kryžiai. Tačiau jie skiriasi nuo tų, kokius įprasta matyti pakelėse: panevėžiečio – su šventųjų ar žmonių išskobtais atvaizdais. Tai perėmė iš Panevėžio krašte gyvenusio garsiausio dievdirbio Vinco Svirskio. Albertas apie jį nemažai sužinojo iš knygų, lankydamas jo darytus kryžius.

A. Valikonis drožia šventuosius. Jam patinka jų rūbai ir spalvos, veidų išraiškos, nepaprasti pasakojimai apie juos, nes žmonėms gera yra padarę.

Alberto drožiniai – iš vientiso medžio, atskirų detalių prie jų neklijuoja. Kai Vadokliuose gyvenantis prof. Gediminas Karalius pasiteiravo, kodėl jo vanagas be sparnų, Albertas sąžiningai atsakė: tam pritrūkę medienos.

A. Valikonis drožia ir įspūdingas kaukes, joms pritaiko kailį, pakulas. Jas daro taip, kaip senovėje.

Pavadinimas šį tą reiškia, bet iš to nemato naudos

Albertas Valikonis dalyvauja kasmetinėse Panevėžio regiono tautodailininkų parodose. Jo drožiniai buvo atrinkti į dvi Dainų šventėse organizuojamas parodas. 2017 metais surengtame „Aukso vainiko“ konkurse jis užėmė trečią vietą. Tais pačiais metais Lietuvos Pranciškonų ordino organizuotame prakartėlių konkurse Alberto darbas buvo pripažintas meistriškiausiu Lietuvoje . Pernai dalyvavo „Aukso vainiko“ konkursinėje parodoje Rokiškyje. Šiemet jo prakartėlę įsigijo Rokiškio krašto muziejus. Šiemet vėl dalyvavo Pranciškonų ordino surengtame konkurse, surengė dvi personalines parodas.

Nuo 2011 metų A. Valikonis – Tautodailininkų sąjungos narys. Drožėjas prisiminė tuos laikus, kai Panevėžio regionui vadovavo Vidas Mažukna (jau miręs). Jis ir pats kūrė, ir kitus skatino tai daryti, mokėjo bendrauti, sugebėdavo kažkaip atrasti išvis dar nežinomus liaudies meistrus.

Šiemet į Sąjungos pirmininko rinkimus susirinko apie 60 tautodailininkų, nors regione jų – gal 400. „Tautodailininkų sąjunga – puikus sambūris, bet veiklos nematau“, – skeptiškai tautodailininkų situaciją Panevėžio regione vertino medžio meistras. Užtat jo dirbinius mielai priima rajono bibliotekos, iš jų rengia parodas. A. Valikonis vieną savo trobos kambarį ketina skirti muziejui.

Jis – šiltas, malonus ir noriai bendraujantis žmogus. Gimus Sąjūdžiui, buvo aktyvus jo dalyvis, bet šito nesureikšmina. Laukė laisvės Lietuvai, juk už ją kentėjo jo tėvas.