Minint magdeburginių Kėdainių miesto teisių 425-ąją sukaktį

Būna etapų, kai, rodos, pats gyvenimas neplanuotai sudėlioja datas. Keliais sutapimais ypatingas Kėdainių kraštui šis balandžio vidurys.

Miesto savivaldos ištakos ir šiandiena

Balandžio 15 dieną prisimintina, kad prieš 425-erius metus Kėdainiams buvo suteikta Magdeburgo teisė – t. y. 1590 m. valstybės valdovas Zigmantas Vaza leido Kėdainiams tvarkytis savavaldžių miestų pavyzdžiu, suteikė herbą, teisę turėti anspaudą, rengti tris metines muges ir turgų šeštadieniais, miestiečiai galėjo steigti parduotuves, laikyti svarstykles, ilgio ir saiko matus. Šią datos esmę pavardinau, pasižvalgydamas į mokslininkų ištarmes. Pirmąjį ir vėlesnius (iki 1795 m.) Kėdainių miesto savivaldos dokumentus randame istoriko Antano Tylos parengtame rinkinyje apie Kėdainius (iš ciklo „Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai“, Vilnius, 2002).

Kėdainių kultūrininkai jubiliejaus proga tikriausiai ne kartą bylos apie ištakas, privatų miestą valdžiusius Kiškas, bus aptariamas magdeburginių teisių poveikis miesto ir krašto raidai.

Kita reikšminga balandžio vidurio data – 17 dieną pradeda dirbti naujai išrinktoji Kėdainių rajono savivaldybės taryba. Tiek prisiekiant nariams, tiek inauguruojant merą Saulių Grinkevičių, tikėtina, bus ir solidžiai, ir žaismingai prisimintos Kėdainių savivaldos ištakos, pagrįstai paliudijamos praeities ir šiandienos sąsajos, aktyvi pilietinė raiška (anot Mikalojaus Daukšos, „kas galva, tai išmintis“).

Edukacinės istorijos ir kultūros paralelės

Siekdamas paakinti prisiminti panašias istorijos ir kultūros paraleles ne vienkartinėmis akcijomis, tolesniame skyrelyje atkreipčiau mokyklų ir kultūros įstaigų dėmesį į kelis konkrečius edukacinių renginių, skirtų Renesansui ir Barokui Kėdainių krašte, turinio aspektus.

Specialiai dar kartą perverčiu savo parengtą rankraštinę chrestomatiją „Kėdainių krašto literatai“, fakultatyvo „Lietuvių literatūra Kėdainių krašto kultūros kontekste“ programą, įvairius edukacinius parašinėjimus, pamokų ir kraštotyrinės veiklos dėliones, vaizdines priemones. Tikėtina, kad asmeninė dvidešimtmetė pedagoginio darbo Akademijoje patirtis dar nepaseno.

Humanitarinių ir socialinių dalykų mokytojai bei kultūros darbuotojai galėtų kartu veikti, planuodami bendras pamokas ir kitus renginius, aptardami pasirenkamos temos turinį, atsižvelgdami į patirtį ir prieinamus šaltinius. Pasitelktini įvairūs ugdymo metodai ir formos: pasakojimas, demonstravimas, teksto analizė, skaitymai ir inscenizacija, ekskursija, praktiniai kūrybiniai darbai.

Sociokultūros integracijos linkmės (programa turinio aspektu)

Mikalojaus Daukšos, Merkelio Petkevičiaus, Stepono Jaugelio Telegos prakalbos, dedikacijos, eilėraščiai; piliečio samprata, gimtosios kalbos aukštinimas, tarnavimo Dievui programa; proginės literatūros žanrų stilius, retorinės priemonės. M. Daukšos prakalbos ištraukos aktualizacija Justino Marcinkevičiaus dramoje „Katedra“. Juozo Erlicko „Prakalba į Šviesiausiąjį Tėvą ir Viešpatį“, M. Daukšos ir J. Erlicko stiliaus paralelės. Amžininkų dedikacijos Jonušui Radvilai (S. Jaugelio Telegos. A. Vijūko-Kojalavičiaus, S. Dilgerio tekstai). Memorialinių paminklų Kėdainiuose epitafijos (kunigaikščių Kristupo ir Jonušo Radvilų, mokytojo Adomo Freitago, vaistininko Jono Fišerio, gydytojo Fridricho Kaneinio, kunigo Karolio Nerlicho, burmistro Stepono Jaugelio-Telegos).

Dotnuvos, Kėdainių krašto tarmės įtaka formuojantis lietuvių kalbos viduriniajam raštų variantui (M. Daukša, M. Petkevičius). Mokslininkai apie M. Daukšos „Katekizmą“ – pirmąją spausdintą lietuvišką knygą LDK.

Ekskursija M. Daukšos gyvenimo keliu (Kėdainiai, Krakės). Jurgio Lebedžio monografija „Mikalojus Daukša“ (Devynduoniai – literatūrologo gimtinė, čia palaidotas). M. Daukšos atminimo įamžinimas Kėdainių krašte.

Grožinė literatūra Kėdainių kultūros istorijos kontekste (Henriko Senkevičiaus romanas „Tvanas“, Petro Dirgėlos romanas ,,Litorija, Litorija!“, Vytauto P. Bložės poema-romanas „Miko Kėdainiškio laiškai sau pačiam“, Česlovo Grincevičiaus apsakymas ,,Kėdainių ožka“, Maironio poema ,,Raseinių Magdė“). M. Daukšos įvaizdis lietuvių literatūroje (A. Kaminsko poema „Kėdainių kronikos“, J. Vaičiūnaitės eilėraštis „Spaustuvė“, A. Puišytės eilėraščių ciklas „Iš elegijų Mikalojui Daukšai“, V. Mozūriūno poema „Vilniaus etiudai“, J. Kralikausko romanas „Įkaitę Vilniaus akmenys“, S. Maziliausko romanas „Merkelis Giedraitis“, S. Gimžausko, Maironio, B. Gaidžiūno, J. Keliuočio, R. Keturakio ir kt. kūryba), realybės ir meninio vaizdo santykis, gimtosios kalbos motyvai.

Kėdainiai – vienas reformatų centrų: kunigaikščių Radvilų veikla, Kėdainių sąsajos su politiniu Lietuvos gyvenimu. 1655 metų Kėdainių sutartis ir pasekmės. Amžininkai apie XVII a. vidurio karus Lietuvoje (Stepono Medekšos memuarai, Mikalojaus Kazimiero Šemetos poema „Reliacija apie Žemaitijos patekimą ir išėjimą iš švedų globos“). Kunigaikščio Jonušo Radvilos, Dotnuvos dvarininko Viktorino Konstantino Mlečkos, Josvainių seniūno Aleksandro Judickio paveikslai M. K. Šemetos poemoje.

Reformacijos įtaka Kėdainių ir apylinkių gyventojų sudėčiai (lietuvių, žydų, vokiečių, olandų, škotų, lenkų, rusų bendruomenės). Tautų „katilo“ pėdsakai Kėdainių kultūroje (katalikų, reformatų, stačiatikių, judėjų šventyklos, škotų pirklių namai). Pirmasis spausdintas LDK žemėlapis 1613 m., krašto vietovardžiai.

Renesanso ir Baroko stiliai XVII a. vidurio Kėdainių senamiesčio architektūroje. Kėdainių rotušė (viena iš trijų, išlikusiųjų Lietuvoje) – Renesanso stiliaus pastatas; pakitusi paskirtis. XVII a. Radvilų portretų albumas – seniausias žinomas Lietuvos grafikos portretų rinkinys, kostiumo istorijos dokumentas. M. Daukšos, M. Petkevičiaus, Kėdainių spaustuvės leidinių tituliniai lapai. M. Daukšos ir Jonušo Radvilos paveikslai lietuvių dailėje; meninkų vaizduotė ir epochos atspindžiai, medžiagų ir technikų galimybės. Baroko stiliaus įtaka liaudies skulptorių darbams (Vincas Svirskis).

Kiškų, Radvilų, Kėdainių, Jonušavos, miestelių herbai. Istorinė Kėdainių herbo raida. Pirmoji lietuviška dedikacija herbo tema – S. Jaugelio Telegos „Ant herbo kunigaikščio“; asmens pašlovinimas.

Kunigaikščių Radvilų genealogijos medis.

Vaizdūs posakiai M. Daukšos ir M. Petkevičiaus leidiniuose. Kaip atsiranda padavimai (Burvelių Koplyčkalnis – Dotnuvos miestelio įkūrėjo Jono Mlečkos kapavietė). Kėdainių krašto padavimai apie švedus ir jų supiltus kalnus, švedkapius. Mitinės sakmės „rekonstrukcija“ pagal Kazio Binkio poemą  „Žynys“ (skirta Kalnaberžės piliakalniui).

Reformacijos įtaka Katalikų Bažnyčios kaitai. Bažnyčia skirtingų konfesijų rankose. Su Kėdainių kraštu susijusių žmonių įnašas verčiant ir leidžiant Bibliją (Jonas Božimovskis vyresnysis, Jonas Božimovskis jaunesnysis, Samuelis Bitneris, Samuelis Boguslavas Chilinskis, Fridrichas Masalskis). M. Petkevičiaus „Katekizmo“ ryšys su XVII a. vidurio Kėdainių leidiniais, pastarųjų įtaka XVII–XIX a. religinio turinio spaudiniams. Bažnyčių metrikų knygos – krašto kalbos, istorijos ir papročių paliudijimai.

Pirmosios lietuviškos giesmės, spausdintos LDK (M. Daukšos „Katekizmas“ – dvi pirmosios; M. Petkevičiaus „Katekizme“ – pirmasis rinkinys). Giesmynas „Psalmės Dovydo švento“ (Kėdainiai, 1653), vėlesni jo pakartojimai (1781, 1845).