A. ir M. Miškinių literatūrinėje–etnografinėje sodyboje
Utenos kraštotyros muziejus gali didžiuotis turėdamas puikią A. ir M. Miškinių literatūrinę–etnografinę sodybą Juknėnuose. Besibaigiant mokslo metams, du kartus į edukacinius užsiėmimus vyko Zarasų profesinės mokyklos skirtingų klasių mokinių grupės su mokytojomis Inga Gikiene ir Vanda Zaleckiene.
Mokiniai susipažino ir su „Daraktorine mokykla“, veikusia Lietuvos spaudos draudimo laikotarpiu 1864–1905 metais. Edukacinė veikla visus „nukėlė“ į 19 amžiaus pabaigą. Vaikai, pasiėmę medines skrynutes, „atėjo“ į mokyklą: perskaitę maldą (taip visada prasidėdavo pamokos), blankioje žvakių šviesoje metaline ir žąsies plunksnomis rašė diktuojamus sakinius, o mįslių atsakymus – grifelinėse lentelėse, skaitė rusiškomis raidėmis parašytą lietuvišką tekstą, vartė senuosius elementorius, sužinojo, iš ko galima padaryti rašalą, kokios bausmės tuo metu buvo taikytos mokykloje. Drąsiausieji išdrįso net ant žirnių atsiklaupti.
Išsamus muziejininkės Rimantos Gaidienės pasakojimas, verčiantis suklusti, vedžiojo mus Miškinių šeimos gyvenimo takais. Daug sužinota apie Lietuvos literatūrologą, vertėją Motiejų Miškinį, dirbusį net Švietimo ministerijoje, dėsčiusį VU; apie poetą Antaną Miškinį, kuris kaip ir Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis, Salomėja Nėris, priklausęs neoromantikų kartai, 1948 metais suimtas ir slapta nuteistas kalėti 25 metus.
A. Miškinis, būdamas įkalintas toli nuo Tėvynės – kalėjimuose ir lageriuose – parašė gražiausius savo kūrinius. Nors 1956 m. rudenį poetas grįžo į Lietuvą, tremtyje praleidęs 8,5 m., Vilniuje apsigyventi neturėjo teisės. Jo eilėraščiai „atvyko“ daug vėliau – po keletą poeto prirašytų lapų atvežė pažįstami. Tikriausiai ne kiekvienas įvardintų, kad A.Miškinis yra gerai žinomos dainos autorius žodžių: „Nebežinau, kas daros./ Vai, ta dalia dalužė! / Ir kas mane nugirdė – / Ar tujen, ar gegužis?“. Nuoširdus muziejininkės R. Gaidienės pasakojimas iliustruotas ne tik vietinių gyventojų prisiminimais, bet ir įdomiomis poeto A. Miškinio eilėraščių ir knygos „Žaliaduonių gegužė“, kurioje kalbama apie vietinius žmones, citatomis.
Pirmoji mokinių grupė lankėsi Degučiuose pas tautodailininką Gediminą Kairį, nuoširdžiai papasakojusį apie savo amatą. Jis turi tautinio paveldo sertifikatą šaukštams, geldoms, prieverpstėms ir žaislams; neseniai gavęs ir meistro sertifikatą, yra ir Tautodailės sąjungos narys. Jo dirbtuvėje gyvena daug „medinukų“: šaukštų, lentelių, mentelių, medinių paukščiukų, švilpynių, kaukių, geldų ir geldučių.
Antroji moksleivių grupė užsuko į Vajasiškį. Netoli bažnyčios, kažkada buvusiame mokyklos bendrabutyje, įsikūręs iš Belgijos atvykęs tikėjimo misionierius Patrikas, gerai pramokęs šnekėti lietuviškai. Jis parodė ir savo įsirengtą koplytėlę, ir pieštas ikonas (šventųjų paveikslus), ir ypatingą „Lietaus“ lazdą (tai muzikos instrumentas, padarytas iš dykumoje augančio Copado kaktuso, kuris išverčiamas spygliais į vidų ir pripilamas smulkių karoliukų. Jį įvairiai judinant, vartant pasigirsta lietaus garsai). Paskui apžiūrėjome ir rūpestingai prižiūrimą Vajasiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią.
Išvykos tikrai buvo naudingos: mokiniai sužinojo įdomias ir sudėtingas iškilių žmonių gyvenimo istorijas, prisiminė daug istorijos ir lietuvių literatūros faktų, pamatė autentiškus buities daiktus ir baldus.
Už saugią kelionę dėkingi Gintautui Apčelauskui ir Gintautui Mikšiui, o mokyklos direktorei Nijolei Guobienei už suteiktą puikią galimybę paaugti dvasiškai.
