Baltijos kelio diena primena: laisvei reikia ne tik sienų, bet ir atminties

Baltijos kelias parodė, ką gali žmonių vienybė siekiant laisvės. Šiandien Baltijos šalių nacionalinės bibliotekos padeda saugoti tai, dėl ko milijonai žmonių anuomet susikibo rankomis – bendrą atmintį, kultūrinę tapatybę ir pasitikėjimą informacija. Tai viena svarbiausių nacionalinių bibliotekų misijų šiandien.

„Baltijos kelias primena, kad laisvei reikia ne tik nepriklausomos valstybės. Jai reikia žmonių, kurie pažįsta savo istoriją, geba atsirinkti teisingą informaciją ir supranta, kuo galima pasitikėti. Pabaltijo nacionalinės bibliotekos saugo šį pagrindą, o bendradarbiaudamos padeda stiprinti viso regiono atsparumą“, – sakė Aušrinė Žilinskienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorė.

Taikiniu tapusi atmintis

Kasdien pasiekiančiame didžiuliame informacijos sraute susipina faktai, nuomonės, klaidinantys pasakojimai ir dirbtinio intelekto kuriamas turinys.

Todėl jau beveik šešis dešimtmečius skaičiuojančiame Baltijos šalių nacionalinių bibliotekų forume „LiLaEst 2026“ šią vasarą dėmesys buvo skirtas paveldo ir identiteto temoms, ypač svarbioms šių dienų geopolitiniame kontekste. 

Šių metų nacionalinių bibliotekų forume kultūros istorikas doc. dr. Aurimas Švedas atkreipė dėmesį, kad dėl nuolatinio skubėjimo ir susitelkimo į dabartį darosi sunkiau suprasti, kaip praeitis, dabartis ir ateitis siejasi tarpusavyje. Istorija, atmintis ir paveldas vis dažniau tampa politikos ir net verslo įrankiais. Praeities įvykiai pasirenkami, perrašomi arba interpretuojami pagal šiandienos interesus. 

Net autentiškas istorinis dokumentas gali tapti manipuliacijos priemone, jeigu nutylimos jo atsiradimo aplinkybės arba jis pateikiamas nepaaiškinant ryšio su kitais šaltiniais. Taip vietoj istorinio konteksto visuomenei siūlomi supaprastinti atsakymai ir atsiranda daugiau erdvės manipuliacijoms.

Atskirti faktais grįstą pasakojimą nuo manipuliacijos padeda nacionalinėse bibliotekose saugomi autentiški valstybės atminties liudijimai.

Bibliotekos atveria kontekstą

Nacionalinės bibliotekos kaupia, saugo, tiria ir skaitmenina valstybės dokumentinį paveldą: rankraščius, leidinius, senąją spaudą, archyvus ir kitus autentiškus istorijos šaltinius. 

Pasak nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorės dr. Jolantos Budriūnienės, dokumentas ar istorinis artefaktas pats savaime prasmės nesukuria. Todėl bibliotekos rengia parodas, kuria ekspozicijas, leidinius, filmus, edukacijas bei skaitmeninius pasakojimus, padedančius paaiškinti šaltinio kilmę, jo sukūrimo aplinkybes ir ryšį su kitais dokumentais. 

Taip žmogus gali pamatyti platesnį istorinį kontekstą ir įvertinti informaciją kritiškai.

Laisvė reikalauja atsparumo

Baltijos šalių nacionalinių bibliotekų bendradarbiavimas nėra vien profesinis dialogas. Tai bendros pastangos stiprinant regiono atsparumą – saugant kultūrinę atmintį, tautinę tapatybę ir visuomenės gebėjimą išlikti laisvai informacinių manipuliacijų akivaizdoje. 

Nacionalinės bibliotekos ne tik kaupia paveldą. Jos taip pat ugdo informacines kompetencijas, padedančias žmonėms orientuotis nuolat besikeičiančioje informacinėje aplinkoje.

Ši tema nėra vien Baltijos šalių rūpestis. Šią vasarą Pietų Korėjoje vykusiame Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos kongrese IFLA daug dėmesio skirta informacijos patikimumui, dirbtinio intelekto poveikiui. Nacionalinių bibliotekų vadovų diskusijose vis kartojosi mintis, kad technologijos gali padėti greičiau pasiekti informaciją, tačiau jos nepakeičia poreikio turėti patikimus šaltinius ir mokėti jais naudotis. Bibliotekos vis dažniau apibūdinamos kaip „pasitikėjimo sergėtojos“. 

Šalies laisvė – kiekvieno sprendimuose

1989-aisiais Baltijos tautos susikibo rankomis gindamos teisę pačioms spręsti savo ateitį. Šiandien ši teisė prasideda nuo gebėjimo suprasti savo istoriją, atskirti faktus nuo manipuliacijų ir išsaugoti bendrą kultūrinę atmintį.

Laisvę kuria kiekvienas žmogus – per sprendimus, kuriuos priima šiandien, ir per pasakojimus, kuriuos perduoda kitai kartai. Bibliotekos tampa jungiančia dialogo grandimi tarp praeities, dabarties ir ateities. Todėl rūpinimasis kultūrine atmintimi kartu yra ir rūpinimasis tuo, kokią ateitį kursime rytoj.