„Neo-Lithuania“ filisterių sąjunga paminėjo 100-metį: Kaune prisiminta korporacijos istorija ir jos vaidmuo Lietuvos valstybingumui (1)

Kaune rugpjūčio 22–23 dienomis surengta Tautinės lietuvių studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ Filisterių sąjungos 100-mečio jubiliejinė šventė. Dvi dienas trukusi programa sujungė akademinę konferenciją, istorines ekskursijas, šv. Mišias ir bendrystės renginius. Jubiliejaus proga prisiminta ne tik organizacijos istorija, bet ir jos žmonės, idėjos bei ryšys su Lietuvos valstybingumo kūrimu.

Jubiliejinė šventė prasidėjo šv. Mišiomis Kauno Švč. Mergelės Ėmimo į dangų, Vytauto Didžiojo, bažnyčioje. Vėliau renginiai persikėlė į istorinius „Neo-Lithuania“ rūmus Parodos gatvėje.

Čia surengta akademinė konferencija „Lietuviškų akademinių organizacijų vaidmuo stiprinant Lietuvos valstybę 1918–2026 metais“. Joje dalyvavo Seimo nariai dr. Laurynas Kasčiūnas, dr. Arvydas Anušauskas, prof. Valdas Rakutis ir kiti svečiai.

Vakare jubiliejaus dalyviai susitiko „Volfas Engelman“ galerijoje, kur vyko Šimtmečio pobūvis.

Antrąją šventės dieną „Neo-Lithuania“ Filisterių sąjungos nariai pakvietė į ekskursiją su dainomis „Korporatų takais paslaptingame Kaune“. Ji leido pažvelgti į miesto istoriją per akademinių organizacijų veiklos pėdsakus.

„Neo-Lithuania“ istorija prasidėjo tarpukario Kaune

Lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania“ Kaune buvo įsteigta 1922 metais. Organizacijos veikla buvo glaudžiai susijusi su tuometinio Kauno, tapusio laikinąja Lietuvos sostine, akademiniu ir visuomeniniu gyvenimu.

Korporacijos nariai nusprendė pastatyti savo rūmus. Žemės reformos valdyba organizacijai skyrė sklypą Parodos gatvėje, o statybai lėšos buvo renkamos ne tik Lietuvoje, bet ir JAV.

1923 metų lapkričio 11 dieną, minint korporacijos vienerių metų sukaktį, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas pašventino būsimųjų rūmų kertinį akmenį.

Iš pradžių rūmams buvo numatytas inžinieriaus Petro Steikūno projektas, tačiau vėliau pasirinktas architekto Edmundo Alfonso Fryko parengtas projektas. Dėl lėšų trūkumo statybos vyko su pertraukomis. 1926 metais darbai buvo net visiškai sustoję, todėl dalį nesudėtingų darbų atliko patys studentai.

Galiausiai 1928 metų vasario 16-ąją „Neo-Lithuania“ rūmai buvo iškilmingai atidaryti.

Rūmuose virė akademinis ir visuomeninis gyvenimas

Tarpukariu pastatas buvo ne tik korporacijos buveinė. Čia telkėsi įvairiapusė akademinė ir visuomeninė veikla.

Rūmuose veikė administracinės patalpos, biblioteka ir skaitykla, buvo įrengti kambariai korporantams, valgykla ir reprezentacinė salė. Pastate taip pat veikė leidinių „Jaunoji Lietuva“, „Jaunoji karta“, „Studentų balsas“ ir žurnalo „Akademikas“ redakcijos.

Ypatingą reikšmę turėjo reprezentacinės salės dekoras. Jį kūrė skulptorius Antanas Aleksandravičius, kuris kurį laiką pats gyveno rūmų pirmajame aukšte.

1931–1932 metais jis salės galinės sienos centre sukūrė medinį „Neo-Lithuania“ herbą, vainikuotą vėliavomis. Po juo buvo Vytauto Didžiojo biustas, o salės kampuose stovėjo karaliaus Mindaugo ir kunigaikščio Kęstučio biustai.

Vėliau salę papildė Lietuvos miestų ir miestelių herbai, taip pat įvairūs reljefai, tarp jų – Šv. Kazimiero, Šv. Jono, Šv. Jurgio, „Senovės karžygio“, „Eilinio kario“, „Širdimi perverto kardo“ ir „Liūto su kardu“ kompozicijos.

Taigi rūmai buvo kuriami ne tik kaip organizacijos susibūrimo vieta. Jų erdvėse buvo sąmoningai formuojamas istorinis ir tautinis pasakojimas.

Prieš 100 metų įkurta Filisterių sąjunga

1926 metų rugpjūtį buvo įsteigta „Neo-Lithuania“ filisterių sąjunga, vienijusi aukštąjį mokslą baigusius korporantus. Būtent šios organizacijos šimtmetis šiemet ir tapo jubiliejinės šventės pagrindu.

1928 metais nuo „Neo-Lithuania“ atsiskyrus studentėms buvo įkurta korporacija „Filiae Lithuaniae“.

„Neo-Lithuania“ taip pat palaikė ryšius su kitomis Lietuvos akademinėmis organizacijomis bei studentų organizacijomis Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje.

Tarp korporacijos garbės narių buvo įvairių sričių Lietuvos visuomenės veikėjai – kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Basanavičius, diplomatas Bronius Kazys Balutis, inžinierius Petras Vileišis, kalbininkas Jonas Jablonskis, pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, prelatas Jonas Mačiulis-Maironis.

Sovietinė okupacija nutraukė korporacijos veiklą

„Neo-Lithuania“ istorijoje būta ir dramatiško lūžio.

1940 metais, prasidėjus sovietinei okupacijai, korporacija buvo uždaryta. Dalis rūmų salės dekoro buvo išgabenta, o likusią dalį sunaikino pastatą užėmę sovietų kariai. Rūmai buvo paversti kareivinėmis, o vėliau čia įkurti Pionierių rūmai.

Korporacijos narių likimai taip pat buvo dramatiški. Dalis jų buvo ištremti, dalis žuvo pasipriešinimo okupacijai metu, kiti pasitraukė į Vakarų šalis.

Tačiau organizacijos tradicija nebuvo visiškai sunaikinta.

1955 metais „Neo-Lithuania“ nariai Kanadoje atkūrė organizacijos veiklą. JAV „Neo-Lithuania“ veikia iki šiol.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 metų balandį organizacija buvo atkurta ir Kaune.

Istoriniuose rūmuose korporacijos tradicija tęsiasi

Atkūrus nepriklausomybę „Neo-Lithuania“ rūmai buvo pervadinti Moksleivių kūrybos namais, o 1998 metais – Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmais.

Nuo 2021 metų šiame pastate veikia Kauno Miko Petrausko scenos menų mokykla. Pastatas priklauso Kauno miesto savivaldybei, o pagal panaudos sutartį dalimi patalpų gali naudotis 1990 metais atsikūrusi studentų korporacija „Neo-Lithuania“.

Apie pastato istoriją šiandien primena ir jo fasade esanti memorialinė lenta. Joje įamžinta, kad rūmus 1928 metais pastatė Lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania“, o pašventino J. Tumas-Vaižgantas. Taip pat nurodytas projekto autorius E. Frykas.

Šimtmečio jubiliejus tapo proga pažvelgti į šią istoriją ne tik kaip į vienos akademinės organizacijos praeitį. „Neo-Lithuania“ istorija apima reikšmingą Lietuvos valstybės kūrimosi ir tarpukario Kauno laikotarpį, okupacijos traumą, išeivijoje išsaugotas tradicijas ir jų sugrįžimą į nepriklausomą Lietuvą.