Kaune paminėtas Juozo Purickio 138-asis gimtadienis

Balandžio 19 d. Kaune Vaižganto g. prie namo Nr. 14 memorialinės lentos: „Šiame name 1932–1934 m. gyveno Lietuvos valstybės veikėjas, Steigiamojo seimo narys, publicistas, daktaras Juozas Purickis /1883–1934/“ (skulpt. Jonas Lukšė) ir Kauno senosiose kapinėse paminėjome visuomenininko, politiko, diplomato, buv. LR Užsienio reikalų ministro, žurnalisto, dr. Juozo Purickio 138-ąjį gimtadienį. Renginį organizavo Lietuvos sąjūdžio Kauno taryba, kuriame dalyvavo  Kauno evangelikų liuteronų parapijos klebonas kun. Saulius Juozaitis, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus valdybos pirmininkas Vidas Mačiulis, Ch. Sugiharos namų direktorius Ramūnas Janulaitis, Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos pirmininkas dr. Algimantas Kurlavičius, Kauno ukrainiečių bendrijos atstovas Vladimir Kulik, VšĮ „Karaliaučiaus lietuvių bendruomenė“ direktorius Sigitas Šamborskis, visuomenininkas Julius Proškus.

Renginį vedė Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas dr. Raimundas Kaminskas.

Juozas Purickis gimė  1883 04 19 Petrošiškių vienkiemyje bajorų  Jono ir Pranciškos šeimoje (Jiezno vlsč.).   Šeimoje be Juozo, augo dar keturi broliai. 1892-1895 m. Juozas lankė Jiezno parapinę mokyklą. 1904 m.  įstojo į  Žemaičių kunigų seminariją Kaune. 1908 m. įstojo ir 1912 m. baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją aukso medaliu. 1913–1918 m. Fribūro (Šveicarija) universitete J. Purickis studijavo filosofiją, istoriją ir visuomenės mokslus, 1919 m. apgynė daktaro disertaciją tema  „Protestantizmo Lietuvoje žlugimo priežastys (XVI a. pabaiga- XVII a. pradžia)“. Šveicarijoje įsitraukė į Lietuvių informacijos biuro, Lietuvos atstatymo, Rūtos, Lithuania draugijų veiklą, buvo mėnraščių Litauen (Lietuva) ir Pro Lithuania (Už Lietuvą) leidėjas. 1917 m. dalyvavo Lietuvių konferencijoje  Vilniuje. 1918 m. kooptuotas į Lietuvos Tarybą . 1918 m. Lietuvos atstovo Berlyne J. Šaulio pavaduotojas, 1919–1920 m. – Lietuvos oficialus atstovas Vokietijoje. 1920–1922 m. Steigiamojo Seimo atstovas (nuo Lietuvos krikščionių demokratų partijos). 1920–1921 m. Užsienio reikalų ministras. Buvo įtrauktas į vadinamąją „Sacharino“ bylą todėl pasitraukė iš ministro pareigų. 1925 m. Vyriausiojo tribunolo buvo išteisintas. 1923 m.  Klaipėdos sukilimo metu buvo  ryšininkas tarp Lietuvos vyriausybės ir sukilėlių. Nuo XX a. 3 dešimtmečio pirmosios pusės aktyviai veikė Lietuvos šaulių sąjungoje, Ekonomikos studijų draugijoje, steigė Lietuvių-ukrainiečių ir kitas draugijas. 1925–1926 m. redagavo laikraštį „Lietuva“, 1930 m. – žurnalą  „Tautos ūkis“. 1925–29 Lietuvos rašytojų ir žurnalistų, 1930–1934 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos  pirmininkas. 1926 m. Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio skyriaus, 1927 m. – Teisės ir administracijos departamento direktorius. 1926 m. vedė ukrainietę Eleną Skriabiną gim. 1900 m. Chersono mieste. 1927 m. iš valstybinės ir politinės veiklos pasitraukė. Dirbdamas visuomeninį darbą  suartėjo su tautininkais. 1929 m. buvo pašalintas iš kunigų luomo. 1933 m. su kitais įkūrė akcinę bendrovę Rytojus spaudai leisti. Bendradarbiavo lietuvių periodiniuose leidiniuose Draugija, Lietuva, Lietuvos aidas, Lietuvos ūkis, Mūsų Vilnius, Trimitas, Vienybė ir kituose, t. p. Prancūzijos, Šveicarijos ir Vokietijos spaudoje. Išleido knygas Beletristikos rolė žmonijos auklėjime (1914), Žurnalisto profesija (1933), veikalų istorijos ir teisės tematika lietuvių, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Mirė 1934 m. spalio 25 d. Kaune ir buvo palaidotas Kauno senosiose kapinėse.