28 gruodžio, 2023
Birutė Nėnėnienė | XXI amžius

Šimtametės Marijonos gyvenimo pamokos

Močiutę Marijoną Ivanauskienę pastebėjau prieš gerus metus Lankeliškių parapijos (Vilkaviškio vyskupija) bažnyčioje. Po pamaldų jos vaikaitė Laimutė, padėjusi jai įsitaisyti lengvajame automobilyje, tarstelėjo, kad gruodžio 13-ąją jos močiutei sueis 99-eri. Ir kad kiekvieną sekmadienį jodvi iš Klampučių gyvenvietės (apie 2 kilometrai) atvažiuoja švęsti Mišių. Metų ratas su per pusšimčiu sekmadienių apsisuko ganėtinai greitai. Ir per Lankeliškiuose švenčiamus Šv. Pranciškaus Asyžiečio atlaidus, o džiaugsme, vėl matau tą pačią močiutę Marijoną! Ir štai – šių metų gruodžio 13-ąją, kai minima Šv. Liucija arba Šviesos diena, močiutei Marijonai Ivanauskienei sukako 100 metų! O kiek daugiau su ja susipažinusi, netgi drįstu daryti prielaidą, kad Dievulis į šį pasaulį ją atsiuntė specialiai tokią dieną, su priskirta jai misija: liudyti krikščionišką tikėjimą, skleisti artimo meilę, gerumą ir mokyti kantrumo, atlaidumo… Nuo gimimo priklausydama Lankeliškių parapijai, savo gyvenimu Marijona Ivanauskienė gali paliudyti, kaip sovietiniais laikais bažnyčia buvo tolinama nuo žmonių. Nuo naujos Klampučių gyvenvietės kelias buvo neišbrendamas iki laukuose paliktų vienišų Dievo namų. Marijonai ir kelioms jos bendramintėms patogiau būdavo nuo plento autobusu sekmadieniais nuvažiuoti į šv. Mišias Gražiškiuose ar Vilkaviškyje. Iš to laiko liko šilti prisiminimai apie Vilkaviškyje tarnavusį, vėliau į Leipalingį iškeltą kunigą Konstantiną Ambrasą. O jau Nepriklausomos Lietuvos  laikais miela buvo sutikti Lankeliškiuose jo brolį kunigą Kazimierą ir gauti jo parengtą knygą, kurioje surinkti brolio kunigo Konstantino pamokslai. Ir dabar juos Marijona retkarčiais peržvelgia, prisimena ir patį dvasininką.

Per rudens atlaidus mačiau, kaip ji, už vaikštynės prisilaikydama, savarankiškai įsitaisė bažnyčios priekyje, pasimeldusi nuėjo prie klausyklos… Kiek vėlesniame pokalbyje šią parapiją aptarnaujantis kunigas Vytautas Kajokas prisiminė, jog močiutė Marijona yra pati prašiusi suteikti Ligonių patepimo sakramentą. Girdi, kadangi esanti „tokio amžiaus“,  norinti pati pasirūpinti, kad „prireikus papildomu rūpesčiu neapsunkintų artimųjų…“

Kai susitartu laiku jaukiuose namuose aplankiau močiutę ir vaišinomės jos mėgstamu plokštainiu, kurį iškepė specialiai į svečius iš Vilkaviškio atvykusi 88 metų podukra Aldutė, papildomų tarpininkų mums bendrauti nereikėjo. Močiutės atmintis ir prisiminimų dėstymas tokie aiškūs, kaip koks raiškus, spalvingas paveikslas. Šeimos nariai juokavo, kad močiutei pasišnekėjimas yra didelis džiaugsmas, poilsis, „neduok valgyt, tik duok šnekėt“… 

Kalbėjomės apie gyvenimą, – tokį, koks jis buvo, koks yra, koks galėtų būti. Šimto metų kraičio skrynios lentynėlėse sudėliota prieškarinių kaimo pirkių kasdienybė, giminaičiai, karas, pokaris, kolūkiniai laikai, skaudžios netektys, rami dabartis.

Dabar močiutė gyvena Klampučių gyvenvietėje, netoli tų vietų, kur gimė, augo, šeimą kūrė. Sako, kad „tėviškės vietoje už buvusio Klampučių dvaro, prie  kelio dar auga du jievarai“, – vienas jų, kitas kaimynų, gal ir vienmečiai su ja…

Rado sugriautus namus

Jos tėtė, Andrius Kalinauskas, gyveno Bartninkų dvare, išvažiavo į Ameriką užsidirbti. „Septynerius metus rankomis po žeme kasė anglis, parvažiavęs nusipirko žemės šešis hektarus, dvi žmonas palaidojo. Aš su seseria – trečios žmonos vaikai – užaugome dvi seserys. Per karą buvome iševakuoti į Vokietiją. Išvažiavome su arkliais, parvažiavome su rankiniu vežimėliu. Grįžome nusilpę, biedni. Prie seno namo buvo pristatytas trisienis, tą sveikesnių medžių dalį vokiečiai nugriovė ir susinešė į bunkerius. Radome tik priemenę kambarį ir virtuvę… Parėjo sesuo su šeima, ir mes visi išsitekome“, – mena šimtametė pašnekovė.

Net susiubagautą grūdą atėmė…

Pokaryje, kai žmonės buvo raginami stoti į kolūkius, senolei menasi tėvų ir kaimynų ilgi svarstymai, kur geriau rašytis: į kolchozą, ar į sovchozą, nes vis vien viską savo reikia sunešti, o paskui visi bendrai naudosis… „Mes grįžę iš Vokietijos tai nieko neturėjom, – mena Marijona, – o kiti turėjo ir arklius, ir vežimus, pakinktus, dar grūdų nusikūlę, ir tą  viską turėjo sunešti į bendrą ūkį. Stengėmės prasisukti, tad eidavome ubagauti. Kas duodavo bliūduką miltų, kas grūdų saują ar ką nors. Reikėjo pasiubagauti sėklai rugių. Žinau, susiubagavom tų rugių, kad tik kokį grūdą įbertume į žemę, gal 20, gal jau 25 kilogramai buvo. Bet privalėjome laikytis valdžios įsakymo ir viską sunešti į centrą, kuris buvo dvare. Supraskit, – susiubagavai sėklai, o čia ginkluoti stribai eina su šautuvu per namus ir reikalauja viską nešti į krūvą… Nu ir ką darysi – ir verkėm, ir nešėm net tą suubagautą grūdą į bendrą aruodą… Ir vėl pliki, ir vėl einam ubagauti. Tai vienur, tai kitur padirbam, už tai parsinešam kokią bonką pieno, tai kokią kruopą išsiverdi, užsibaltini, – ir visa šeimyna vakarienės pavalgome. Kitą dieną vėl eini, tikiesi užsidirbti, gauti. Tai tie pirmi kolūkiniai metai buvo sunkūs“. 

„Visur man buvo gerai“

„Vėliau buvome eiliniai darbininkai. Vyrai griebė mokytis traktoristais, linko prie technikos. Tėtė jau sveikatos neturėjo, buvo pasisėjęs lyg tai žirnių ar vikių, tai pjoviau aš. Jis išmokino dalgį pasigaląsti. Į kolūkį eidavome dirbti visokių darbų, o savo žemėje irgi reikėdavo apsidirbti iš savo jėgos, – savo darbo biografijos detales mena močiutė Marijona. – Melžiau kolūkyje karves rankomis. Kai įtaisė aparatus, jau nenorėjau. Nuėjau į kiaulių fermas naktiniauti (budėti naktimis – B.N.). Kolūkio fermose buvo daug motininių kiaulių, mėsai penimų bulių. Reikėdavo pereiti, apžiūrėti, kad neužsismaugtų, kad kas neatsitiktų, kad paršavedės paršiukų nenugultų. Man smagu buvo dirbti fermose. Jei vėjas nuo ten atnešdavo kvapą – man kvepėdavo. Būdavo viena sau dirbu, niekas netrukdo. Tik jau reikia nemiegoti.“ 

Vėliau Marijona dirbo grūdų sandėlyje prie valomųjų mašinų. Dar porą metų dirbo Klampučių mokykloje valytoja, perpiet mokyklos valgykloje padėdavo. Taip pensiją užsidirbo ir sako, jog jai visur buvo gerai.

„Pasipūčiau – į mokyklą negrįšiu“

Marijonos kelias į mokslą buvo nulemtas aplinkybių ir norų. Ji mena, jog to krašto vaikai lankė Lankeliškių dvare veikusią mokyklą. „Ūkininkai neleisdavo eiti per jų apsėtą žemę, kad vaikai želmenų nenuspardytų, reikėjo eiti rubežiumi iki kelio, tai susidarydavo ilgas atstumas“. Mokykloje gyveno mokytojai tokie Pilypaičiai. Kiti mokytojai atvažiuodavo, tikybos mokino klebonas. Buvo keturi skyriai. Viename skyriuje mergaitė prabuvo dvejus metus, net nežino dėl ko. „Penki buvo aukščiausias pažymys, o keturi gerai, tai gal vieną ketvertą turėjau, o taip tai trejetai, patenkinamai.“ Pasak pašnekovės, nusižiūrėjusi, kaip savarankiškai gyvena pas ūkininkus išėjusios tarnauti mergaitės ir pati svajojo, kad galėtų laisvai, savarankiškai dirbti. Mat, jų, mažažemių namuose, viską spėdavo ir sutvarkydavo mama. Tas norėjimas savarankiškumo  nuvedė  tarnystei pas ūkininką. Ten labai patiko. „Pasipūčiau, kad negrįšiu į mokyklą, man čia taip gerai. Vis dėlto pabaigiau keturis skyrius, ir vėl ten sugrįžau. Porą metų pas tuos ūkininkus buvau kaip kokia pasiuntinukė, gaspadinei „ilgesnė ranka“, ir man ten buvo labai gerai, jaučiausi savarankiškesnė, viršininkė ant savęs ir jaučiau atsakomybę už tai, ką darau… Mamai mes buvome tik „mergiščios“. 

Perėmė mamos dalią

Marijona savo šeimą sukūrė 1955 metais. Vyras buvo našlys. Vyresnis 23-jais  metais. Marijonos mama irgi už našlio buvo ištekėjusi, irgi 20-čia metų vyresnio. Ir jam buvo trečia žmona. „Aš buvau tik antra žmona! Močeka!(juokiasi). Jauniausiam mano vyro vaikui buvo 10 metų, o vyriausias iš kariuomenės parėjo. Vienas mudviejų vaikas mažiukas numirė, dukra ir proanūkė žuvo 2006-aisiais… Buvo taip, kaip buvo…“, – ramybe alsuoja bendravimas su šimtamete. 

Toliau rūpi iš šimtametės Marijonos išgirsti, kaip joje subrendo tikėjimas. Ar iš jaunystės tikinti, ar tik senatvėje tokia tapo. Atsakymas toks, kaip ir daugumos vyresniosios kartos žmonių: „Iš vaikystės, iš mamos, tėtės. Visi buvome vargingi, biedni žmonės. Šeima buvo religinga, tikinti.“ Ir dar pasidalija, kad tėvelis  išmokino vadintis malonybiniai. Mama buvo ne mama, o mamaitė, pirmos tėčio žmonos sesuo Ona, tai buvo Onaitė. Antros žmonos sesuo Bronė buvo Bronaitė. „O  aš kai mažiukė buvau Marytė, kai paaugau – Marė, o dabar esu Marijona“, – pasakojo pašnekovė.

O kaip atsimenate senąją Lankeliškių bažnyčią?

Buvo kryžminės formos. Viena koplyčia buvo Panelės Švenčiausios, kita nepamenu, ar Jėzaus Širdies, ar Švento Jurgio. Panelės Švenčiausios koplyčios dar išlikę sienos, atsimenu labai, kadangi ten ėjome prie kunigo mokytis.

Per karą bažnyčią sugriovė, jos neatstatė. Po karo melsdavomės Klampučių dvaro rūmuose tam skirtame kambariukyje. Kai po kiek laiko dvare kūrė Klampučių mokyklą, tai kur mums dingti? Moliniškių kaime toks Šukys davė kluono šalinę, ir mes visi kas ką – kas kryžių, kas paveikslą, bažnytinius indus, – viską nešte iš Klampučių sunešėme į Moliniškius. Tai kurį laiką ten eidavome kaip į bažnyčią. Paskui tokį barakėlį iš lentų ant šventoriaus sukalėme. Ten ir meldžiamės, bet 

dabar mūsų bažnytėlė labai graži. Pasigėrėti galima, ir apšvietimas geras, paveikslus atnaujino, iškalė lentutėmis, tai dabar mūsų bažnytėlėje taip smagu, taip smagu.

Ar jūs vaikystėje, jaunystėje dalyvaudavote procesijose?

Dalyvaudavome. Kiekviena bažnytinė organizacija turėjo savo vėliavas. Buvo angelaičiai, pavasarininkai – jaunieji, vyresnieji, moterys katalikės ir kitos. Vėliavas nešdavo ir vyrai, ir moterys. Ir procesijose nešdavo kaspinus uniformuoti savo organizacijos uniformomis. Moterų tretininkių organizacija dėvėjo rudas sukneles, surištas nuvyta balta virvute, baltos skarelės užrištos į užpakalį, pirštinaitės baltos. Altorėlius nešdavo tautiškais rūbais apsirengę mergaitės, o kurios nešdavo kaspinus, užsidėdavo veliumus. 5-6 metukų mergaitės barstydavo gėliukes procesijoje.

Kokiai organizacijai priklausėte jūs?

Buvome angelaičiai, paskui pavasarininkai. Kai mirė dešimties metų mano jaunesnė sesutė, atsimenu, kaip ilgą kelią išsirikiavę lydėjo angelaičiai, skambėjo bažnyčios varpai. Buvo vasaros laikas, ir man labai įsiminė tas puošnumas ir iškilmingumas. Organizacijos ruošdavo vakarėlius, susirinkimus. Prie bažnyčios buvo parapijos salė, – didelis ilgas namas, kuriame tilpo gyventi vargonininkas ir špitolininkas. Dabar ten grynas laukas, tik senasis šulinys belikęs.

Ar dabar nenuobodu gyventi? Kas jums atneša širdies ramybę?

Na, ne! Juo toliau, tuo smagiau. Su senatve apsipranti, gamta pasigėri, kokiu nors pasibendravimu, pasišnekėjimu. Kai buvome jauni, daug ko nematėme, daug ko nesupratome. O dabar kai pagalvoju, kad ir apie tą patį, kaip anksčiau, bet jau būna aiškiau. Pasiskaitau, išgirstu, sužinau… 

Dar skaitote? Ir ką? 

Labai, ir dar be akinių skaitau. Turiu visokių skaitymų, ką ne visi skaito. Turiu  mažiukę radiją, nueinu gulti, po valiai įsijungiu, per naktį girdžiu „Marijos radiją“. Kai miegu, tai miegu, o jeigu kas biskį – neima miegas.  Per „Marijos radiją“  įvairios temos, įvairūs  klausimai. Tas vienam, tas kitam rūpi. Kaip šito amžiaus esi, tai iš šalies žmonės pažiūrėję ar šiaip pagalvoja, ko jau ko, o ta močiutė tai jau prisipoteriauja… Tačiau kad ne taip yra, kai šeimoje, namuose visi bendrai gyvename, bendraujame, kalbamės. O štai, kai viena sau būnu, aš guliu, radijas šneka – ir poterių ten būna, ir visokių paskaitų, ir visokių paaiškinimų, ir paklausimų. Išgirsti, apie ką ir ko žmonės teiraujasi, kaip atsako į klausimus. Sužinai, apmąstai. Ten visko paklausia, o šiaip prie šeimos, tai neina išvien tokiomis temomis kalbėti. Ir nelabai kam įsiūlysi tokias temas (juokiasi). Bet būna, kad pramiegu, prabundu ir vėl klausausi. Kai kada „Marijos radijas“ atsiunčia padėką, kokią knygutę, laikraštuką. Mat, kai atvažiuoja į bažnyčią „Marijos radijo“ savanoriai, tai vis duodu auką. Pernai neatvažiavo, tai klebonui pabėdavojau, tas sako, galit duoti, jis perduosiąs. Reikia paremti. Tai, kaip Bažnyčios įsakymai sako: šventes švęsk, Mišių klausyk, penktas įsakymas – savo Bažnyčią ir jos tarnus išlaikyti padėk. Tai nueiname į bažnyčią ir duodame auką, kas kiek galime, kas kiek suprantame. Juk  skaitomės tos bendruomenės nariai.

O šiais laikais ar jums tenka dalyvauti parapijos aktyviame gyvenime? 

Į Lankeliškius mane anūkė ne tik nuveža, bet dar reikia ir pakrauti ir iškrauti tuos mano ratukus. Ten laiptukai trys, tai reikia tuos ratukus užkelti. Bet ateinu į bažnyčią kaip į jaukius namus. Malda ir auka juos palaikau. Anksčiau, kai aptarnavo parapiją kunigas Francas Kuklys (mirė 2021 metais) jis su mumis, keliomis senėmis, labai bendravo. Susisodindavo į mašiną, nuveždavo iki piligrimus vežančio autobuso į Vilkaviškį. Po kelionės į namus išvežiodavo. Taip aplankėme ir Aušros Vartus, ir Šiluvą, ir Kryžių kalną, Žemaičių Kalvarijos atlaidus ir kitas vietas. Susodina į autobusą, duoda komandą poteriauti rožančių. O grįžtant atgal jau linksminamės, dainuojame, vaišinamės.

Jūs dabar sekmadienio Mišių neapleidžiate, juk galėtumėte patogiai įsitaisiusi prie televizoriaus pasimelsti… 

Tai anūkės Laimutės nuopelnas. Būna, prabundi, rodos, skauda šen ar ten, o ji pakalbina, tai mikliai negalavimai nutolsta. O kai tik į Mišias sykį nenueini, kitą sykį, dar sykį, tai paskui jau, rodos ,nėra kada, nėra kaip. Na, panašiai kaip valgyti, – kaip kada papranti  ar atpranti. Kol kas galiu pati judėti, visi aplinkui pažįsta, o ir drąsa atsiranda paprašyti žmogaus pagalbos ar tai pasiremt, ar tai ranką paduoti. Kiti patys pasisiūlo.

 O kaip susitariate su ligomis?

Liežuvis  nekliūva, akys geros, klausa gera, kojos dėl stuburo silpnesnės. Gydytojai vaistukus pareguliuoja dėl kraujo spaudimo, širdį paraminu gudobelės lašiukais. Kai dėl stuburo ligoninėje pagalbą teikė, tai toks mankštų specialistas Juozukas pamokė daryti pratimus. Tai lig šiol klausau to Juozuko ir rytais atsibudusi, dar iš lovos neišlipusi, sąnarėlius, rankas, kojas išsijudinu.  Esu patyrusi kojų lūžius per avariją, strumos, akies operacijas.

Ne vaistais išgydomas skausmas

Močiutė Marijona kūno ligomis nesiskundžia ir padejavimais apie negalavimus pašnekovų neapkrauna. Širdį gelia dėl skaudžių netekčių, su kuriomis susigyventi padeda išsiugdytas požiūris, supratimas, kad  jei kas tavo daliai skirta, – tai ir neišvengiama. 

Šimtametė sako, kad daug kartų yra apsvarsčiusi atvejį, kai prieš keliolika metų autoįvykyje vienu kartu žuvo trys artimiausi žmonės. Net mintyse niekada nelinkėjo ko nors blogo kaltininkui, priešingai, labai suprato ir tos kaltininko šeimos tragediją. Nuoširdžiai melsdamasi viską permąstė ir širdį kažkas užrakino. Juk jau kas  įvyko – nieko nepakeisi. Belieka melstis už mirusiuosius.

Kas jums sukuria vidinę ramybę? Kaip sugebate save kontroliuoti?

Negaliu skųstis gyvenimu. Kaip pažiūri, visur visko yra ir turi būti. Kritiškų dalykų nėra, dėl kurių reikėtų labai susiraukti. Girdžiu iš kitų, kad „vaje, vaje, viskas blogai“. Bet čia nuo žmogaus požiūrio ir charakterio priklauso. Man irgi visko būna. Kaip sakoma, kada noriu verkiu, kada noriu dainuoju. Dievuliui vis už daug ką dėkoju. Arba pagalvoju, kaip mums tikėjime aiškinama: Kristus ir užgimė tvartelyje, augo ir kentėjo, ir galų gale, kad ir paskutinis mokinys išduoda, palieka vieną… Kai labai sunku, remiuosi į tikėjimą. Pasigalvoju apie Motinos Marijos pareigas ir jos širdies skausmą ir kaip ji viską širdyje apmąstė. Tai už ko daugiau griebtis jei ne už savojo tikėjimo esmės? Pamisliji, kad kitaip nebus, yra kaip yra. Juk niekas neapsaugotas nuo sunkumų ir bėdų. Tik tą apsaugą turi išsiauginti ar susikurti patsai.

Kokių norų, svajonių dabar savo gyvenime turite?

Palaimingos mirties. Bet juokiuosi, jog tai reikia pačiam užsitarnauti kaip antrą pensiją. Sakau, gėlių man neneškit. Vieną nevystančią rožytę visam laikui atneškit. Ta, kuri gyvena ir nevysta – yra malda. Ko noriu? Kad atmintų geru žodžiu ar neminėtų blogu žodžiu, poterėlį sukalbėtų. Mes kai susirenkam visos savos, senolės, šitaip pasišnekam.

Ko linkėtumėte visiems žmonėms?

Taikos, meilės, kad tiktai nebūtų karų. Reikia melstis ir už bloguosius, kad jie būtų geresni. Jei žmogus blogas, ir jį dar vis žeminsi, niekinsi, jis toks ir bus, nesitaisys.  

 

 

 


16 gegužės, 2024

Alytaus, Jonavos, Vilkaviškio, Šiaulių, Ignalinos rajonų ir Kalvarijos savivaldybėse rasta sprogmenų, pranešė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD) ir policija. […]

16 gegužės, 2024

Gegužės 15 d. Jono Basanavičiaus gimtinės sode atidaryta nauja lauko paroda „Iš avilio“. Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje veikianti paroda atskleidžia […]

14 gegužės, 2024

Prienų, Vilkaviškio, Šiaulių, Radviliškio rajonuose praėjusią parą rasta sprogmenų, pranešė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD). Anot PAGD, 7 val. […]

Birutės Nenėnienės nuotr.
8 gegužės, 2024

Vienas seniausių Sūduvos krašte – Virbalio miestas – papuoštas dar vienu istoriniu akcentu – Šv. Florijono skulptūra. Į trumpą ceremoniją […]

16 balandžio, 2024

Elektrėnų, Vilkaviškio, Jurbarko rajonuose ir Klaipėdoje pirmadienį rasta sprogmenų, pranešė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD). Anot PAGD, 10 val. […]

8 balandžio, 2024

Vasarį Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo užsakymu atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje maisto stokoja kas septintas žmogus (praėjusiais metais buvo […]

3 balandžio, 2024

Trečiadienį Kazlų Rūdoje penkios Suvalkijos savivaldybės patvirtino susitarimą dėl 2023-2029 metų Marijampolės regiono funkcinės zonos strategijos įgyvendinimo. Mero Manto Varaškos […]

19 kovo, 2024

Akademinės bendruomenės kritikos dėl poetės Salomėjos Nėries biografijos ir kūrybos vertinimo sulaukusios desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas pripažįsta, kad komisijos […]

15 kovo, 2024

Raseinių, Vilkaviškio rajonų bei Pagėgių ir Kauno miesto savivaldybėse rasta sprogmenų, pranešė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas (PAGD). Anot PAGD, […]

2 kovo, 2024

Vilniaus Salomėjos Nėries vardo gimnazijai nusprendus keisti savo mokyklos pavadinimą, tokiu keliu sekti ketina ir to paties pavadinimo mokykla Vilkaviškyje. […]

28 vasario, 2024

Nuo kovo mėn. tarpmiestiniuose maršrutuose keleivius su specialiaisiais poreikiais veš 10 tam parengtų autobusų, praneša tolimojo keleivinio transporto kompanijos (TOKS) […]

27 vasario, 2024

Su dainomis ir šokiais per Lietuvą keliaujantis Dainų šventės žygis šį savaitgalį aplankė Sūduvos sostinę – per du šimtai atlikėjų […]

22 vasario, 2024

Vykdant institucinės globos pertvarką Vilkaviškio rajono savivaldybėje įgyvendinamas projektas „Bendruomeninio apgyvendinimo bei užimtumo paslaugų asmenims su proto ir psichikos negalia […]

Birutės Nenėnienės nuotr.
21 vasario, 2024

Neeilinis įvykis Vasario 11-ąją, 32-ąjį kartą minint Pasaulinę ligonių dieną, neeilinis įvykis nutiko mažame Gižų miestelyje, įsikūrusiame pusiaukelėje tarp dviejų […]

Birutė Nenėnienės nuotr.
13 vasario, 2024

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus antrojo aukšto renginių salėje pasklido šviesa… Liejosi ji į širdis per Vilkaviškio vaikų muzikos mokyklos moksleivių […]

5 sausio, 2024

Trečdalyje Lietuvos savivaldybių jau įdiegtas šiuolaikiškas gatvių apšvietimas, o artimiausiu metu, atlikus baigiamuosius darbus, kokybiškas apšvietimas bus įdiegtas daugiau kaip […]

14 gruodžio, 2023

Gruodžio 13 dieną Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorius Vidmantas Bezaras ir kiti KPD specialistai lankėsi Vilkaviškio ir Šakių rajonų savivaldybėse. […]

11 gruodžio, 2023

Sekmadienį Vilkaviškio rajone esančiame Alvito kaime duris atvėrė Šv. Kazimiero bendruomeniniai vaikų globos namai. „Nuoširdžiai džiaugiuosi ir dėkoju visiems prisidėjusiems […]

7 gruodžio, 2023

Lietuvos nacionaliniam muziejui priklausančioje Jono Basanavičiaus gimtinėje gruodžio 6 d. iškilmingai apšviestas 2023-iųjų Lietuvos metų medis – laureatu tapo kaštonas, […]

27 lapkričio, 2023

Pirmadienį (lapkričio 27 d.) advokatai ir jų padėjėjai visoje Lietuvoje pradeda nemokamai konsultuotis žmones. Lietuvos Caritui ir Lietuvos advokatūrai paskelbus […]