7 balandžio, 2021
Algirdas Jokūbaitis | XXI amžius

Kaip varė į kolchozus?

Jukūbaičių šeima 1952 metų liepą: tėvai Pranciška Murauskaitė-Jokūbaitienė ir Jonas Jokūbaitis, vaikai Genovaitė ir Algirdas / Raimundo Kliučinsko nuotr.

Šiemet sukanka 70 metų nuo plačios prievartinės Lietuvos kaimo kolektyvizacijos, kurią Lietuvos komunistų partijos centro komiteto nurodymu ir jam vadovaujant vykdė komunistai, stribai ir komjaunuoliai. 1949 metais Lietuvos žmonių padėtis buvo tragiška, slogi ir klaiki: rusų, vokiečių ir vėl rusų okupacijos, baisios Antrojo pasaulinio karo neužgydytos žaizdos, didieji 1941 m. birželio 14 d., 1948 m. gegužės 22 d. ir 1949 m. kovo 25 d. trėmimai į Sibirą ir Rusijos Šiaurę, didelės dalies šviesiausių žmonių, tautos protų pasitraukimas į Vakarus artėjant raudonojo maro bangai, beveik palaužtas aktyvus partizaninis pasipriešinimas, iš dalies paralyžuota Lietuvos Katalikų Bažnyčia (suimti visi vyskupai išskyrus Panevėžio vyskupą Kazimierą Paltaroką, ištremta daugiau kaip 300 kunigų, dar ne ką mažiau atsidūrė Vakaruose).

Panašioje padėtyje atsidūrė ir mano tėvai Pranciška ir Jonas Jokūbaičiai, gyvenę Šakių rajono Plokščių valsčiuje, Voniškų kaime, ir valdę 12 hektarų derlingos žemės ūkį bei du hektarus miško. Tėvai labai nukentėjo per karą, nes 1944 metų vasarą jų ūkis atsidūrė tarp rusų ir vokiečių fronto linijos ir buvo sudegintos visos penkios naujos trobos, išnaikinti gyvuliai ir gražus sodas. Jie grįžo po evakuacijos ir gyvenimą pradėjo ant pelenų krūvos. Tėtė, padedant kaimynui Pranui Gerdžiūnui, iš savo miško medžiagos pasistatė nedidelį gyvenamąjį namą, tvartą, užsiaugino gyvulių ir atsargiai pradėjo dirbti žemę, nes laukuose buvo likę nemažai minų, nuo kurių aplinkiniai gyventojai Ona Zizienė, Antanas Duoba ir Viktoras Višinskas tapo invalidais – neteko vienos kojos. O bolševikai nesnaudė: norėdami dar labiau palaužti ūkininkų pasipriešinimą kolektyvizacijai, vis didino duokles, kurių žmonės jau nebeišgalėdavo atiduoti. Po namus vis dažniau ėmė lankytis šautuvais apsiginklavę komunistai, stribai. Plokščių valsčiuje tai buvo Ambrasas, Poškus, Marma, Vaičelis, Gudavičius, Antanas Čiečkius. Stribai, kambario kertėje ties šventais paveikslais pamatę ant stalo padėtą didelį juodos duonos kepalą, pridengtą drobiniu rankšluosčiu, visai įsiuto:

– Tai ką, Runo banditams duoną laikai, o valstybei grūdų neatiduodi? (Pranas Runas buvo iš šio valsčiaus Bundzų kaimo kilęs partizanų vadas, gimęs 1916 09 17. Po išdavystės 1951 06 16 jis buvo sužeistas, todėl nusišovė. Jo kūnas buvo prikaltas prie Šakių KGB pastato sienos.)

Tėtė pro sukąstus dantis drebančiomis lūpomis ištarė:

– Mums patiems vos duonos užtenka.

Stribai ypač suaktyvėjo po 1949 m. kovo 25 d. vykusio ūkininkų trėmimo. Balandžio pradžioje trys stribai su šautuvais keikdamiesi bjauriais rusiškais keiksmažodžiais vėl įsibrovė į mūsų namus.

– Jokūbaiti, į kolūkį nesirašai, grūdų valstybei neatiduodi, matyt, nori važiuoti pas baltąsias meškas kaip Plokščių klebonas, buožės Pranskevičiai, Endziulaičiai.

Tie žodžiai skaudžiai užgavo negyjančias abiejų tėvų širdžių žaizdas. Mama, kaip pavasarininkų pirmininkė, aštuonerius metus artimai bendravo su Plokščių klebonu kun. Antanu Grybinu (1883 05 13–1906 05 02–1954 09 22), kilusiu iš gretimos Lukšių parapijos, įkūrusiu Valakbūdžio parapiją ir mirusiu pakeliui iš tremties, o tėtės mama Marcelė Būčytė-Jokūbaitienė, 82 metų senutė, užauginusi aštuonis vaikus, brolis Juozas su žmona ir sesuo Antanina 1948 m. gegužės 22 d. kaip stambūs ūkininkai iš Gelgaudiškio valsčiaus buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą, Mansko rajoną. Be to, tėtės brolis kun. Pranas Jokūbaitis (1908 09 17–1935 06 15–1989 01 24), Ukmergės vikaras ir Mokytojų seminarijos kapelionas, jauniausias brolis Simonas, Kidulių valsčiaus sekretorius, dėdė vyskupas Petras Pranciškus Būčys MIC (1872 08 20–1899 03 25–1930 07 06–1951 10 25), pasaulio marijonų generolas ir buvęs Kauno universiteto rektorius (1924–1925), pasitraukę į Vakarus, gyveno Vokietijoje ir Italijoje. Taigi visi pagal bolševikų supratimą yra nusikaltėliai. Įvertinę esamą padėtį tėvai pradėjo ruoštis tremčiai, susipakavo būtiniausius daiktus kelionei į badą, šaltį ir kankinantį fizinį darbą miškuose, nes žinojo brolio Juozo šeimos padėtį ir jam siuntė siuntinius, gelbėdami nuo bado.

Kartą gegužės pradžioje, tėtei beariant dirvą, atėjo du stribai, suėmė jį ir nuvarė į Gelgaudiškio stribynę, uždarė į rūsį už grūdų duoklės neatidavimą valstybei. Kitą dieną mama, susirišusi į baltą skarelę maisto, aštuonis kilometrus basa nešė jį tėtei. Paskui, suradus pažįstamą grūdų sandėlininką iš Stanaičių kaimo Antaną Naujokaitį, kuris išrašė fiktyvius grūdų atidavimo kvitus, tėtė iš stribynės buvo paleistas.

Panašus gąsdinimo ir prievartavimo scenarijus buvo taikomas ir kitiems ūkininkams. Taip daug žmonių buvo suvaryta į kolchozą.

Netrukus ir mūsų namuose vėl pasirodė stribai su šautuvais. Tėtei neliko kitos išeities, kaip pasirašyti stojimo į kolchozą popierius. Tai jis padarė sukandęs dantis, su ašaromis akyse, drebančia sudiržusia ūkininko ranka. Išėjus ginkluotiems stribams tėtė verkdamas apkabino mamą ir ištarė:

– Atleisk, Pranute, aš kitaip jau negalėjau. Gelbėjau tave ir vaikus nuo Sibiro kančių, todėl drebančia ranka pasirašiau baudžiavos dokumentus.

Mudu abu su seserimi, šešerių ir septynerių metų vaikai, pirmą kartą pamatėme verkiantį tėtį. Bet tuomet dar nesupratome, į kokį pragarą mes patekome.

Mama, nušluosčiusi tėtei ašaras, apkabino mus visus tris, pabučiavo ir tarė:

– Mes visi kartu savame lizde, savoje tėviškėje, nors ir su mažu mums paliktu žemės gabalėliu neprapulsime. Dievas mūsų neapleis!

Beje, tuomet kolchozninkams buvo paliekama 60 arų, į ją įskaitoma ir sodybos žemė.

Taip Plokščių valsčiuje iš ūkininkų atimtų žemių buvo įsteigtas kolchozas, pavadintas Ždanovo vardu. Pirmininku buvo paskirtas vietinis komunistas iš Stulgių kaimo Juozas Remenčius. Vėliau atsirado daugiau vietinių komunistų: Stasys Patašius, Antanas Venskaitis, Pranas Orentas ir kiti. Įkurta pirminė partinė organizacija, kurios tikslas buvo įtvirtinti bolševikų valdžią ir sekti buvusius ūkininkus. Kolchozas buvo suskirstytas brigadomis, kurioms dažniausiai vadovaudavo komunistai. Vėliau kolchozai buvo smulkinami įkuriant žemės ūkio artelę „Voniškiai“. 1960 metais baigęs Plokščių vidurinę mokyklą ir gavęs charakteristiką su įrašu: „Nepasižymėjo pažiūrų tvirtumu bei politiniu sąmoningumu, neįstojo į komjaunimo organizaciją“, dvejus metus dirbau šios artelės sąskaitininku, nes negalėjau įstoti į jokią aukštąją mokyklą.

Įsirašę į kolchozą tėvai tuoj pajuto baudžiavinio lažo naštą: buvo atimti arkliai, visas žemės ūkio inventorius. Atsimenu, kaip tėtė gražius, odinius pakinktus su žvilgančiomis sagtimis paslėpė ant aukšto po spaliais, o roges ir bričką apkrovė šiaudais.

Į darbą brigadininkas ragino eiti kasdien. Derliai buvo prasti, o už darbą per metus gaudavo kelis maišus dirsėtų grūdų. Atimtus arklius, trūkstant jiems pašaro, pavasarį pradėjo šerti nuo stogų nuplėštais šiaudais – guvuliai pradėjo neatsikelti ir dvėsti. Tėtė ypač išgyveno pamatęs nugaišusį iš mūsų atimtą bėrį.

Bulvėms, daržovėms, linams ir kukurūzams prižiūrėti ir nuimti buvo išdalinamos normos visiems kolchozninkams.

Žmonėms mažuose sklypeliuose neleisdavo sėti javų. Tad greitai iškilo duonos problema. Mums paaugus, mama už turguje parduotą sviestą ir kiaušinius duodavo kelis rublius ir siųsdavo 13 kilometrų eiti pėsčiomis į Šakius. Ten nuo pat ryto laukdavome eilėje, kad gautume nusipirkti duonos. Tekdavo po kelis kartus stoti į ilgiausias eiles, išlaukti po kelias valandas, kad į namus parneštume po 3–4 keturkampius kepaliukus prastos duonos.

Bolševikai įvairiausiais būdais stengėsi sunaikinti Lietuvos kaimą, jo sodybas. Pretekstas buvo laukų melioracija. Daugiau kaip du dešimtmečius kantriai tempę baudžiavinę bolševikinio kolchozo naštą tėvai buvo priversti keltis į gyvenvietę, su skaudančiomis širdimis palikti šeimos lizdą, kur buvo gimę jų vaikai ir vaikaičiai.

Gaila, kad tėvai, beveik 50 metų kentėję bolševikų priespaudą, nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės – tėtė mirė 1987, o mama – 1988 metais.

 

 

Komentarai (1)

Komentavimas išjungtas.

  1. This is a very sad story. I think had my parents not fled Lithuania they would have been sent to Siberia. My cousin’s husband said my dad was told he had three days to get out of Lithuania. My dad, Vincas Merkevicius, was from Torieliskiai and Vilkaviskis. He had been in the Lithuanian Army too and had schrapnel wounds and had also been sent to a Russian concentration or prison camp in Leningrad to dig trenches for Russian soldiers preparation from Germany’s invasion. When the Germans were advancing the Russians fled and didn’t lock my dad and the others up, so they fled back to Lithuania and the other countries. My mom was from Kybartai. Her father was made to fight in the Russian Army sometime before or at the beginning of the 1920s.


Valdo Knyzelio nuotr.
15 kovo, 2024

Kovo 14 dieną Kauno technologijų mokymo centro Socialinių paslaugų skyriaus stadione įvyko integracinis futbolo turnyras  8 prieš 8 “KAFF taurė […]

14 kovo, 2024

Po šešiolika metų trukusios rekonstrukcijos šią savaitę duris atveria naujos Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus pastatų patalpos. Jose muziejinės […]

14 kovo, 2024

Seimas svarstys parlamentaro Domo Griškevičiaus pateiktas įstatymų pataisas, sudarančias galimybę iš miestų bei miestelių reprezentacinių vietų deramai perlaidoti Sovietų Sąjungos […]

14 kovo, 2024

Dvarai Lietuvoje atsirado dar XIV a. pabaigoje, o XIX-XX a. sandūroje jų jau buvo daugiau nei 3 tūkstančiai. Dvarininkystė Lietuvoje […]

13 kovo, 2024

Akademinės bendruomenės kreipimąsi dėl Salomėjos Nėries vertinimo gavusi desovietizacijos komisija tikina praeityje priimtų sprendimų dėl jos vardu pavadintų viešųjų objektų […]

5 kovo, 2024

Seimo narys, socialdemokratas Linas Jonauskas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir Aplinkos ministeriją dėl, jo nuomone, netinkamos Stelmužės ąžuolo priežiūros. Siekiant ginti […]

2 kovo, 2024

Prieš 20 metų Vakarų pasaulis įvertino Lietuvos Respublikos raidą ir pastangas keistis ir šalis buvo pakviesta prisijungti prie Europos Sąjungos […]

2 kovo, 2024

Vilniaus Salomėjos Nėries vardo gimnazijai nusprendus keisti savo mokyklos pavadinimą, tokiu keliu sekti ketina ir to paties pavadinimo mokykla Vilkaviškyje. […]

27 vasario, 2024

Su dainomis ir šokiais per Lietuvą keliaujantis Dainų šventės žygis šį savaitgalį aplankė Sūduvos sostinę – per du šimtai atlikėjų […]

25 vasario, 2024

Grupė parlamentarų siūlo Seimui priimti įstatymų pataisas, sudarančias galimybę iš miestų bei miestelių reprezentacinių vietų deramai perlaidoti Sovietų Sąjungos karių […]

23 vasario, 2024

Praėjusią savaitę sulaukusi sunerimusios vietos bendruomenės kreipimosi dėl prastėjančios Stelmužės ąžuolo būklės, kurią sukėlė netinkamai įrengtos atramos, Zarasų savivaldybė kreipėsi […]

20 vasario, 2024

2024 m. Lietuvos valstybės atkūrimo diena Pagėgiuose pasitikta minint dar vieną svarbų įvykį – 2023 m. plačiai nuvilnijusias istorinio tautiškumo […]

20 vasario, 2024

Lietuvos jūrų muziejuje, bendradarbiaujant su Klaipėdos universitetu, atidaryta ekspozicija ,,Niekada nepasiduok!“ apie kovinių narų atsiradimą Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Naujoji ekspozicija […]

18 vasario, 2024

Pasitinkant Vasario 16-ąją – Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus svetingai pakvietė į renginius, skirtus […]

16 vasario, 2024

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos renginiai penktadienį užbaigti sostinės centre sužibusiais laužais. Kaip ir kasmet, minint valstybės atkūrimo metines, šešiolika simbolinių […]

16 vasario, 2024

Penktadienį Lietuva mini 106-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Didžiuosiuose miestuose ir miesteliuose vyks Vasario 16-ajai skirti renginiai. Vilniuje šventinis minėjimas […]

16 vasario, 2024

Kad vaikai suprastų valstybinių švenčių svarbą, būtų pilietiški, augtų dori, vertinantys laisvę, svarbu atsakomybę prisiimti tėvams ir pedagogams, kurių rodomas […]

15 vasario, 2024

Minint Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Deklaracijos 75-ąsias metines, Seimas mano, kad  Lietuvoje vis dar yra išlikę totalitarinius režimus propaguojantys ženklai, […]

15 vasario, 2024

Druskininkuose nuverstas paminklas žydų geto kaliniams yra dar vienas antisemitinis išpuolis, sako Lietuvos žydų bendruomenė. Pasak pirmininkės Fainos Kukliansky, tokie […]

15 vasario, 2024

Lietuvos gyventojų požiūris į namų saugumą – tai leitmotyvas, kuris itin garsiai pasigirsta su būstu susijusių didelių nelaimių fone. Sprogimas […]